Išsiverkęs Mantas Kalnietis sėdėjo lyg žemę pardavęs. Nudelbęs žvilgsnį nežinia kur. Jo guosti atėjo vienas, kitas žaidėjas, galiausiai – Jonas Kazlauskas. „Ačiū, treneri“, – atsakė jis rinktinės generolui.
Beprotiškai sunkus ir varginantis čempionatas žmogui, kuris dėl rinktinės gali nutraukti sutartį su turtingu Rusijos klubu. Kad kuo geriau pasiruoštų ginti mūsų šalies garbę tarptautinėje arenoje. Gal ir keikėmės po jo netaiklių metimų ir klaidų, bet Mantas ant Rygos ir Lilio arenų parketo paliko visą save. Herojiškas pasiaukojimas.
Roberto Javtoko žvilgsnis irgi buvo kažkur dingęs. Jis matė tuos širdį veriančius Pau Gasolio metimus, rinktinės klaidas ir dar vieną praleistą progą. Jam turbūt jau paskutinę.
Renaldas Seibutis turbūt ilgiausiai tuščiomis akimis žiūrėjo į besiglėbesčiuojančių ispanų pusę. Juk jų vietoje galėjo būti lietuviai. „MVP! MVP!” – P.Gasoliui šaukė jie.
R.Seibutis po tų dviejų tritaškių antrojo kėlinio pabaigoje atkūrė mažytę viltį. „Yes, bl**!“ – supykęs šaukė jis po pagaliau pataikyto pirmojo savo tolimo metimo. Po antrojo jis savo prekiniu ženklu, rankų mostais, kėlė tūkstančius lietuvių iš „Pierre Mauroy“ stadiono vietų.
Bet komandos nebeprikėlė.
Visas geras emocijas ir viltis nuplovė tas staigus ledinis ispanų dušas. Toks šaltas, kad nemalonus šiurpulys dar kurį laiką bėgiojo per kūną po paskutinio teisėjo švilpuko.
Vienas Jonas Mačiulis, galbūt šaltakraujiškiausias šios rinktinės narys, bandė neprarasti nuotaikos. Šypsodamasis jis sveikino komandos draugus iš Madrido „Real“. Guodė jis ir besigraužiantį Joną Valančiūną.
J.Kazlauskas: „Truputį kartais visiems mums reikia atlaidumo. Nuo pat pradžių sakiau, kad nesame patys geriausi ir gražiausi. Tikrai daug pasiekėme, bet mums reikia užaugti, subręsti. Taip pat buvo su ana karta, kuri vėliau tapo nugalėtoja.“
Galbūt Mačiulis pirmasis suvokė, kad rinktinė išspaudė visišką maksimumą – sidabrą ir, svarbiausia, kelialapį į olimpines žaidynes, kuris mums prilygsta auksui.
Už visų savo karžygių stovėjo Jonas Kazlauskas. Treneris stovėjo vienas su savo mintimis. Kiek Rygoje ir Lilyje jis paliko nervų ir sveikatos... Kiek jo storą odą badė pergalėmis nepasotinamos tautos kritikos strėlės.
Bet J.Kazlauskas vėl grįžta kaip nugalėtojas. Joks treneris tris čempionatus iš eilės nenuvedė Lietuvos rinktinės į geriausiųjų ketvertą.
Visos šios emocijos sutilpo į kokias penkias minutes, kurių organizatoriams prireikė sukonstruoti nugalėtojų pakylą ir sudėlioti scenarijų. Bet tos minutės buvo iškalbingos.
Ne tokio finalo tikėjosi krepšininkai ir sirgaliai. Liūdna ne dėl pralaimėjimo, bet dėl to, kaip buvo pralaimėta. Ir kaltinti vyrų nereikia. Tiesiog širdyje žaizdelę paliko tas tikėjimas, kad galėjome tikrai geriau. Nes iš tiesų galėjome.
Bet širdis vėl džiaugėsi išvydus tuos dvylika ant podiumo besiruošiančių lipti vyrų. Jie buvo susikabinę. Jau ir šypseną išspaudė. Visai kaip 1992-aisiais, kai Sabonis, Marčiulionis ir kiti lipo ant pakylos su istoriniais „Grateful Dead“ marškinėliais, taip ir dabar sidabriniai kariai kartu žengė tą džiaugsmingą žingsnį.
J.Mačiulis: „Šiandien skaudu, bet po kiek laiko tai bus istoriniai kadrai. Turime tai vertinti. Išgyvename dėl neišnaudotos progos, bet tai yra istorija. Šiandien esu nelabai patenkintas, bet žinau, kad ateityje bus ką prisiminti. Ir visai kitaip galvosime.“
Beje, taip vieningai ant podiumo nelipo net bronzą laimėję prancūzai. Gal čempionato favoritams būtent ir trūko tos „komandos“, kurią turėjome mes. Be NBA žvaigždžių, bet su charakteriu ir komandine dvasia. Tik dėl jos esame ten, kur esame.
Liūdesys bent akimirkai išgaravo iš žaidėjų veidų. Atėjo suvokimas – Lietuvai atnešėme šventę. Tai mažai valstybėlei, kurią Lietuvos krepšinio rinktinė vienija ne mažiau nei didžiausios nacionalinės šventės.
„Pierre Mauroy“ stadioną palikome su keistu jausmu. Išvargę, nusiminę dėl finalo, bet giliai širdyje – laimingi.
Lietuva – Europos ir pasaulio krepšinio elite. Mūsų rezultatų prieš finalą pavydėjo net patys ispanai. Padarėme daugiau, nei tikėjomės. Be mūsų jau 24 metus neišsiverčia nė vienos olimpinės žaidynės.
Pasidžiaukime. Ir išmokime tai daryti dažniau.
„Mes tokie maži, bet antri Europoje.“
