Aštuonių valstybių komandų turnyro Druskininkuose idėja tokia ir buvo – sudaryti komandas, kuriose žaistų specialieji atletai kartu su krepšininkais-partneriais. Pagal taisykles, krepšininkai-partneriai negalėjo dominuoti rungtynėse – jų pareiga žaisti komandiškai ir stengtis tiesiog asistuoti specialiesiems atletams.
Iš Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Jonavos žaidėjų sudaryta Lietuvos rinktinė laimėjo Europos ir Eurazijos šalių turnyrą, geriausią savo mačą sužaidusi finale, kai 62:31 įveikė Estijos krepšininkus.
Kovoje dėl trečios vietos Lenkijos komanda 35:34 palaužė Turkmėnistano žaidėjus, o varžybose taip pat dalyvavo Latvijos, Juodkalnijos, Kipro, Bulgarijos ekipos.
Per krepšinį vykstančios specialiųjų poreikių žmonių integracijos svarbą ir pabrėžė Specialiosios olimpiados Europos ir Eurazijos komiteto sporto direktorius M. Krogulecas.
– Miroslawai, kaip apibūdintumėte specialiųjų atletų integracijos procesus pastaraisiais metais?
– Integracijos procesas prasidėjo prieš 30 metų, kai JAV vyriausybė įkūrė specialias grupes, o nuo 1986 m. specialiosios olimpiados judėjimas paplito po visą pasaulį.
Po 1990 m. stiprus vystymosi etapas prasidėjo ir Europoje. Iš Sovietų sąjungos išsivadavusios šalys irgi įkūrė savo struktūras. Tarp tokių valstybių buvo ir Baltijos šalys.
Viena iš pagrindinių specialiojo olimpinio judėjimo misijų – integracija į visuomeninį gyvenimą. Dabar tai vyksta ir daugumos šalių švietimo sistemoje. Mes siekiame specialiųjų poreikių turinčius žmones integruoti per sportą, o toks turnyras Druskininkuose yra vienas iš pavyzdžių, kad per sportą vyksta bendrystė: specialieji atletai žaidžia toje pačioje aikštėje drauge su tais, kurie neturi intelekto negalios. Taip jie ne tik sportuoja, bet susipažįsta vieni su kitais, tampa draugais ir už aikštės ribų.
– Kokį įspūdį paliko turnyro organizacija?
– Turiu pasakyti, kad Europoje nėra geresnės šalies krepšinio turnyrui nei Lietuva.
Turėjome fantastines sąlygas, prie kurių prisidėjo ir Lietuvos krepšinio federacija. Varžybų teisėjai – puikūs, dar kartą įsitikinau, kad, jūs, lietuviai, žinote, kaip organizuoti krepšinio varžybas. Aukšta klasė. Varžybos vyko Druskininkų olimpiniame sporto centre, apgyvendinimas – jaukiuose kambariuose.
Buvo lengva įsitraukti, nes mačiau, kad turnyre dirbantiems žmonėms tai rūpi. Organizacija buvo tikrai gera.
– Kaip jūsų akimis atrodė veiksmas krepšinio aikštėje?
– Dirbu specialiojo olimpinio judėjime beveik tris dešimtmečius. Esu matęs pakilimų ir nuopuolių įvairiuose sporto šakose. Bet krepšinis vis juda ir stiebiasi aukštyn. Mes dirbame su FIBA, taip pat „FIBA Europe“, o Lietuva yra vienas pavyzdžių, kaip veikia partnerystės.
Žaidėjų lygis keičiasi kasmet. Specialiųjų atletų partneriai aikštėje irgi – vieni ateina, kiti išeina. Įprastai tai būna besimokantys jauni žmonės – moksleiviai ar studentai. Bet krepšinio grožis yra tai, kad lygis vis kyla. Tikriausiai dėl to, kad vis lengviau gauti sąlygas treniruotis, lengviau gauti trenerius, pačių trenerių lygis kyla.
Šiame turnyre dauguma šalių yra iš Vidurio ir Rytų Europos. Tai – geras ženklas, nes anksčiau tuo užsiimdavo tik Vakarų Europos valstybės. Dabar matau daugiau naujų šalių, o to mums ir reikia.
– Jūs taip pat bendradarbiaujate ir su Eurolyga?
– Taip, nuo 2008 m. pradėjome kalbėtis apie krepšinį, ir Eurolyga pakvietė mus tapti partneriais. Nuo 2011 metų kuriame projektą „One Team“, kur įsitraukusios įvairios krepšinio komandos. Viena jų yra Kauno „Žalgiris“. Žinau, kad jie pasikviečia specialiuosius olimpiečius į kai kuriuos renginius. Ir kiti klubai, tarp jų Madrido „Real“, „Barcelona“, Milano „Olimpia“, „Monaco“, „Crvena zvezda“ yra subūrusios „One Team“ grupes.
Eurolyga ir FIBA ne visada sutaria visais klausimais, bet specialusis olimpinis judėjimas yra viena iš tų temų, kuri jungia šias krepšinio organizacijas. Esame abiejų partneriai, nes abi supranta, kad specialiųjų atletų integracija yra visų bendras reikalas.
– Ar galite palyginti Lietuvos ir jūsų gimtosios Lenkijos pasiekimus rūpinantis specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis?
– Sakyčiau, kad visur bandoma dirbti pagal Europos Sąjungos metodiką. Tad ir standartai daugumoje Europos valstybių yra panašūs.
Aišku, kiekvienoje šalyje specialieji centrai turi savų ypatumų, bet bendrai sakyčiau, kad Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija – keičiasi į gerąją pusę. Per turnyrą Druskininkuose irgi tai matau – pavyzdžiui, savanoriai atėję iš mokyklų. Visi jie atviri, geranoriški, nėra nusistatymų. Po vienos minutės instrukcijų jie sutinka imtis darbų ir tai daro atsakingai. Tai geras ženklas, nes matyti, kad žmonėms rūpi. Labai gerai, jog tai rūpi ir jauniems žmonėms.
– Kokią regite specialiosios olimpiados ateitį?
– Iš sportinės perspektyvos matau, kad mums ir toliau reikia bendradarbiauti su sporto organizacijomis, įvairių sporto šakų federacijomis bei klubais. Pavyzdžiui, Druskininkų sporto centre už kitų durų vyksta jėgos trikovės varžybos. Lapkritį devyni specialiojo judėjimo atstovai taps trikovės pasaulio pirmenybių Druskininkuose dalimi – turėsime atstovų, kurie varžysis savo grupėje, taip yra sutarta su Tarptautine jėgos trikovės federacija.
Tokių susitarimų yra su Tarptautine dviračių sporto federacija, su įvairiomis krepšinio organizacijomis. Vis daugiau specialiųjų poreikių žmonių – suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų – įtraukiami. Tikiu, kad ateitis bus gera visiems.
Esame įsitikinę, kad būti izoliuotiems savame burbule nėra gerai kalbant apie ilgalaikę pažangą, tad reikia partnerysčių.
– Kalbate apie pozityvius dalykus, bet turbūt regite ir problemų šioje srityje?
– Specialiosios olimpiados sportas susiduria su žiūrovų trūkumu. Gal tai nėra tik mūsų rūpestis, nes ir kai kurių sporto šakų profesionalų varžybose būna mažai žiūrovų.
Jei būtų daugiau, būtų lengviau pritraukti rėmėjus, būtų lengviau pristatyti savo rinkodarinius projektus.
2023 m. Berlyne buvo surengtos specialiosios olimpinės žaidynės. Tai buvo mega renginys su daugybe dalyvių, daug šou elementų, daug dėmesio. Tokius renginius lengviau parduoti, bet su mažesnėmis varžybomis yra kitaip. Čia, Lietuvoje, dalyvauja tik aštuonios šalys, tad daug rėmėjų pritraukti sunkiau, nors yra partnerių, kuriais galima pasikliauti, pavyzdžiui, generalinė turnyro rėmėja „Toyota“.
Vis dėlto mums reikalinga sklaida, reikalingas dėmesys žmonių, taip pat ir jaunosios kartos. Kai kurios kompanijos, tampančios mūsų donorėmis, supranta bendrą situaciją, bet dar turime daug erdvės darbuotis plačiau.
– Kaip matote žmonių su intelekto negalia ateitį – ar jiems geriau lavintis specialiuose centruose, ar daugiau integruotis, bandant patekti į darbo vietas įvairiose bendrovėse ir pan.?
– Sakyčiau, jog yra trys pagrindiniai būdai, kaip padėti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms.
Vienas – vis dar tikiu, kad specialieji centrai kai kuriems yra geresnė aplinka, nes ne visi būna pasiruošę integruotis.
Antra – būtų gerai šviesti ir skleisti žinią kompanijoms, kad daugiau specialiųjų poreikių žmonių galėtų gauti darbus. Pavyzdžiui, „McDonald's“ maisto restoranuose, automobilių plovyklose, tvarkos priežiūros reikalaujančiose vietose ir panašiose kompanijoje yra daugybė veiklų, kur jie būtų reikalingi.
O trečia yra sportas. Per sportą galime atidaryti daug durų. Surasti mėgstamą veiklą, per ją rasti ir bendraminčių, draugų, – dėl to čia visi ir esame.
