Šių metų Lietuvos „Cross Country“ taurės varžybos vyko penkiais etapais, iš kurių paskutinis griaudėjo Biržuose. Ir nors moterų klasė įsteigta tiktai pernai, šįmet dalyvavo jau 5 merginos. Šioje klasėje važiuojama 1 valandą be perstojo ir stengiamasi apsukti kuo daugiau ratų. Su Karolina kalbamės apie jos įspūdžius ir iškovotą pergalę.
– Nors esate motokrosininkė, sezono pradžioje sakėte, kad bandysite dalyvauti ir „Enduro“ tipo – „Cross Country“ (CC) – varžybose. Ne tik dalyvavote, bet ir nugalėjote. Kokie bendri įspūdžiai, kokia tai buvo patirtis?
– CC paliko nerealius įspūdžius, kiekvienas etapas buvo skirtingas, jame patyriau įvairiausių nutikimų, įgijau naujos patirties, išbandžiau naują sporto šaką. Iš tikrųjų tai net nesuvokiau, kaip man ten reikės važiuoti. Nerimą kėlė ir didžiausias iššūkis buvo, ar mano jėgoms tai, jog reikės važiuoti valandą laiko. O dar kai pamačiau, su kokia gausybe motociklų reikės važiuoti, tai išvis – jausmas buvo nerealus!
Šis sezonas man buvo visiškai kitoks negu įprastai. Gyvenu Panevėžio rajone, darbas – Birštone, o studijos – Vilniuje. Tad nuolatos keliaudavau. Motociklas – taip pat: vieni draugai atveždavo jį į varžybas, kiti – parveždavo jį namo. Labai daug žmonių prisidėjo prie šio sezono, kad man pavyktų startuoti. Esu jiems dėkinga.
– Ar galėtumėte palyginti motociklų kroso ir „Cross Country“ varžybas? Kurios labiau patinka?
– CC ir motokrosas skiriasi kaip diena ir naktis. Krose važiuojama du kartus po 10 min (+2 ratai), čia turi įveikti trasą kuo greičiau ir techniškiau. O CC važiuojama valandą, kur reikalingas ne tik greitis, bet ir ištvermė. Plius, čia ir miškas, ir šiek tiek vandens. Kadangi gyvenu rajone, gana dažnai važiuodavome į mišką važinėtis. Bet per varžybas vis tiek atrodo, kad kitoks tas miškas pasidaro: taip arti medžiai prie vairo, gilios duobės.
Vieną kartą, kai Vievyje daug sportininkų užstrigo važiuodami į kalną miške, sustojau ir laukiau, kada pajudėsim. Ten jų daug prigriuvę buvo. Po kiek laiko nulipau nuo motociklo, įjungiau pirmą pavarą ir užbėgau su motociklu į kalną, tiksliau – „mocas“ užtraukė mane į viršūnę. Motokrose taip nepasistumdysi. Čia turi galvoti, kaip išsisukti nuo kliūčių.
Sunku apsispręsti, kurios labiau patinka – vilioja tiek vienos, tiek kitos.
– Kokia kova vyko Moterų klasėje? Papasakokite plačiau apie etapus.
– Mūsų, moterų, klasėje visada vyko kova. Pirmame etape po apžvalgos rato mano akys buvo didžiulės, nes toks purus smėlis, per mišką, per griovius visokius, akmenis reikėjo važiuoti! Po apžvalgos rato dingo sankaba, tai važiavau be jos. Vis griūdavau ir prarasdavau daug laiko, o paskui būdavo sunku pajudėti iš to smėlio be sankabos, tai ir ašarų buvo. Bet vis tiek iš visų jėgų stengiausi įveikti trasą. Tai buvo geros krikštynos, bet atvažiavau trečia.
Antras etapas vyko Vievyje. Varžybos buvo smagios, dalyvių buvo tiek daug, jog aš net nežinojau, kad visada važiuoju pirma, tiesiog važiavau savo tempu. Tik kai paskelbė rezultatus, galvojau, mirsiu iš laimės – atlėkiau pirma, nors net nežinojau, kad važiuoju pirma! Tai buvau be proto laiminga, kaip su sparnais.
O, Dieve, sunkesnių varžybų nebuvau gyvenime važiavusi! Labai daug puraus smėlio ragavau
Trečias etapas buvo Kaune, Lapėse. O, Dieve, sunkesnių varžybų nebuvau gyvenime važiavusi! Labai daug puraus smėlio ragavau. Tada vyko stipri merginų kova, nes tai Gabrielė, tai Kristina, tai aš pirma važiavau – visada keitėmės. Kol galiausiai stipriai griuvau. O kol atsikėliau – viskas, nebepavijau ir likau trečia.
Ketvirtame etape, vėl Vievyje, sekėsi visai neblogai, nes trasa jau buvo pažįstama – tik šį kartą reikėjo važiuoti į priešingą pusę. Visą važiavimą kvėpavau Kristinai į nugarą, nepaleidau nė per žingsnį, kol paskutiniame rate griuvau ir stipriai užsigavau riešą, kelius ir vairas truputį sulinko. Bet varžybas baigiau.
Paskutiniame etape Biržuose nebuvo miško, pusė trasos – kieta, pusė – laukuose. Bet po kelių ratų ir ši trasa tapo beprotybe – purus smėlis, daug duobių, daug posūkių, žolės. Šis etapas buvo paskutinis ir sėkmingas – užėmiau pirmą poziciją.
– Kokios buvo oro sąlygos? Ar jos turėjo įtakos jūsų važiavimui?
– Oro sąlygos šįmet buvo puikios – jokio lietaus. Tik Vievyje reikėjo važiuoti per didžiausius vasaros karščius. Tad, saugant sportininkų sveikatą, buvo sutrumpintas važiavimo laikas. Nors merginoms nesutrumpino. Pamenu, tada po važiavimo kritau iš karto ant žemės – trūko oro.
– Ar jaučiate jaudulį varžybų metu?
– Taip, starte. Čia širdis pradeda drebėti, jaudulys begalinis. Tada sėdi ant motociklo ir lauki. Pasigirsta šūvis ir išvažiuoja pirma eilė. Širdis dar stipriau plaka ir lauki kito šūvio, nes iššauti gali bet kuriuo metu. Kai jis pasigirsta, greitai kuri mocą ir – „gazas dugnas“!
Metus nevažinėjau motociklu, maniau – gana, užtenka. Tačiau prasidėjo depresija: būdavo visada liūdna, kažko trūko
O kai pradedi važiuoti, jau nebesijaudini. Tada galvoji, kaip pravažiuoti kiekvieną posūkį, kaip įveikti esamas kliūtis.
Po varžybų dažniausiai pamiegodavau bent valandą, nes pavargdavo kūnas. Sulaukus apdovanojimų, būdavo labai malonu lipti ant pakylos. Jaudulys lipant beveik prilygsta starto jauduliui.
– Kodėl jums reikia varžybų? Kodėl negana tiesiog pasivažinėti trasose ar miške?
– Laikas, praleistas trasose su kolegomis, draugais yra įsimintinas ir man brangus. Varžybose patirti įspūdžiai ir emocijos yra kaip narkotikas mano sielai. Metus nevažinėjau motociklu, maniau – gana, užtenka. Tačiau prasidėjo depresija: būdavo visada liūdna, kažko trūko. Aš tikiu, kad su motociklu važinėsiu visą gyvenimą, nes jau įsitikinau, kad be jo yra sunku ir nesijaučiu savimi.
– Koks yra jūsų motociklas? Ar jį suasmeninate, ar jis – tai įrankis siekti tikslų motociklų sporte?
– Mano motociklas yra čempionas, aš jį vadinu drugeliu. Kai tik pradėjau važinėti su krosiniu, žiūrėdama į sportininkus varvindavau seilę ir svajojau tapti čempione. Mes su drugeliu pasiekėme šią poziciją 2012 m. Ir šįmet mums vėl pavyko. Na, o motociklas – tai 2006 m. KTM SX 125. Taigi ne naujas, bet labai mylimas. Aišku, būna visko: ir įspiriu, ir paverkiu, ir apkabinu. Tačiau tai ne tik priemonė sportui, jis yra ir mano gyvenimo dalis.
– Nuo kada degate aistra motociklams?
– Mano šeima yra tokia – bepročių. Tiek vieni, tiek kiti seneliai ir močiutės buvo neabejingi motociklams, patys važinėjo, tėtis jaunystėje sportavo. Tėčio brolis ir mano broliai irgi važinėja. Manau, tai yra mūsų giminės kraujyje. Visiems, tik išgirdus motociklo variklio garsą, suvirpa širdys. Dabar tėtis irgi turi krosinį, tai kartais nulekiam į mišką pasivažinėti. Nerealu!
Mano šeima yra tokia – bepročių. Tiek vieni, tiek kiti seneliai ir močiutės buvo neabejingi motociklams, patys važinėjo, tėtis jaunystėje sportavo
– Motokroso čempionate moterų klasė Lietuvoje startavo 2011 m. Nuo šių metų LMSF motokroso komisija, atsižvelgdama į tai, kad smarkiai sumažėjo sportininkių, šią klasę perkėlė į LMSF taurės varžybas. Ką apie tai manote?
– Mūsų, merginų lietuvaičių, nėra ko lyginti su vyrais, tad smagu, kai esame vertinamos savo lygyje ir kad mums yra sukurta moterų klasė. O dar kai atvažiuoja puikios sportininkės iš Latvijos ir nugali net stipriausius vaikinus, tai įkvepia ir skatina tobulėti. Kadangi mūsų mažai – tebūnie, galime ir nerinkti klubams taškų, bet jeigu visiškai panaikintų moterų klasę, būtų labai liūdna. Na taip, mes kartais pasimaišome vyrams trasoje, bet lygiai taip pat, kaip jie, degame noru važiuoti.
– O ar vairuojate motociklą gatvėse? Ar turite A kategoriją?
– Kol kas A kategorijos neturiu ir motociklo, skirto gatvėms – taip pat. Bet paslapčia pasvajoju, kad norėčiau. Tikiu, ateityje taip ir bus.
Be Karolinos, LMSF Taurės motokroso Moterų klasėje visuose etapuose dalyvavo ir Dovilė Sabonytė bei Gabrielė Savčenkaitė. Lietuvos taurėje visus etapus įveikė ir pirmąją vietą užėmė D. Sabonytė, po vieną etapą važiavo Karolina ir Kristina Arlauskaitė. Enduro tipo Cross Country varžybose be Karolinos visus etapus suvažiavo ir G. Savčenkaitė, K. Arlauskaitė. Varžybose taip pat dalyvavo Rima Gaidamovič bei Ieva Gustaitytė.
