Čia vyko Birštono kultūros centro liaudies kolektyvo bei modernių šokių grupių pasirodymai, Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas pašventino motociklininkes ir jų motociklus, akrobatinius triukus motociklu kartu su žmona atliko Virginijus Žukauskas, šoko Birštono meno kolektyvai, grojo Sauliaus Petreikio orkestras.
Renginio akcentu tapo simbolinis gestas – motociklininkės į dangų paleido spalvotus balionėlius – už taiką ir saugumą kelyje. Beje, merginos ryšėjo ryškius oranžinės spalvos šalikėlius, kai kurios savo motociklų daiktadėžėse atsivežė suknutes bei aukštakulnius.
Mintis suburti bendruomenę „Motociklininkės Lietuva“ pernai kilo keturioms damoms: Reginai Žemaitienei, Ritai Ubartienei, Dianai Rajeckaitei ir Almai Navickaitei. Iniciatyvios autorės ir pačios nustebo tokios bendruomenės reikalingumu – šiuo metu grupėje yra net 222 motociklininkės.
Apie pirmąjį motociklininkėms (ir jas lydintiems vyrams) skirtą renginį, kurio sumanytojos ir organizatorės – Rūta Muraškaitė, Jolita Arlauskaitė, Aldona Ka, Greta Kulagina, kalbamės su viena iš jų – Regina Žemaitiene.
– „Motociklininkės Lietuva“ įsikūrė prieš pusantrų metų. Kokie jūsų lūkesčiai buvo tada ir kokie yra dabar?
– Lūkesčiai buvo ir yra tai, kas dabar objektyvizuojasi – suburti moteris, vairuojančias motociklus. Moterys važiuoja šiek tiek kitokiu ritmu, kitaip mokosi ir jaučia motociklą. Norėjosi moteriškos bendrystės ir draugystės. Šis ritmas – tai ir etika, kultūra, estetika, pozityvios nuotaikos.
Galbūt važiuodama su vyrais moteris nėra atvira, tačiau moteriškoje kompanijoje esi visiškai tokia pati, gali kalbėtis apie motociklus ir ne tik, bendrauti pačiomis įvairiausiomis temomis, juoktis. Taigi, patogumo atžvilgiu, bendrystė tampa atviresnė.
Esu daug kartų važiavusi su vyriška kompanija, bet visada jaučiu lengvą spaudimą, šiek tiek per didelį moteriai, užduodamas tempas ir pan.
– Jūsų šūkis – „Prezentuojame moterišką motociklizmą Lietuvoje“. Kuo jis kitoks negu vyriškas?
– Tai važiavimo atvirumas kitoks. Vyrukai, kurie pavažiuoja su daugiau moterų vienoje kolonoje, pradeda daugiau šypsotis, visuomet pataria, padeda, yra tolerantiški, globoja kelyje ir sako: „panos, su jumis tikrai smagu“.
Esu daug kartų važiavusi su vyriška kompanija, bet visada jaučiu lengvą spaudimą, šiek tiek per didelį moteriai, užduodamas tempas ir pan.
Moteriai ne visada lengva ir paprasta susilygiuoti, suspėti su vyrukais, nes fiziniai duomenys ir suvokimas – kitokie. Mes labai stengiamės, greitai mokomės ir puikiai įvaldome motociklus, tačiau šiek tiek savaip – moteriškai. Tuo ir skiriasi moteriškas ir vyriškas motociklizmas – per kitą kokybę ir sampratą: moterys niekada nevažiuos kaip vyras, o vyras – kaip moteris.
– Kur vien moterys, ten, sakoma, paprastai intrigos ir pavydas. Kaip yra čia?
– Esu labai nustebusi. Dalyvauju įvairiausiose kitose moteriškose bendruomenėse, klubuose, asociacijose, bet tarp motociklininkių yra kitaip: intrigų arba labai mažai, arba jų nėra. Kai susitinkame – nesvarbu, koks tavo amžius, statusas, tai draugystė kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Šypsaisi, važiuoji, jeigu kažką moki daugiau – patari. Jeigu kita draugė mato, kad gali kažkuo padėti – taip pat visada padeda ir pataria besąlygiškai.
– Ar tikėjotės, kad per pusantrų metų susiburs tiek daug motociklininkių?
– Tikrai nesitikėjome. Nuostabą kelia, kad Lietuvoje yra tiek daug moterų, vairuojančių ir svajojančių vairuoti motociklus. Ir jų vis daugėja. Tai labai džiugina. Šie metai bus pirmi metai, kada grupė įgavo brandą, atsirado daugiau merginų ir iniciatyvos. Nujaučiu, kad metai bus itin gausūs gražiomis, pažintinėmis, sklaidos kelionėmis.
– „Facebook“ grupėje vykdote šiokią tokią atranką – būtina arba vairuoti motociklą, arba šiuo metu lankyti vairavimo kursus ir ruoštis A kategorijos egzaminui. Vadinasi, visų nepriimate?
– Taip. Pirmas klausimas – ar vairuoji, ar ketini vairuoti, ar stipriai svajoji. Jeigu silpnai – tai pasiūlome dar truputį pagalvoti. Nes gimusi emocija po tam tikro laiko gali ir užgesti.
– Lietuvoje veikia moterų motociklininkių asociacija „Vėjų laumės“, šį pavasarį laikinai savo veiklą sustabdė „Sisters MCC“. Kodėl tiesiog neprisijungėte prie moteriško klubo, reglamentuoto „Baikerių kongrese“?
– Važiavimas motociklu – tai laisvė, būsena, svajonė ir skrydis. Nesinorėjo jokių struktūrų ir panašių dalykų. Norėjosi tiesiog važiuoti moteriškoje draugijoje.
Važiavimas motociklu – tai laisvė, būsena, svajonė ir skrydis. Nesinorėjo jokių klubų struktūrų ir panašių dalykų. Norėjosi tiesiog važiuoti moteriškoje draugijoje.
– Ko tikėjotės iš šio renginio ir ar tai pavyko?
– 200 proc. ir dar daugiau įvyko tai, ko tikėtasi. Jis buvo skaidrus, atviras, nuoširdus, smalsus ir labai pozityvus.
Labai daug žmonių patikėjo ta idėja nuo pat pirmojo sakinio – ir dalyviai, ir žiūrovai, ir kas prisidėjo prie renginio organizavimo bei rėmimo.
Viskas keliavo į pozityvios energijos, gausos skrynią, kupiną kultūros, etikos, saugojimo vieni kitus kelyje, norų ir pastangų tai kurti, daryti. Galbūt kai ką nustebino šis renginys, nes jis buvo kitokio formato. Jis buvo moteriškas ir pirmasis toks Lietuvoje.
– Kokius renginius planuojate ateityje ir ar šis – taps tradicija?
– Ateitis parodys – šį vakarą pabursiu iš kavos tirščių.
