Motociklų fotografus tiek JAV, tiek Lietuvoje vienija panašios vertybės

Nūdieną daugybė fotografų – iš pašaukimo arba „tik“ gerai išmanančių techniką. Taip yra ir motociklizmo pasaulyje, kuris populiarėja ne tik dėl sampratos pokyčių, kad motociklas – puiki transporto priemonė, vis patrauklesnių modelių, bet ir dėl fotografijos.
Motociklizmas
Motociklizmas / Kaycee Landsaw nuotr.

Juk tai ji įstabią plonytę akimirką pagauna ore ir pateikia pasauliui patogiausiu būdu – vizualiai (rega – „populiariausias“ pojūtis). Smalsu, kokie fotografai specializuojasi motociklų srityje.

Šį kartą – apie kelis fotografus iš už Atlanto, JAV: Jutos valstijoje žinomi tokie vardai kaip Aaronas Brimhallas, Junas Songas, Kaycee Landsawas, Džordžijoje – Matthew Jonesas, Kalifornijoje – Jose Gallina. Lietuvoje – Marius Žičius. Be abejonės, jie visi valdo motociklus.

„Cafe Racer‘iai“ ir „Instagram“

Dabar vyraujanti „custom“ motociklų subkultūra išpopuliarėjo per vizualiąją kultūrą. Juk tokie motociklai buvo visada – nuo 1930-ųjų „boberių“ iki septintojo dešimtmečio „Cafe Racer‘ių“, bet per pastaruosius kiek daugiau negu dešimt metų būtent internetas suteikė galimybę fotografams – ir plieninių žirgų meistrams – parodyti savo sugebėjimus, stilių ir veidus, autorystę. „Custom“ motociklas neatsiejamas nuo asmens, kuris jį sukūrė ar perdarė.

Juno Songo nuotr./„Nostalgia Memoir“
Juno Songo nuotr./„Nostalgia Memoir“

Interneto sklaida spartėjo pačiu laiku. Ir nestebina, kad dauguma motociklų fotografų tokiais save įvardijo atgimus būtent „Cafe Racer“ motociklų kultūrai. Logiška, nes čia svarbiausia sudedamoji gyvenimo būdo dalis yra estetika, vizualioji pusė, išorė: ne tik žirgo dizainas, bet ir garažų, drabužių, barzdų įvaizdis. Tad nieko keisto, kad fotografijai tai tiko ir patiko – ji greitai pagavo „madą“ ir išugdė ne vieną fotografą profesionalą.

O štai socialiniai tinklai (ypač „Instagram“) išgarsino pačius fotografus – neretai tai įvyko savaime, tiesiog viešinant savo darbus, pagautas nuotaikas. Gerbėjų būrys augo, populiarumas – taip pat, ir pomėgis tapo mylimu darbu.

Įtaka – riedučiai ir peizažas

Juta – valstija, talpinanti savyje labai įvairų, įstabų kraštovaizdį, kuris važiuojant kinta bene kas valandą. Ne vienas fotografas pradėjo paveiksluoti, nes su draugais mėgdavo važinėtis aplinkui ir fiksuoti laimingas, linksmas akimirkas. Ir nebūtinai motociklu. Su riedučiais taip pat. Nuo jų pradėjo ir Kaycee Landsawas, ir Matthew Jonesas.

Matthew Jonesas, išsiskiriantis žemiškų tonų, neretai vakaro žaroje (saulėje ar purve) važiuojančių motociklų fotografijomis, prieš keletą metų nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame jis fotografuoja važiuojantį „Triumph Scrambler 900“, sekdamas jį iš paskos. Bet ne ant galinės automobilio sėdynės, o avėdamas riedučius.

VIDEO: Matthew Jonesas

Fotografas Junas Songas širdyje save vadina peizažo fotografu, todėl fotografuodamas motociklus į „foną“ žvelgia lygiai tiek pat, jeigu ne daugiau, atidžiai. J.Songas, gyvenęs 5 šalyse, nuolat keičiantis aplinkai, greitai prisitaikė ir išsiugdė atidų žvilgsnį, pastabumą detalėms. Tiesa, jo tėvas taip pat buvo fotografas, ir, pasak Juno, puiku, kad jis išmokė fotografuoti su juostelėmis – apgalvoti kiekvieną kadrą, kompoziciją, o ne tiesiog spaudyti aparato mygtuką.

Papasakoti istoriją

Be abejonės, kurti meną reikia įkvėpimo. Kaycee Landsawą įkvepia kūrybingi žmonės, kurie mėgsta būti lauke ir linksmai leisti laiką – tokie, kurie nori ištrūkti iš normos ribų ir padaryti ką nors pašėlusio, „laukinio“: „Tai vyksta „organiškai“ – tiesiog leidžiame vagai tekėti ir nutinka tai, kas nutinka. O tai aiškiai matyti fotografijose: ar nuotrauka buvo „pagauta“, ar suvaidinta. Žvelgiant į nuotrauką visada tai jaučiu.

Kaycee Landsaw nuotr./Motociklizmas
Kaycee Landsaw nuotr./Motociklizmas

Svarbiausia yra pasakoti istoriją – tai dalykas, kurio apskritai fotografija stokoja. Vizualiai papasakoti istoriją ar įamžinti emociją gali ir viena nuotrauka – tada ji yra verta tūkstančio žodžių. O nuotraukų galerija yra tarsi visas romanas, novelė. Taigi istorija yra daug svarbiau negu įgūdžiai ar technika.“

K.Landsawas savo fotografijomis trokšta įkvėpti žmones liautis naršyti ir pradėti važiuoti, ieškoti nuotykių: „Negaliu įsivaizduoti „klasiškesnio“ nuotykio, kaip prisisegti palapinę ant motociklo ir kažkur išlėkti ką nors atrasti. Labai mėgstu būti gamtoje, tad motociklas puikiai tinka mano gyvenimo būdui“, – reziumuoja fotografas.

Nuotaika, tikslumas, reportažas

Kaip ir kone kiekvieną gyvenimo aspektą, taip ir motociklizmą galima fotografuoti įvairiais požiūriais: kaip gyvenimo būdą, keliones, objektus, sportą (varžybas), reportažo principu ir pan.

Fotografas Kaycee Landsawas, motociklą priskiriantis savo gyvenimo būdui, imasi retušuoti tas nuotraukas, kurios geriausiai atspindi nuotaiką, kurios buvo, kai fotografavo. Nuotaika nulemia ir patį retušavimą: koreguojama ekspozicija ir spalvų tonai. Fotografas tai daro „vienu prisėdimu“, kad nuotaika „nepabėgtų“. Kaycee visada paveiksluodavo tai, ką mėgsta – riedučius, snieglentes ir, po mokyklos įsigijęs pirmąjį motociklą, natūraliai perėjo prie motociklų.

Mariaus Žičiaus nuotr./„Pando Wear“
Mariaus Žičiaus nuotr./„Pando Wear“

Jose Gallina iš Kalifornijos specializuojasi fotografuodamas „švarius“ kadrus, motociklus kaip objektus (be vairuotojų, ne veiksme) – čia kadrai tiesiog spindi tikslumu. Fotografuojantis daugeliui motociklų žurnalų, taip pat kadravęs ir knygai „The Ride“, dalydamasis patarimais, kaip fotografuoti motociklą, J.Gallina išskiria apšvietimo, pasirinktų kampų ir fono svarbą. Bet taip pat pabrėžia, kad svarbiausia yra mėgautis pačiu procesu, o įmantri fotografavimo įranga nėra būtina.

O štai lietuvis Marius Žičius, fotografu dirbantis jau 14 metų ir dar ilgiau važinėjantis motociklu, labiausiai mėgsta reportažą.

Nedaloma visuma

M.Žičius labiausiai mėgsta fotografuoti taip, kad nuotraukų nereikėtų daug retušuoti: „Man patinka reportažas, dokumentika. Motociklų ar motociklininkų nuotraukose man svarbiausia parodyti jų žavesį. Mėgstu fotografuoti motociklus, nes pats labai mėgstu važinėtis. Ir dar – tai yra nuostabus žmogaus kūrinys: kiekvienas originalus ar perdarytas modelis turi savo charakterį, viduje slypi didelė jėga.

Mariaus Žičiaus nuotr./„Indian Scout“
Mariaus Žičiaus nuotr./„Indian Scout“

Pradėjau fotografuoti būdamas 14 metų, o pirmą motociklą įsigijau 16-os. Kadaise buvo leidžiamas tik vienas leidinys, kuris bent šiek tiek rašė apie motociklus – „AUTOmobiliai ir MOTOciklai“ – tad aš jiems pasiūliau savo nuotraukas. Jie sutiko ir pradėjo spausdinti trumpus reportažus iš baikerių renginių. Taip pat savo malonumui fotografavau ir paskutiniam leidiniui apie motociklizmą – „Biker Baltics LT“.

Marius mielai būtų vien tik motociklų fotografu, nes vienu metu dirbtų mylimą darbą ir būtų šalia savo aistros – motociklų. Tačiau pas mus sezonas trumpas ir iš to išgyventi neišeitų. „Žmogus, vairuojantis motociklą, man atrodo tarsi raitelis ant žirgo, o kartu jie tampa nedaloma visuma – tai yra nepaprastai gražu“ – savo aistrą plieniniams žirgams reziumuoja fotografas M.Žičius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis