Šį mėnesį techninių sporto šakų komplekse „Nemuno žiedas“ Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) prezidento Virginijaus Visockio kvietimu lankėsi Pasaulio motociklų sporto federacijos (FIM) motociklų kroso komisijos pirmininkas, motociklų kroso pasaulio čempionatų FIM deleguotasis vadovas Tony Skillingtonas.
Apžiūrėjęs ir įvertinęs šiame komplekse esančią infrastruktūrą bei LMSF prezidento parengtą motociklų kroso trasos projekto planą, T.Skillingtonas teigė, kad čia būtų galima organizuoti ne tik motociklų kroso Pasaulio čempionatus, bet ir, gavus valstybinį pritarimą bei finansinę dotaciją, motokroso Pasaulio Tautų komandinį čempionatą. Įrengus tokią trasą, pirmiausia joje būtų galima organizuoti motociklų su priekabomis Pasaulio čempionato ir Europos „Quad“ čempionatų etapus.
Apie „Nemuno žiedo“ dabartį ir planus, susijusius su motociklais, kalbamės su trasos direktoriumi Arūnu Samochinu.
– „Nemuno žiedas“ daugeliui asocijuojasi su automobilių sportu, primirštant motociklų sportą. Kaip manote, kodėl? Kokia yra trasos užimtumo statistika?
– Kalbant apie statistiką, norint automobilius ir motociklus adekvačiai vertinti, reikėtų imti intervalą nuo balandžio iki spalio, kai važiuoja ir vieni, ir kiti. Todėl sezono metu trasos užimtumas yra pasiskirstęs taip: 40 proc. motociklai, 60 proc. automobiliai. Ne sezono metu – 20 proc. motociklai, 80 proc. automobiliai.
Esminis dalykas, dėl ko motociklų sportas yra tarsi primirštas – trasos būklė. Šiandien trasa yra nesaugi ir turbūt nesaugiausia Europoje – neatitinka absoliučiai jokių standartų. Duobės kai kur yra kaip Kauno gatvėse, tik čia važiuojama greičiau negu 50 km/ val. greičiu.
Ačiū Dievui, neturėjome tragiškų nutikimų, bet nesame apsaugoti. Avarijos atveju automobilis trenkiasi skarda į skardą, kėbule pilotas yra apsaugotas. Motociklų atveju yra viskas kitaip ir paprastai savo kūnu atsitrenkiama į atitvarus, kurie yra per mažu atstumu nuo lenktynių trasos.
Trasa yra per siaura tiek pagal FIA, tiek pagal FIM reikalavimus. Pavyzdžiui, trasos plotis turėtų būti nuo 12 iki 14 metrų, o pas mus svyruoja nuo 8 iki 12 m.
Kita vertus, svarbu ir dangos nelygumai, trasos kalvotumas. Kadangi trasa buvo projektuota dar 1961 m., yra vietų, kurios veikia kaip tramplinas – stačiosios įkalnės ir nuokalnės. Tos kepurės turėtų būti šiek tiek plokštinamos ir žeminamos.
Tačiau mūsų trasa turi didžiulį konkurencinį pranašumą, palyginus su kitomis trasomis Europoje, nes esame kalvota trasa. Tai – įdomu, iššūkis. Pagrindinė problema, kad valstybė neinvestuoja į šį objektą, dėl to jis yra neypatingai patrauklus motociklininkams.
– Kokios varžybos, motociklininkų renginiai trasoje vyko iki šiol?
– Reikėtų skaityti dokumentus, atskiros motociklų renginių analizės nedariau. Objektyviai vertinti būtų labai sudėtinga, nes žinant buvusio vadovo mentalitetą gali būti daug klaidinančios, neteisingos informacijos. Tad labiausiai norėčiau kalbėti nuo 2011 metų birželio 6 dienos, kai esu vadovas.
Daugiausia vyko plento žiedo renginių, kurių organizatoriai – klubai „Coffee Racers“, „Dolce Moto“, „Navas Racing Club“, „Motobracia“ (Lenkijos sporto klubas, kasmetinis trasos lankytojas). Tai renginiai, kurie koncentruoja daug motociklininkų.
Kita vertus, dar atvyksta pavienių motociklininkų be jokių klubų atstovavimo ir ne „track days“ metu. Dėl saugumo mes ribojame galimybes važiuoti visiškai vienam ir skatiname masinius renginius. Nes, neduok Dieve, atsitikus nelaimei trasoje esantis vadybininkas tik po valandos pastebės, kad motociklininkas nevažiuoja, o guli kažkur už trasos ribų ir jo niekas nemato.
Lyginant trasą, atradome didelę pelkę. Per krūmynus ir apleistą teritoriją daug metų net nebuvo matyti, kad ten – pelkė.
Iš bekelės renginių vykdavo komandinės „enduro“ varžybos „Moto 9”. Turėtų vėl vykti, bendrą kalbą visada surasdavome.
Taip pat 2012 metais buvo užsukę „Eurotour“ kelionės motociklininkai, keliavę iš Liuksemburgo po visą Europą. Jie apvažiavo trasą – tai buvo kaip socialinė akcija. Tokios kaip ši didina objekto žinomumą. Problema tik, neaišku kokią žinią jie gali nunešti į savo šalį – pozityvią ar nelabai. Taip pat kiekvienais metais vykdome projektus su Lietuvos kelių policija.
– Šį mėnesį įrengiate „supermoto“ trasą. Su kokiais iššūkiais ir kliūtimis susidūrėte?
– Pirmasis – mūsų turima infrastruktūra. Lyginant trasą, atradome didelę pelkę, todėl dar nebaigėme darbų, nes reikia specialios technikos, kurį išsiurbtų prisikaupusį vandenį. Per krūmynus ir apleistą teritoriją pedaug metų net nebuvo matyti, kad ten – pelkė.
Antrasis iššūkis – kaip toliau vystysis šis projektas. Ar jis taps traukos objektu, koks bus sportininkų susidomėjimas? Sėkmės pavyzdys galėtų būti populiari „drifto“ trasa: man atėjus atradome, kur „drifteriai“ galėtų prisiglausti – tai geroji praktika, ypač aktuali pradedantiesiems.
Gegužės 31 dieną įvyks pirmosios „supermoto“ varžybos „Nemuno žiede“. Dar anksti kalbėti, kaip pasiseks renginys, nes patirties neturime. Tačiau pasitikime partneriais, su kuriais vykdome projektą, – LMSF. Ji įsipareigoja „atvesti“ renginį, mes įsipareigojame prižiūrėti trasą, ją tinkamai paruošti, suteikti visas galimybes minimaliomis kainomis treniruotis sportininkams prieš čempionato etapą.
Tai pirmas laiptelis, preliudija į tai, kad „Nemuno žiede“ ateityje galėtų vykti aukštesnio lygmens motociklų kroso ir „supermoto“ čempionatai.
Mūsų vizija – tolesnė plėtra, neapsiribojame tik šiuo, pakankamai lokaliu, Lietuvos ir Baltijos šalių rinkos, objektu. Su LMSF prezidentu kalbėjome, kad tikrai bus užvestos derybos su FIM dėl Europos čempionato.
– Motociklų kroso trasos atidarymas turėjo įvykti dar 2012 m. Kas tada sustabdė planus, ko pritrūko idėjos įgyvendinimui?
– Kai kalbame apie motociklų krosą, tai jau yra trasos išdėstymas, posūkiai, kalneliai. Tačiau esminis dalykas yra investicija.
Jeigu „supermoto“ trasai įrengti reikėjo iki 1000 eurų, tai motokroso suma bus bent 20 kartų didesnė. Todėl apie ją reikia labai atsakingai galvoti, nes atsipirkimas ir rentabilumas nėra toks greitas ir tikėtinas, kaip „supermoto“.
2012 m. jos neatidarėme grynai dėl biurokratinių dalykų, finansavimo lėšų stygiaus.
– Kaip įsivaizduojate „enduro“ trasą? Kada galime jos tikėtis?
– Turime hipodromą, kurį būtų galima adaptuoti. LMSF pažadėjo pateikti visų galimų objektų įrengimų kaštų naudos analizę. Labai svarbus yra glaudus bendradarbiavimas su LMSF, nes esminis dalykas – jeigu nesugebėsi „atsivesti“ kažkokio čempionato etapo, ta trasa bus niekam nereikalinga, niekas nenorės treniruotis.
Norėčiau, kad tai būtų 2017 m., bet gali užtrukti ir iki 2020 m. Jeigu valstybė palaikys „Nemuno žiedo“ plėtros, atnaujinimo iniciatyvą.
– Projektuojant trasą Kačerginėje buvo planuojama įrengti „speedway“ takus ir motobolo aikštę. O dabar?
– Jeigu gauname iš išorės pasiūlymų, absoliučiai visus vertiname, ir jeigu matome, kad jie naudingi ne tik trasai finansiškai ir ekonomiškai, bet ir valstybei, kaip sporto šakos kultivavimas, juos rimtai svarstome.
Dėl motobolo ir „speedway“ – mes negavome nei vieno konkretaus pasiūlymo iš suinteresuotų šalių. Jeigu siūlymai būtų – priimtume su malonumu. Net jeigu ateitų privatus investuotojas – nesibaidytume.
Reikia refleksijos, grįžtamojo ryšio iš sportininkų, organizatorių. Jie galvoja, kad „Nemuno žiedas“ viską žino. Bet mes nežinome visų problemų, juk savų tiek daug turime.
