Tiesa, dabar atgimė tik patys motociklai – restauruojami, konstruojami iš kelių turimų senolių ar įsigyjami nauji. Atgimusią madą diktuoja ir motociklų gamintojai, kurdami šviežius ar išleisdami į rinką savo legendinius modelius.
Tačiau pati subkultūra – su savo vertybėmis, principais, kontekstu – negalėtų atgimti. Istorija niekada negali būti tokia pati. Net jeigu sukasi ratu, ji yra nepakartojama.
Ir netgi jeigu mes, lietuviai, neturėjome tokio „rokerių“ judėjimo, bandėme suprasti ir imituoti šią subkultūrą, išgirdę ar pamatę, kas vyksta už sienos. Tačiau labai trumpai. Šį judėjimą mes „praleidome“, užleisdami vietą Amerikos baikerių subkultūrai. Kuri, tiesa, Anglijoje lėmė ir „rokerių“ šlovės paskutinį akordą.
„Rokeriai“ – lemtingų faktorių visuma
Po Antrojo pasaulinio karo motociklai buvo prestižo reikalas, o motociklininkai gerbiami britų visuomenėje ir asocijuojami su turtu bei žavesiu. Tačiau kai šeštojo dešimtmečio pradžioje pasiturinti klasė jau galėjo įsigyti ir automobilius, motociklai tapo neturtingųjų transporto priemone.
„Rokerių“ subkultūrą nulėmė keletas faktorių: dirbančiam jaunimui atsirado galimybė pasiimti paskolą ir apskritai jie buvo finansiškai remiami, amerikietiškos muzikos ir filmų įtaka, puiki aplink britų miestus tiesiamų aplinkkelių kokybė, kavinių pagausėjimas šalia transporto kelių ir britiškų motociklų inžinerinis šuolis aukštyn.
Šeštajame dešimtmetyje būsimi „rokeriai“ buvo vadinami „ton-upboys“. Pagal anglišką žargoną „padaryti ton‘ą“ reiškė lėkti greičiau negu 160 km/val. Toks maištaujančio jaunimo elgesys netruko sugadinti motociklizmo įvaizdžio Didžiojoje Britanijoje.
Septintajame dešimtmetyje vykę „susidūrimai“ su dar viena, grynai britiška jaunimo subkultūra „modsais“, tai dar labiau užaštrino – žiniasklaida ir visuomenė „rokerius“ laikė kvailais, nešvariais, neišauklėtais, „motorizuotais kaubojais“. Beje, viena iš priežasčių, kodėl „rokeriai“ nemėgo „modsų“ buvo ta, kad pastarieji vartojo narkotikus, kaip pasilinksminimo priemonę.
„CafeRaceriai“ ir rokenrolas
„Rokeriai“ važinėjo daugiausia britiškais motociklais „Norton“, „Triumph“, „BSA“, „Royal Enfield“, „Matchless“ – jau tada pavadintais „caferaceriais“, nes šios subkultūros susibūrimo vietos būdavo transporto kavinės, tarp kurių „rokeriai“ lenktyniaudavo. Tokie motociklai būdavo perdaryti taip, kad būtų greiti ir nebūtinai patogūs.
„Rokerių“ klestėjimo laikų motociklas Nr. 1 – perdarytas „Triton“, o pati žinomiausia kavinė – „AceCafe“, iki šiol veikianti Londone. Motociklininkai dėvėjo odines striukes, kepures, „Wrangler“ ar „Levi‘s“ džinsus arba odines kelnes, ilgaaulius batus bei buvo pasirišę šilkinį baltą šaliką.
Ši subkultūra taip pat buvo asocijuojama su šeštojo dešimtmečio rokenrolo muzika, t. y. tokiais atlikėjais kaip Gene Vincentu, Eddie Cochranu ir Chucku Berry.
„Tėvas, kokio neturėjo daugelis“
Į bažnyčią, kurioje 1959 m. buvo įsteigtas labdaros jaunimo klubas, atvyko dirbti tėvas Billas Shergoldas. Jis turėjo kitokią klubo viziją, norėjo atsiskirti nuo dar vieno „senoviško“ jaunimo klubo ir pritraukti nepatenkintą, nebendraujantį, problemišką jaunimą. „Rokeriai“ tam puikiai tiko.
Kunigas B.Shergoldas teigė: „Laikraščiai buvo pilni baisių istorijų apie asocialius „ton-up“ vaikius. Sužinojau, kad jie net nebuvo įleidžiami į kai kuriuos boulingo klubus bei kavines. Tad pamaniau: Kodėl jie negali turėti savo klubo, į kurį galėtų nevaržomai atvykti?“
Tad vieną 1962-ųjų dieną tėvas Billas savo „Triumph“ motociklu nuvyko į „Ace Cafe“ ir „NorthCircular“ kavines. Kunigo apykaklę paslėpęs po šaliu, kavinėse išdalijo bažnyčios skrajutes ir pakvietė motociklininkus į „Eton Mission“ pamaldas šeštadienio vakarais. Kunigas vėliau prisipažino: „Man sakė, kad mažų mažiausiai iš manęs atims kelnes. Arba įmes mano motociklą į kanalą.“
Tačiau šis gestas buvo „Klubo 59“ motociklizmo pradžia. Kiekvieną šeštadienį jaunimas rinkosi į pamaldas, narių skaičius sparčiai augo, atvykdavo „rokeriai“ ir iš Oksfordo, Kento. Bažnyčios hole stovėjo „espresso“ kavos aparatas, stalo tenisas, biliardas bei grojo muzika. Lenny Patersonas, „ChelseaBridge rokeris“ ir „Klubo 59“ narys, „RockersReunion“ įkūrėjas (1981 m.), yra sakęs: „Tėvas Billas buvo tarsi tėvas, kurio neturėjo daugelis tų dienų vaikinų.“
Prie bažnyčios – 1000 motociklų
B.Shergoldo iniciatyva sulaukė plataus atgarsio žiniasklaidoje. Tėvas Billas motociklininkus lygino su riteriais, siūlydamas jaunimui priimti tuos pačius idealus – narsą, mandagumą, kilnumą. Jis kalbėjo jiems iš sakyklos ir laimino motociklus, sustatytus bažnyčios navose. 1965-aisiais klubas šventė savo trejų metų gimtadienį – prie bažnyčios buvo išrikiuoti daugiau negu 1000 motociklų.
Pats kunigas B.Shergoldas motociklu važinėjo seniai ir reguliariai, kaip patogia ir pigia transporto priemone susisiekti su savo parapijiečiais. Londone ištarnavęs dešimt metų, vėliau buvo paskirtas į Doverį, kuriame su vietiniais motociklininkais įkūrė „Klubą 69“. Tėvas buvo išrinktas abiejų klubų prezidentu.
1991 m. tėvui, perkopusiam 70 metų, džinsų firma „Wrangler“ pasiūlė dalyvauti naujoje reklamos kampanijoje – kunigas sutiko. B. Shergoldas nesukūrė šeimos ir mirė 2009 m., sulaukęs 89-erių.
Išnyko forma, bet ne turinys
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje britų „rokerių“ subkultūra „buvo suvalgyta“ – įsigalėjo naujos mados vėjai iš Kalifornijos: hipių ir „HellsAngels“ baikerių klubai. Ir nors išnyko šios subkultūros forma, jos turinys, esmė, „dvasia“ gyvuoja iki šiol.
1981 m. Lenny Patersonas, ilgaamžis „Klubo 59“ narys, inicijavo rokerių atgimimą „Rockers Reunion“, kurį įkūrė tikrieji, senieji rokeriai iš „Chelsea Bridge Boys“ grupės, vis dar daugiau negu 20 metų susitikinėję prie arbatinės kioskelio ant Čelsijos tilto.
Šiuo metu „Klubas 59“ vienija daugiau negu 30 000 narių visame pasaulyje. Tačiau narystė – tai labiau formalumas: gaunama nario kortelė, lipdukas, antsiuvas. Klubas, suvienijęs jėgas su „Ace Cafe London“, siūlo įvairius susitikimus ir keletą renginių.
