Suprasti akimirksniu
- L.Kleiza nežaidžia nuo 2015-ųjų birželio 8 d.
- Šiuo metu sportuoja pagal individualią programą su treneriu
- Nėra tikras, ar galėtų padėti Lietuvos rinktinei olimpiadoje
- Planuoja sugrįžti į aikštę kitą sezoną
L.Kleiza jau beveik 10 mėnesių nedalyvavo oficialiose krepšinio rungtynėse. Nors sprendimas gydytis senų traumų padarinius kainavo daug kantrybės, tokios ilgos reabilitacijos jis nesitikėjo.
„Viskas vyksta labai lėtai, – interviu 24sek metu atsidūsta L.Kleiza. – Planų buvo vienokių, kitokių, jie keičiasi. Bet viskas tikrai nevyksta taip greitai, kaip norėjau, kaip galvojau. Bet... Yra kaip yra“.
Lino planuose Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės ir Lietuvos rinktinės stovykla nėra žūtbūtinis tikslas. Jis realiai vertina savo galimybes, atsižvelgdamas į be krepšinio praleistus metus.
„Matote, svajoti gali kiek nori. Mano nuomonė tokia, kad į Lietuvos rinktinę visada turi atvažiuoti gerai pasiruošęs, geros formos, žaidęs. O mano pozicijoje yra pakankamai žaidėjų. Todėl man ištisus metus nežaidus, kaip sakoma, rinktinė tik ir lieka svajonė. Lietuvos rinktinė yra tikrai pajėgi ir turi daug gerų žaidėjų. Nebent bandytų mane statyti įžaidėju“, – juokiasi L.Kleiza.
Arba tada, arba niekada. Toks vienintelis planas.
Viena aišku, kad L.Kleizos reabilitacijos tašką išvysime po sezono. 2016-2017 metų sezono startui jis ketina ruoštis su nauja komanda.
„Arba tada, arba niekada. Toks vienintelis planas“, – teigia L.Kleiza.
Bet puolėjas nepraranda optimizmo. Jis kantriai tęsia individualias pratybas ir ruošiasi sugrįžimui į aikštę. Interviu metu jis pajuokauja vieną, kitą kartą. Atrodo, betrūksta tik jo taiklių metimų aikštėje.
Lietuva laukia Lino išskėstomis rankomis.
– Linai, treneris Jonas Kazlauskas minėjo, kad dažnai susitinkate „Forum Palace“ sporto klube. Treneris geras treniruočių partneris? Gal aptarėte planus dėl rinktinės? – 24sek paklausė L.Kleizos.
– Sakiau, kad siūlau savo paslaugas persivaryti kamuolį aikštėje: ką manai, Jonai? (Juokiasi.). Bet nežinau, ar persivarysiu (Juokiasi.). O jei rimtai, visos kitos pozicijos Lietuvos rinktinėje labai stiprios.
– Jei planuojate sugrįžimą į klubinį krepšinį rudenį, galbūt tam geriausia vieta – Kauno „Žalgiris“?
– Net nenoriu tokiais dalykais spekuliuoti. Reikia pažiūrėti, kokioje aš būsiu kondicijoje. Negali taip lyg niekur nieko – metai be krepšinio. Todėl labai sunku pasakyti. Norėtųsi žaisti „Žalgiryje“, bet tai tik spėliojimai. Dabar mano koncentracija sutelkta tik į vieną dalyką. Jei prie to (derybų) prieisime, tada jau reikės žiūrėti ir galvoti.
– Kaip vertinate savo galimybes grįžti į didįjį krepšinį nežaidus ištisą sezoną? Ar dar tikitės būti tas senasis gerasis Linas Kleiza, kuris buvo rezultatyviausias Eurolygos žaidėjas ar Toronte turėjo 11 taškų vidurkį NBA?
– Žinote, nerealu, kad sugrįšiu į jaunystės metus, kai galėdavai be problemų, be skausmų judėti ir žaisti. Reikia su tuo susitaikyti. Bet koks grįšiu, dar negaliu atsakyti į šį klausimą.
– Sportininkai dažniausiai turi konkrečią programą su konkrečiu iškeltu jos uždaviniu. Koks jūsų individualios sporto programos tikslas?
– Mano tikslas kiek įmanoma atstatyti koją ir susigrąžinti taisyklingus kūno judesius, visą mechaniką. Noriu išspręsti kilusias problemas dėl senos traumos padarinių. Tai – ne estetiniai dalykai, o kelio stiprinimas.
– Kas jums padeda?
– Dirbu su fizinio rengimo treneriu Artūru Bartkumi, kuris dirba su Lietuvos plaukikais. Dirbu su labai geru specialistu ir esu patenkintas. Po truputį judame į priekį.
Vis dar gyvenu krepšiniu, todėl negalvoju apie tą ateitį be krepšinio.
– Koks tas gyvenimas be krepšinio?
– Labai neįprastas. Nors per tiek metų nusistovėjęs režimas išliko. Sportuoju labai daug, kitaip gyventi neįmanoma. Žiūriu daug krepšinio, seku įvykius. Įdomu viską pasižiūrėti iš šalies. Dabar tam turiu daug laiko.
– Gyvenate iš krepšinio ir krepšiniu. Turbūt sprendimas neskubėti grįžti į aikštę, o palaukti ir imtis reabilitacijos pareikalavo perlipti per save?
– Reabilitacija reikalauja milžiniškos kantrybės. Norėjau greičiau grįžti į aikštę. Bet neišeina – kūnas neleidžia. Kai susiduri su traumų padariniais, bandai juos išspręsti. Jei pavyksta – smagu. Jei ne, galvoji, ką daryti toliau.
– Ar atsidūręs užribyje ėmėte daugiau galvoti, ką veiksite, kai krepšinis nebebus jūsų pagrindinis gyvenimo šaltinis?
– Vis dar gyvenu krepšiniu, todėl negalvoju apie tą ateitį be krepšinio. Nelabai koncentruojuosi į kitus dalykus. Vis tiek, kaip ir ką darysiu, turiu daryti šimtu procentų. Beje, yra daug pavyzdžių, kaip visi bando verslauti, bet nieko neišeina.
– Ar šį sezoną buvote sulaukęs pasiūlymų?
– Žinote, net su agentu seniai kalbėjau. Bet jokių minčių apie vieną ar kitą komandą net būti negali. Aišku, nėra, kad tos komandos būtų prie manęs išsirikiavusios (Juokiasi.). Bet yra tokia situacija. Kai matysiu, kad jau galiu, tada žiūrėsiu.
Dabar mano mintys sudėtos į vieną dalyką.
– Kokia yra jūsų reabilitacijos priešistorė? Stambule ir Milane žaidėte jau per negalėjimą?
– Tiesiog susidėjo dveji pastarieji metai. Link to ėjo, ėjo ir priėjo.
– Turbūt dabar turite daugiau laiko Lino Kleizos paramos fondo veiklai. Kaip sekasi socialinė veikla?
– Nėra taip, kad dabar labai plėstumėmės. Bet turėjome porą labai gerų akcijų. Naujausia – su „McDonald's“. Surinkome labai daug pinigų ir padėjome dienos centrui Kaune – suremontuoti, perdaryti.
