Pateikiame minimaliai redaguotą Ramūno Štaro rašinį.
Mintis gimė kaliegai Ričardui metais anksčiau. Tuomet aš drąsiai atsakiau: na, jei su „Afrikom“ („Honda Africa“ – tai toks didelis ir galingas endurkė – bekelės motociklas) apvažiuoja, tai su ižais tikrai apvarysim. Vėliau tuo suabejojau. Abejonės kankino iki pat, kol pamatėm finišą, o labiausiai – paskutinės dienos etape, bet apie tai vėliau.
„Paimti“ APL su tarybine technika
Kodėl rusiška technika? Ogi todėl, kad pas mane su Ričardu po tokį daiktą, kuris voliojosi be darbo, jau yra – pirkti nereikės. Dar dėl to, kad tokio reiškinio kaip APL niekas su tarybine technika nėra „paėmęs“, nors bandymų būta. Ir dar: tai būtų seniausi motociklai, įveikę APL’ą. Kadangi 2012 metais APL važiavome su lengvais bekelės motociklais, tai kartoti tą patį būtų buvę nuobodu. O be to – tai jau nebe iššūkis važiuoti aplink savo Tėvynę perimetru motociklu, kuris tai gali padaryti kokiais 200 procentų.
Ižiukai buvo ištraukti iš tamsaus kampo ir pradėti ruošti tokiai beprotybei. Labiausiai nepatikimas mazgas – degimo sistema bei generatorius – buvo užsakyti iš Čekijos. Toliau laukė pilnas variklių perrinkimas bei visų guolių, padangų keitimas. Šiems darbams buvo ne mažiau kaip pusmetis, bet tikrasis pasiruošimas, kaip tikriems studentams, prasidėjo likus vos gerai savaitei iki starto.
Surinkus Ryčkos senolį 49 pasirodė, kad lenkiškas stūmoklis išlietas iš kažkokio „gyvo” aliuminio, kuris „pradeda“ savo gyvenimą vos tik variklis apšyla. O tada laikykis – išsiplečia taip, kad čiuožia galinis ratas. Dieną iki starto iš Utenos atkeliavo naujas šešiasdešimties metų cilindras su stūmokliu ir ši bėda buvo išspręsta. Prisukom navigatorius, pasikrovėm į busą, du naujus komandos narius Marių ir Egidijų supažindinome su jų pareigomis ir išmynėme į sostinę, kur turėjo būti duotas startas.
Nes įvažiavus labai sunku apsisukti
Startavom. Pirma diena nenustebino – mocai darė viską, kas ir priklauso patikimai tarybinei technikai. Netraukė. Daužė užpakalius. Mano 56-tukui užsikirto priekinė šakė ir likau be amortizacijos. Ryčkos ižui pradėjo stipriai buksuoti sankaba. Pasiekę kažkokį pasienio miestuką paskleidėm motorą ir paprašėm komandos, kad privežtų kibirą su ižo dalim. Patobulinom sankabą pridėję papildomą frikcinį diską ir po valandėlės pūtėm toliau. Atvykę į stovyklą ne paskutiniai, buvom sutikti nustebusių akių… Apskritai, kad atvažiuosim, turbūt niekas netikėjo. Net mes.
Antra APL diena išskirtinė tuo, kad būtent šią dieną reikia įveikti garsiąją „Varadero alėją“. Buvom nutarę apvažiuoti šį ruožą, nes mūsų tikslas ne sulaužyti mocus jau antrą dieną, o įveikti visa maršrutą. Kad jūs žinotumėte, kaip sustiprėjo mūsų tikėjimas laiminga pabaiga, kai „Varadero alėją“ vis dėlto „paėmėm“! O pervažiavom dėl to, kad įvažiavus labai sunku apsisukti. Tai ir nesisukom. Stovykloje akys, kurios matė mus alėjoje, pradėjo žiūrėti į ežiukus su ižiukais rimčiau.
Metodas „Pamačius kliūtį – prisimerkti“
Trečia diena buvo visai linksma: pliaupė beveik visus kilometrus, kuriuos sukome ne taip jau ir greitai. Buvo laiko apmąstymams, kad vos prieš kelias dienas 60-ties km/val. greitis atrodė juokingas, o dabar toks nebeatrodo. O 64 km/val. greitis – tai jau maksimalus!
Numynus maždaug pusę dienos maršruto Ričardas pajuto, kad moco galas plaukioja labai didele amplitude. Šiaip jis visada plaukioja – juk jei ižui nieks nekliba, tai jis jau „Yamaha“… Pasirodo, pabiro rato guolis, neatlaikęs eilinės duobės smūgio. Ką gi, ižas ant kelmo, ratas – ant žolės, kalamas lauk pabiręs guoliukas (arba tai kas iš jo liko), dedamas naujas ir smaugiam toliau.
Atrodo, šią dieną Ričardas sugalvojo, kaip įveikti kliūtis: stabdyti prieš kliūtį – neverta, nes stabdžių praktiškai nėra. Gazo duoti – tas pats, kas pagadinus orą bandyti išvystyti reaktyvinę galią. Ryčkos metodas: pamačius kliūtį reikia prisimerkti. Padeda.
Nevaldoma galia ir žaibiškas greitis
Penkta diena – smagi: pievos, laukų keliukai, žirgų didelė gauja, molio kelias, kurio mes nepastebėjom (na, trumpas jis visai, nors ir slidus). O nepastebėjom todėl, kad ižas modernus – turi praslydimo kontrolės sistemą. Tiksliau, galios jam neužtenka, kad ratą prasuktų.
Atrodo, būtent šią dieną stovyklą pasiekėm antri, tai turėjom laiko net vardus mocams sugalvoti: Nevaldoma galia ir Žaibiškas greitis. Daugiau nustebusių akių nebematėm. Priprato visų akys prie mūsų galinio žibinto švieselių… Nežinau kodėl, bet mus aplenkdavo tik tiesiam lygiam kelyje… Gal todėl, kad maksimumas 64 km/val.? O minimumas bekelėje irgi panašus?
Šeštą dieną buvom nutarę apvažiuoti ilgą puraus smėlio ruožą. Per bandomąjį važiavimą dar besiruošiant, Klaipėdos Kairių poligono smėlis pasakė, kad ižams čia nėr ką veikti su tokia nevaldoma galia. Prašai tos galios iš ižiuko, o jos nėra – ji, matai, nevaldoma… Įvažiavom į smėlio ruožą, bet čia ta pati istorija kaip su „Varadero alėja“ – apsisukt smėlyje sunku. Tai ir pravažiavom.
Druskininkuose degalinėje sutikom porą komandų, beplaunančių savo bėrius. Ižas to būtų nesupratęs, tad mes nesivarginome besiprausdami, tik apsibenzininom ir vėl į kelią. Po dvidešimties minučių viena komanda puolė mus vytis. Vėliau sužinojom, kad dar viena bandė. Kiti neprisipažino. Bet kadangi žvyrkelių nebebuvo iki pat stovyklos Zervynose, tai kitos grupės pradėjo rinktis ir garsiai burgzti tik maždaug 40 minučių po mūsų kuklaus parbirbimo…
Vyšnia ant APL pyrago
Iš paskutinės dienos nebesitikėjome nieko ypatingo, bet nuo ryto adrenalinas mušė per „snukius“: tikslas taip arti, bet jei sulūšim kuris nors iš keturių (tie keturi tai iž, iž, Ričardas ir kaip ten jis… Ramūnas) ir „nedatrauksim“? Nebesinori vėl kitais metais užpakalių daužyti, vėl ižiukus ruošti. O ruošti būtų reikėję smarkiai, nes jie jau „pleveno”. Neklibėjo tik mano dar pradžioje užsikirtusi šakė…
Man pradėjo mesti pavaras: iš ketvirtos prašai trečios, o gauni antrą. Jungi ketvirtą, o jis tik rėkia ir nevažiuoja. Pakartoji, atsargiai leidi sankabą – yra! Ryčkos Nevaldoma galia pasibaidė, netilpo į posūkį, paėmė kelmą, nusilaužė dūdą ir nuplėšė išmetimo vamzdį nuo cilindro. Sustojom, apžiūrėjom nuostolius ir puolėm dirbti. Ekologiškai privirinom dūdą („eko-svarkė“ – tai virvė), užsukom skersą veržlę ant cilindro, nes neskersa nebesilaikė ir apsiraminę – link Merkio.
Tai trečiasis APL išbandymas, kurio ižai neturėjo imti, nes techniškai tai neįmanoma. Dėsnis „sunku apsisukti” suveikė. Per Merkį jau perplaukęs Kuzavas (tai žmogus, o ne sunkvežimio detalė) su savo barža (o jo barža tai ne koks laivas, o „Afrika“ su kaliaske), trumpai pasitaręs su savo komanda, sutiko padėti perskraidinti veteranus rankytėmis virš vandens. Šlovė Kuzavui!
Kai jau visai jokių siurprizų nebesitikėjom, tuomet prieš pat Medininkus sulindom į beprotišką bekelę. Vyšnia ant APL pyrago! Keikėmės, bet įveikėm. Buvo daug sunkiau nei „Varaderas“… Finišas, busas, enduristų baras „Muskatas“, jautienos nugarinės kepsnys (kažkodėl kietesnis nei kerzo padas), vėl busas ir namai.
Kai gera tylėti ir galvoti
APL. Kiekvienas, nutaręs jį pravažiuoti jaučiasi vis kitaip. Vienam jis lengvas. Kitam jis labai sunkus. Kiti sunkumų patys prisigalvoja. Kiekvienas, kuriam prie širdies enduro, turi jį pravažiuoti. Privalo. Niekada nepamiršiu čia sutiktų moto brolių. Po APL pradedi tikėti, kad moto žmonių tarpe nėra blogų. Visi draugiški, visi padeda vienas kitam, visus riša bendras pomėgis.
Aišku, Lietuva – tai ne kalnai. Ne dykuma. Šis išbandymas visai kitoks, jis be galo smagus. Galų gale, tai pačios geriausios atostogos. Gera išsijungti telefoną. Gera važiuojant neturėti jokių ryšio priemonių su savo komanda. Gera tylėti ir galvoti. Važiuojant galva pilna minčių: apie draugus, šeimą, artimuosius.
Aš labai daug galvojau apie savo tėvą, kurį palaidojau prieš pusmetį. Jam toks mano sumanymas neatrodytų labai didelis iššūkis, bet jis tikrai manim didžiuotųsi ir pasakotų visiems savo draugams apie savo pasiutusį sūnų. Labai noriu savo pusę APL (kita pusė Ričardo) paskirti savo Tėvo Vytauto Štaro atminimui.
