Trumpai tariant, pratęsiu „Motociklai ir gėlės“ temą. Tik šį kartą apie batus.
Taigi, kokie motociklų tipai (kitą kartą, turbūt, persiorientuosiu ir aptarsiu motociklų dalis) galėtų būti sugretinti su tam tikru apavu? Atsižvelgiu į tipo charakterį, mėgstamą reljefą, motociklo valdymo ypatybes – taigi iš dalies ir į vairuojančias asmenybes. Tiesa, nemažai batų neturi tikslaus vertimo arba vadinami tiesiog žymiausių gamintojų vardais. Taip pat stengiuosi specialiai pamiršti saugumą, kuris nesąmoningai primena apie save, kai kalbame apie motociklininkų batus: šį kartą kuo mažiau logikos ir daugiau poezijos.
„Oxfords“ – būtinai su raišteliais oficialūs batai vyrams ir „Stiletto“ – aukštakulniai plonyčiu kulnu moterims – tai sportiniai (žiedinių lenktynių) motociklai. Jie žvilga nublizginti ir yra „nulaižyti“ iki kiekvieno centimetro. Su jais dažniausiai einame į teatrą ar svečius, o kišenėje ar rankinuke nešamės ir valymo kempinėlę – tokie batai privalo būti švarūs visada. Jie taip pat pripažįsta tik aiškų gruntą – kuo lygesnis, tuo geriau. „Britvos“ atspindi ryškų stereotipą, jeigu ne visiškai tikslų, tai bent arti tiesos: tokie motociklai yra gražūs, o vairuotojai (ir vairuotojos) yra geidžiami, „karšti“. Avėdami „Oxford'us“ ar „Stiletto“ taip pat pasitikime savimi, esame paveikūs, patrauklūs.
„Sneacker'iai“ (turėjome lietuviškus „Inkariukus“; pasaulyje dominuoja „Converse“ ir „Vans“) – tai gatvės motociklai. „Converse'ai“ iš pradžių buvo gaminti beisbolui ir tik juodi su baltos gumos padu, o „Vans'ai“ paplito tarp riedlentininkų ir banglentininkų saulėtoje Kalifornijoje. Patogūs, lengvi, įvairūs, lengvai įsispiriami, tinkami su bet kokia apranga ir labiausiai mieste – daugmaž panašiai, kaip valdyti gatvės tipo motociklus. Tik čia, žinoma, milžinišką įtaką daro iš visų pusių plūstantis eismas: kone vienas per kitą žygiuojantys ir bėgantys įvairūs kiti apavai.
Sportbačiai (nuo trijų brūkšnelių iki graikų deivės vardu pavadintos firmų, nuo futbolo, bėgimo iki aerobikos batelių) – tai motociklų krosas: solo važiuotojų, priekabų tandemo, akrobatinių šuolių pramuštgalvių. Turbūt nėra mažesnių, uždaresnių motociklo sporto trasų, kuriose vyksta tiek daug veiksmo: beveik kaip ant siauručio bėgimo takelio sporto klube. O čia būtinas pats minkščiausias, ortopediškai taisyklingas, krūviui pritaikytas apavas.
Kerziniai batai – grynų gryniausias enduro. „Dr. Martens“ – gruboki, stiprios istorijos, su varžtais paduose „hard enduro“ reikalams, o štai švelnesnė „Timberland‘ų“ versija būtų „soft'ai“. Dideliems „adventure“ tipo motociklams puikiai tiktų kieti ir sunkūs „visureigiai“ kareiviški batai.
Botai (angliškai „Wellington Boots“) – tai motociklai su įprastomis priekabomis (skirtomis keliams, ne trasai). Iš pradžių tokie batai Anglijoje buvo gaminami iš odos ir tik vėliau pereita prie guminių. Jie yra ne tik praktiški ir telpa į priekabą kaip „maža ką“, bet atspindi ir tokių vairuotojų psichologinę būseną – šie yra pasirengę viskam: ir lietui, ir sniegui, ir nakvynėms priekaboje šalia kelio. Iš esmės, galimi panašūs variantai yra „kaliošai“, „vailokai“ arba dabar populiarūs „Ugg“ batai.
Mokasinai – išskirtinai odiniai bateliai, dėvimi be kojinių, buvo indėnų apavas. Ypač pamėgti šiltuose kraštuose ar šiltųjų sezonų ir, žinoma, laisvalaikio metu jie įgavo itin stilingo apavo vardą. Dažniausiai šviesių spalvų, derinamų prie nuogų kojų ar baltų, rusvai žalsvos, smėlio spalvos kelnių, o šiais laikais – dar ir šortų, tokie bateliai puikiai atspindi „Cafe Racer'ių“ kultūrą. Čia motociklai yra puošmena, nors apie esmę – kuo mažiau kosmetikos. Būtinai gražus, nebūtinai patogus, nes neskirtas ilgiems atstumams. O apskritai jis, kaip ir mokasinai – puiki atsipūtimo, „laid back“ kultūra: tarsi gyvenimo interjero detalė, puikiai deranti šalia barzdos, vandenyno, meno galerijų, festivalių.
Vagių bateliai – tai prisikėlę „Scrambler“. Abu nepaprastai galantiški, bet ir patvarūs, kalbantys apie laikus, kai nebuvo tokio plataus motociklų pasirinkimo. Batus avėdavo dauguma džiazo, bliuzo atlikėjų (Amerikoje jie žinomi kaip „saddle shoes“), su jais šoko nemažai atlikėjų, kad ir Michaelas Jacksonas, ar mėgo menininkai, tarkime, Woody Allenas. Jie nėra tokie formalūs dėl žaismingo juodos ir baltos (lakuotos) odos derinio, tačiau jiems priklauso būti nepriekaištingos kokybės. Vadinu juos „vagių“ apavu, nes dar nuo vaikystės mano vaizduotę paveikė skaityta knyga apie mažo berniuko matytą plėšiką tokiais batais. Ir nors „Scrambler“ neturi nieko bendro su vagystėmis, vis dėlto tai yra gudrus arba protingas motociklas. Tiksliau – jo savininkas, jeigu važiuoja tikrai taip, kaip šiam „žvėriui“ sutverta važiuoti.
Kaubojiški (o moterims puikiai tiktų dar ir „frye boot“) – tai tikrų tikriausi „kruizeriai“ ir įvairios jų variacijos: „čoperiai“, „boberiai“, netgi „bratstyles“ motociklai. Dažniausiai vairuojami MC ir MCC narių, kietų (ar kietakakčių) vyrukų ir stiprių moterų, tokie motociklai vis dar velka jų pačių istorijos sukurtą šešėlį. Nors stereotipas pamažu tirpsta, įvaizdžio svarba šioje kategorijoje turbūt išliks visada. Nežinau kitų tokių batų, kurie turėtų gilią istoriją, tiesiogine prasme valdytų laukiniškumą (arklius arba instinktus) ir būtų tokie efektyvūs (išvaizda, garsu). Kaip ir patys „kruizeriai“: daug chromo, kilogramų ir decibelų. Ir, beje, abu jie – gimę Amerikoje.
Jojiko batai – man tai ne realybėje buvęs „rokerių“ („Cafe Racer“ kultūros) apavas, bet labiau „Flat racing“ arba spidvėjus ir net miestui pritaikyti „tracker'iai“. Nors galingo gyvūno prigimties esmė išlieka, jojikas jau būna ją įvaldęs net tiek, kad gali lenktyniauti. Panašiai atrodo visi „šonaslydžio“ meistrai – valdantys beprotišku greičiu lekiantį motociklą, kuris neturi net stabdžių. Ir, beje, tokie batai jiems tinka vizualiai – gulantis siluetas posūkyje išsitempia, tarsi ilgėja.
Klumpaitės arba bet kurie kiti batai mediniu padu, kurie niekada neišeina iš mados – tai retro motociklai. Sunku suprasti, kaip medinis padas, kuris nesilanksto, yra siaubingai kietas ir nesuteikia eisenai grakštumo, išlieka reikalingas, įdomus ar aktualus. Taip ir su retro motociklais: kokie jie „temperamentingi“ bebūtų, kokį charakterį beturėtų, kokie nepatogūs atrodytų, jais žavimės ir nepaliaujame važiuoti. Tiksliau – ir remontuoti. Jie kampuoti, amžini ir tokie... natūralus!
Trial motociklai – tai gladiatorių sandalai dėl kovingo charakterio. Toks motociklas nuolatos „lipa“ per kliūtis, neturi sėdynės, o vairuotojas negali nuleisti kojų ant žemės... Tokie batai gali atrodyti visiškai netinkami, nes yra labai atviri, bet juk kalbu ne apie saugumą. Kokių dar batų galėtų būti „mažiau“, bet jie vis tiek laikytų koją net „kovinėje“ parengtyje? O „mažiau“, nes ir pats motociklas yra bene labiausiai išlengvintas iš visų kitų.
„Ballerina“ bateliai moterims (mums dar žinomi kaip „laiveliai“ ar „češkės“) ir „espadrilles“ vyrams (nes atviros basutės vyrams niekada netiks) – tai „Vespos“ ir kiti motoroleriai. Lėkti su suknele ar su džinsais ir vasarišku švarku – žavinga. Tai puikus motociklo pakaitalas grynai mieste ir nerūpestingas apavas šiltuoju metų laiku. Aišku, tokie bateliai greitai dyla, neskirti ilgai vaikščioti (jų lengvumas neatperka tiesaus, kieto, neišlenkto pado), tad puikiai tinka motoroleriams, kuriuose nereikia keisti pavarų ar stabdyti padu.
Guminės šlepetės per pirštą (žargonu vadinamos „vietnamkėmis“, angliškai „Havaianas“), neaiškių gamintojų apavas, tinkantis linksmiems, juokingiems mažų kūbikų motocikliukams, taip pat ir mopedams. Įdomiausia tai, kad tokios šlepetės, taigi ir tokie motoriukai, nuneša savininkus į netikėčiausias vietas, tarnauja labai ilgai ir kartais net nepradyla/negenda. Tiesa, su jais taip greitai nepašlepsėsi, mažiukais motocikliukais taip pat rankenos neatsuksi. Bet čia ir yra didžiausias žavesys – lėtas tempas lekiančiame pasaulyje.
Naminės šlepetės – gauruotos, odinės, aksominės, nuobodžios ar kvailokos su kiškio ausytėmis – neatitinka nei vieno motociklo, nebent jis nevažiuotų. Tad vienintelis galimas variantas – naminės šlepetės garaže. Žinoma, tai neįprasta ir nelabai patogu, juolab jeigu dėvi chalatą, o plaukuose susukti „bigudukai“ (moterys) arba gurkšnojant alų šlepsima su pižama (vyrai). Bet jau nebe tie laikai. Dabar garaže karaliauja kitokios šlepetės – „Crocs'ai“.
Apibendrinant, dar daugybę apavo variantų liko nepaminėti! Tačiau galima išvada, kad turbūt kiekvienas iš mūsų turime ar turėjome bent po vieną visų čia išvardytų batų porą (žinoma, moterys – moteriškus, vyrai – vyriškus), tad logiška, kad neretai renkamės ar mėgstame ir ne vieną motociklų tipą. Pagal poreikį, aplinkybes arba besiveržiantį polėkį, būtinybę.
