Pagrindinis tokios kelionės motyvas – oro tarša. Juk vien aviacijos industrija sukuria 2 procentus pasaulinių anglies dioksido emisijų.
15min jau pasakojo sutikusi škotų duetą, į Paryžių atvykusį dviračiais, ir vokiečių įgulą, kuri konferencijos vietą pasiekė valtyje plaukdami Europos upėmis. Arba dar ekstremalesnis būdas atkeliauti: jaunas norvegų klimato mokslininkas Erlendas Mosteris Knudsenas Paryžių pasiekė bėgte, ir bėgo jis 3 tūkst. kilometrų net nuo Arkties poliarinio rato.
Mano misija – padaryti kuo mažesnį asmeninį neigiamą poveikį aplinkai, kitaip sakant, sąmoningai sumažinti savo ekologinį pėdsaką
Aš į Paryžių nutariau keliauti kuo įvairesniais būdais, suprantama, išskyrus lėktuvą, siekdamas ištirti, kaip keliauti ne tik labiau apsimoka finansiškai, bet ir mažiau kenkia aplinkai. Neskaičiavau tik vieno – laiko sąnaudų, kurios atliekant eksperimentą buvo milžiniškos. Paryžių pasiekiau reisiniu autobusu ir mokama pakeleivinga mašina, stabtelėjęs dviem naktims Varšuvoje ir Berlyne. Tuo metu atgal teko grįžti persėdant 10 kartų su nakvynėmis Briuselyje, Hanoveryje, Berlyne ir Vroclave.
Važiuojam: mano misija – padaryti kuo mažesnį asmeninį neigiamą poveikį aplinkai, kitaip sakant, sąmoningai sumažinti savo ekologinį pėdsaką. Aprašydamas kelionės poveikį, duomenis apvalinsiu, kad jos išklotinė išeitų kuo suprantamesnė ir paprastesnė.
Vilnius-Varšuva
Pasisekė sutaupyti pinigų – prieš pat konferenciją Paryžiuje radau „Ecolines“ bilietą vos už 3 eurus, tačiau nepavyko išlaikyti mažo ekologinio pėdsako – autobusu tąkart keliavo tik devyni žmonės.
Šis MAN markės autobusas, anot vairuotojo, sudegina 29 litrus dyzelino šimtui kilometrų, tad važiuoti juo pustuščiu yra ganėtinai neekologiška. Įvairių šaltinių duomenimis, litras sudegusio dyzelino išskiria apie 2,7 kg anglies dvideginio – toks oksidacijos „padarinys“ prilygsta naujagimio svoriui (iš chemijos pamokų galbūt atsimename, kodėl mažiau nei kilogramą sveriantis litras degalų sudegęs virsta apytikriai trigubai sunkesnėmis dujomis).
Per mano eksperimentinę ekspediciją pirmoji transporto priemonė į orą išmetė apie 400 kg šiltnamio efektą sukeliančių dujų – tiek sveria baltasis lokys.
Taigi, per mano eksperimentinę ekspediciją pirmoji transporto priemonė į orą išmetė apie 400 kg šiltnamio efektą sukeliančių dujų – tiek sveria baltasis lokys. Pasidaliname šią sunkią naštą visi keliavusieji, įskaitant vairuotoją, ir gauname 40 kilogramų asmeniui. Mano kelioninis krepšys žymiai lengvesnis.
Paradoksas: jeigu į Varšuvą būčiau skridęs standartiniu artipilniu lėktuvu, „individualių“ emisijų būčiau atseikėjęs daugmaž tiek pat kaip per kelionę apytuščiame autobuse. Žinoma, jeigu ir lėktuvu būtų skridę vos dešimt žmonių, tuomet mano anglies dvideginio indėlis iškart šoktelėtų dešimt kartų.
Varšuva-Paryžius
Prancūzo Thierry mylimoji gyvena Baltarusijoje. Stipriems jausmams toks atstumas nebaisus, tad Thierry du kartus per mėnesį važiuoja iš Les Sables d‘Olono miestelio į Gardiną ir atgal – tai yra per 4 600 kilometrų. Ir taip nuo 2013-ųjų. Jo erdvus ir patogus „Renault“ su dyzeliniu varikliu per keletą metų pasiekė įspūdingą daugiau kaip 612 tūkst. kilometrų ridą.
Jeigu prancūzo ir baltarusės meilę galėtume fiziškai pasverti, ji sudarytų daugiau kaip 40 tonų CO2 – tiek Thierry automobilis sukūrė šiltnamio dujų per daugmaž 40 kelionių. Šįkart aš buvau vienas iš trijų jo pakeleivių ir taip prisiėmiau dalį ekologinės naštos. Tokių kaip aš prancūzas jau pervežė apie tūkstantį, tai ilgesniu atstumu, tai iki gretimo didmiesčio – visi mes radome savo vairuotoją per dalijimosi vieta asmeniniuose automobiliuose bendruomenę „Blablacar“.
Teko jam per sieną vežti ir nelegalą, pasakoja Thierry, bet jis taip ir pasiliko pasienyje, surakintas antrankiais. „Kita moteris kelionės metu apsišlapino... Gal nedrįso pasakyti, nors prancūziškai kalbėjo“, – prisimena mano vairuotojas.
Šįkart iš Varšuvos į Paryžių keliavome keturiese, Berlyne tik įvyko pakeleivių rokiruotė. Skaičiuokime efektą: sudeginusi apie 130 litrų dyzelino mašina pagamino apie 350 kg anglies dvideginio. Vadinasi, šioje kelionėje vien mano paliktas ekologinis pėdsakas gerokai viršija kūno svorį. Pridėkime dar kelioninę kuprinę – tai toks kiekis atmosferos taršos teko į asmeninę sąskaitą. Vis dėlto važiuoti su Thierry buvo ekologiškiau nei anuo tarptautinių reisų autobusu.
Daugybė žmonių nesupranta problemos masto. Mes norėjome sukurti naratyvą – kitokią istoriją apie klimato kaitą.
Minėto norvegų mokslininko akcijos bendražygis Danielis Price‘as, britas Antarktikos tyrinėtojas, į Paryžių keliavo iš piečiausio Naujosios Zelandijos krašto dviračiu, žinoma, tik sausuma – iš viso numynė apie 10 tūkst. kilometrų, nors norėjo įveikti daugiau, bet Rusija neišdavė vizos. Kirto ir Lietuvos teritoriją.
„Daugybė žmonių nesupranta problemos masto. Mes norėjome sukurti naratyvą – kitokią istoriją apie klimato kaitą“, – sakė jis britų „The Guardian“.
Mano tikslas toks pat – sukurti naratyvą apie keliavimo sąmoningumą, apskaičiuojant pirmiausia ne kelionės kainą, o poveikį aplinkai. Dabar – antroji pasakojimo dalis: prailgusi kelionė iš konferencijos.
Paryžius-Lilis
Per „Blablacar“ bandžiau susitarti su jaunu lenku, judančiu iki Berlyno. Lyg ir suderėjome, bet iš tikro nelabai – jis nė žodelio nemoka nei angliškai, nei prancūziškai. Tad variantas atkrito.
O kito nebuvo. Lieka „Ecolines“ maršrutas, tačiau tik pirmadienį. Dar baido pati mintis pusantros paros dardėti toje pačioje sėdynėje už 121 eurą. Šitą malonumą esu išbandęs ir anksčiau – paskui tenka kelionės trukmės laiką skirti kaulų ir raumenų judrumui atgauti.
Ne. Iš Paryžiaus aš tranzuosiu!
Degalinėje sustoja vaikinas puikiu vardu Excellentas. Sako, kad man pasisekė, nes tik toje degalinėje jo trečios kartos „VW Golf“ gali būti pagirdytas bioetanoliu. Tai bent, ekologiški degalai!
Tačiau kaip apskaičiuoti, kiek bioetanolio deginimas sukuria CO2? Dar žinant, kad pati degalų gamyba mažina šiltnamio dujų kiekį, nes jas sugeria augalai, po derliaus nuėmimo tampantys energija automobiliams.
Duriu pirštu į Excellento muzikos grotuvą – sugedo? Sugedo būtent prieš šią daugiau kaip 200 kilometrų kelionę, tad tenka važiuoti be gospelų. Jis ir pats dainuoja gospelo chore, išpažįsta tikėjimą, ant kairės rankos riešo dar užsisegęs apyrankę su užrašu apie Jėzų. „Tave man Dievas siuntė, kad turėčiau su kuo pabendrauti, kai neveikia muzika“, – merkia akį geradaris.
Automobilininkų svetainėje Drive.com.au randu išsamų kompiuteriais atliktą tyrimą, kiek sudegęs bioetanolis išskiria CO2 greitkelyje, ir imu optimalų rodmenį – apie 150 g/km. Taip išeina, kad iki Lilio būsime prikūrenę apie 30 kg anglies dvideginio, dalijamės poveikį per pusę. Tad šįkart mūsų indėlis prie šiltnamio efekto prilygsta daugmaž šešiems suvalgytiems sultingiems mėsainiams (vieno mėsainio gamybos ekologinis pėdsakas yra apie 5 kg CO2).
Beje, gruodžio 23-ąją – Excellento vestuvės!
Lilis-Briuselis
Atstumą nuo degalinės šalimais Lilio iki degalinės jau Belgijos karalystėje, tolygų nuotoliui tarp Palangos ir Klaipėdos, dar įveikiu šauniame „Jeep“ markės automobilyje, suryjančiame 9 l/100 km dyzelino. Poveikį aplinkai draugiškai pasiskirstome su mane pavežusiu gydytoju ir jo sūnumi – kiekvienam dujų tenka tiek, kiek susidaro suvartojus po nedidelį mėsainį.
Neilgai palūkėjus sustoja tamsus „Citroen“. Prie vairo – mergina plačia šypsena. „Mano tėvai aiškina niekada nepaimti pakeleivių, ypač vyrų“, – sako Muriel. O tu, kaip matau, darai priešingai, sakau. Ji – stiuardesė. Vyksta į pasimatymą Briuselyje.
Tai gal aš geriau tavo anglies dvideginį skaičiuosiu negu amžių.
Muriel automobilis neėdrus – per mūsų neilgą 100 kilometrų atstumą nuo pasienio iki Belgijos sostinės sukūrena 6 litrus benzino.
Pradedam aiškintis, kokio mudu amžiaus. O kiek tau, klausiu. Spėk, siūlo Muriel. Taikau iš akies – maždaug apie 29-erius? Pasirodo, tik 23-eji. „Tai gal aš geriau tavo anglies dvideginį skaičiuosiu negu amžių...“ – sakau sutrikęs.
Kadangi benzinas yra lengvesnis už dyzeliną, vienas litras benzino po oksidacijos išskiria 2,3 kg anglies dvideginio. Tad iki Briuselio mes į orą išmetėme 14 kg, vadinasi, kiekvienam po 7 kg atmosferos dujų.
Briuselis-Hanoveris
Briuselyje autostopo startui šiaurės rytų kryptimi viena parankesnių vietų yra šviesoforu reguliuojama sankryža prie pat Europos Komisijos būstinės, tad keliu nykštį ir moju pačiame miesto centre. Pavežėti sustoja šaunus vyrukas Lievenas, dirbantis farmacininkų lobistu.
Turiningai įsišnekam, tad gaila, kad važiuoja taip netoli, vos 30 kilometrų, gaila dar ir dėl to, kad jo mašina labai taupi – ryja kiek daugiau kaip 5 litrus benzino. Lievenas teigia ir namie galvojantis, kaip iššvaistyti kuo mažiau energijos – įsirengė net specialų šildymo katilą, kad sunaudotų kuo mažiau dujų. „Priimu sprendimus su ilgalaike perspektyva“, – sako. Mūsų neilga kelionė atsiėjo po 2 kg CO2.
Diena tokia šilta, kad nesisegu palto – žiema į Belgijos karalystę ateis dar negreitai. Šiltesnės žiemos mūsų platumoje yra bene ryškiausiai patiriamas klimato kaitos požymis.
Norėdamas iš arti parodyti klimato pokyčių mastą, Kopenhagoje gimęs menininkas Olafuras Eliassonas į Paryžių atvežė 80 tonų ledo iš Grenlandijos – didžiuliai luitai smalsuolių dėmesiui Klimato kaitos konferencijos metu tirpo prieš Panteono fasadą.
Lipu į belgų kilmės vargonininko ir trombonininko Fabieno Moulaerto „Ford“ dyzeliniu varikliu – mane paveš iki pasienio, taigi vos 100 km, nes pats suks į Austriją. Savo barokinę programą yra atlikęs ir Lietuvoje. Vėl važiuojame tik dviese, tad ir ekologinį pėdsaką po lygiai pasidaliname – po 8 kg CO2.
Belgijos-Vokietijos pasienyje ties Achenu stringu trims valandoms, jau pasidaro kaip reikiant vėsu, kad ir apie 10 laipsnių šilumos. Sutemsta. Nei pirmyn, nei atgal – it prieangy į Hadą. Bet kad nesirinkau lėktuvo, vis tiek nesigailiu.
Prisižiūrėję į mano povyzą su iškelta ranka nustebę vokiečiai dumia nepristabdydami, kol pagaliau sustoja DAF sunkvežimis. Nei angliškai, nei prancūziškai nekalbantis vairuotojas Chuanas rodo į vandens butelį, klaksoja, gestais aiškina, kad veža pavojingo skysčio krovinį.
Kažkokia, matyt, chemija. Gal tu turi telefoną, kelių kalbų miksu klausia, manasis „kaput“. Rankoje laikau du telefonus – asmeninį ir „Žinių radijo“ redakcijos. Iškeičiame mano nulinės vertės mygtukinę „Nokia“ į jo kinišką planšetę, irgi ne ką vertingesnę. Turės dabar žmogus kaip paskambinti kelyje.
Suku tabaką, bet draugiškai įsiūlo cigaretę. Dūmų kvapą sunkvežimio salone vis pakvėpina aromatu iš instaliuoto purkštuko. Dar atiduoda popierėlių tabakui sukti. Aš jam iš kuprinės ištraukiu paskutinę plytelę „Rūtos“ suvenyrinio šokolado: čia iš mano šalies, sakau.
Jo vairuojamas naujutėlis DAF sunaudoja 30 litrų dyzelino per 100 km. Niekur nesidėsiu – turiu dalintis ir šitas emisijas, todėl kelionė iki Bylefeldo gerokai išaugins mano anglies dvideginio „kolekciją“. Tradiciškai pjaunu per pusę – mano sąskaita nemaloniai padidėja 108 kilogramais.
Lieka nusigauti iki Hanoverio, kur paviešėsiu pas tetą. Dar nebuvau matęs ir pusseserės pirmagimės – puiki netikėta proga susitikti. Renkuosi traukinį, nes kitų galimybių nuvykti kaip ir nėra, kad ir brangoka. Pats neįmanyčiau, kaip apskaičiuoti ekologinį pėdsaką keliaujant su „Deutsche Bahn“, todėl vadovaujuosi svetainėje Co2online.de pateiktais duomenimis ir išvedu vidurkį – 8 kg CO2. Išeina toks pats atstumas ir toks pat poveikis aplinkai kaip muzikanto Fabieno ekipaže.
Anksčiau šią paslaugą užsakydavome ne internetu, o telefonu. Reikėdavo ateiti į įstaigą ir palikti mokestį, kol tau suras vairuotoją.
Hanoveris-Berlynas
Po nuviliančios prastovos pasienyje – daugiau jokio autostopo. Kitą dieną per „Blablacar“ į Varšuvą jau neberandu laisvų vietų – randu vežėją tik iki Berlyno. Radijo muzikos redaktorius Marcusas vairuoja 1989 metų „Mercedes“ ir dar nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio priima pakeleivius jiems prisidedant prie degalų. Vokiečiai pavežėjimo pakeliui sistemą vadina „Mitfahrgelegenheit“.
„Anksčiau šią paslaugą užsakydavome ne internetu, o telefonu. Reikėdavo ateiti į įstaigą ir palikti mokestį, kol tau suras vairuotoją“, – atsimena Marcusas. Pastaruosius 6 metus jis kiekvieną savaitę važinėja iš Berlyno į Hanoverį ir atgal, priimdamas dar vidutiniškai po du pakeleivius.
„Kartą vežiau seną močiutę su anūke iš Čečėnijos. Tai jos ant galinės sėdynės surengė pikniką, o mergaitė, viena ranka kramtydama obuolį, kita vis man tapšnojo per ausis ir galvą, – pasakoja vairuotojas. – Sesuo sako, kad pagal šitas keliones turėčiau parašyti knygą.“
Kadangi vėl važiavome tik dviese, man tenka prisiimti 30 kg jo automobilio palikto ekologinio pėdsako.
Kartą vežiau seną močiutę su anūke iš Čečėnijos. Tai jos ant galinės sėdynės surengė pikniką.
Berlynas-Vroclavas
Kitą dieną per „Blablacar“ vėl nerandu, kas pavežtų iki Varšuvos – prieš šventes didelis šios paslaugos populiarumas. Ką gi, tiks ir Vroclavas!
Su vietą savo automobilyje išnuomojusia Magdalena beveik nešnekame, pavyksta tik išsiaiškinti, kad jos „Toyota“ siurbia benziną su apetitu – 9l/100 km. Tai dar pasisekė, kad vykome keturiese, taip kiekvienas pasidalijame beveik po 20 kg CO2.
„Aš skaičiuoju tik pinigus“, – mano atlikti ekologinio pėdsako skaičiavimai vairuotojai nedaro įspūdžio. Kartu važiavęs lenkas Markas, fizikos mokytojos sūnus, šypteli: su tokiu kiekiu jam atitekusių šiltnamio efektą sukeliančiu dujų jis galįs susitaikyti. „Pirmąją Kalėdų dieną mes eidavome čiuožinėti rogutėmis, – atsimena Markas. – Jau dešimt metų pastebiu, kad gimtinėje per Kalėdas nebebūna sniego.“
Praėjęs šeštadienis Vroclave pasakiškas, saulė plyksi ir šildo. Centrinėje aikštėje išsitenka ir spalvinga kalėdinė mugė, ir Demokratijos gynimo komiteto surengta tūkstantinė demonstracija prieš valdančiųjų akibrokštus. Net nesinori išvykti, bet jau metas klimato odisėjui namo.
Vroclavas-Vilnius
Raudonasis dviaukštis vežėjo „Polski bus“ autobusas taupus ir finansiškai, ir ekologiniu požiūriu – jis sudegina apie 25 litrus dyzelino per 100 km. Keleivių iki Varšuvos daugmaž 45, tad per šį maršrutą kiekvienam tenka vos po du litrus degalų sąnaudų – tai yra apie 5,5 kg anglies dvideginio. Juokas! Jeigu važiuoti pilnutėliu – tai ekologinis pėdsakas išvis prilygtų iškvėptam sportininko orui po maratono bėgimo.
Vežėjo „Simple Express“ autobusas iki Vilniaus vėlgi išmeta CO2 kiekį, tolygų baltojo lokio patino svoriui. Tik šį kartą keleivių jau daugiau nei devyni – beveik visos vietos užimtos. Paskutinis CO2 įrašas į mano kelionės žurnalą – 6,5 kg.
Po penkių dienų klajonių pagaliau namie. Bet ir čia žiemos nėra.
Apibendrinkime tyrimą: mano pastangas palikti kuo mažesnį ekologinį pėdsaką stipriai numušė kelionė sunkvežimiu su Chuanu ir kelios kelionės vos dviem žmonėms lengvuosiuose automobiliuose, užtat rodiklį kiek pataisė maršrutas nuo Vroclavo iki Vilniaus važiuojant keleivių gausiais autobusais. Žinoma, galėjau išvis neįtraukti autostopo rodiklių, nes vairuotojai būtų važiavę ir be manęs, bet taip išsisukinėti būtų paprasčiausiai nesąžininga.
Vadovaujantis šveicarų sukurta Co2.myclimate.org skaičiuokle, kelionė į Klimato kaitos konferenciją Paryžiuje ir atgal į Vilnių oro linijomis būtų palikusi daugiau kaip dvigubai didesnį ekologinį pėdsaką – 680 kg anglies dvideginio.
Europos Komisijos duomenimis, senajame žemyne transportas sukuria ketvirtadalį šiltnamio dujų emisijų.
