„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Motoistorijos. Toks Rajanas iš Kalifornijos

Vienas didžiai gerbiamas amerikiečių motokelionių žurnalas „Adventure Motorcycle“, nesenai sugalvojęs publikuoti interviu su manimi, paklausė: kas yra tavo motokelionių herojus ar motokeliautojas, padaręs didelę įtaką?
Eglė Gerulaitytė
Eglė Gerulaitytė / Eglės Gerulaitytės nuotr.

Ak, koks suktas klausimas. Jei atsakyčiau, kad Simonas ir Lisa Thomasai, aplink pasaulį motociklais keliaujantys jau dvylika metų, patekčiau į didžiųjų prekių ženklų – BMW, „Touratech“, „Sena“ ir panašių – gerbėjų būrį. Pripažinčiau, jog keliauti patogiai, važiuoti didžiuliais, prabangiais vokiškais motociklais ir turėti krūvą įtakingų rėmėjų yra puiku.

Jei atsakyčiau, kad Austinas Vincas ar Walteris Colebatchas, priskirčiau save prie britų keistuolių atvirais šalmais, besimurkdančių Sibiro pelkėse ar kokiam Mongolijos užkampyje nedideliais enduro tipo motociklais.

Jei išreikščiau susižavėjimą Edu Marchu ar Nathanu Millwardu, tai reikštų, jog priklausau jaunųjų prietrankų kartai, kuri aplink pasaulį keliauja mažučiais senais pašto motocikliukais ir absoliučiai į nieką nežiūri rimtai.

Taigi ilgai sukau galvą. Be to, o kaipgi moterys keliautojos? Iš solidarumo veikiausiai turėčiau paminėti Lois Pryce, kuri išleidusi jau trečią savo motoklajonių knygą, Steph Jeavons, kuri sugebėjo motociklu pasivažinėti net Antarktidoje, arba bent jau veteranes Heather Ellis ir Lindą Bootherstone – Bick, kurios pasaulį motociklais išmaišė dar tuomet, kai nebuvo ne tik Google Mapsų, bet ir apskritai interneto.

Visi šie motokeliautojai, be jokios abejonės, verti susižavėjimo. Tačiau į „Adventure Motorcycle“ žurnalo klausimą apie tai, koks motociklininkas man padaręs didžiausią įtaką, atsakiau, jog tai buvo toks Rajanas iš Kalifornijos.

Toks Rajanas iš Kalifornijos vieną saulėtą 2013 metų pavasario dieną pasitaikė būti nedideliame Peru miestelyje Naskoje, kur tuo metu trumpai rezidavau ir aš, ausdama mintį toliau keliauti motociklu. Tuomet niekuomet nebuvau vairavusi jokio motociklo ir apie juos išmaniau lygiai tiek pat, kiek apie astrofiziką: žinojau, jog toks dalykas egzistuoja, žavėjausi jais iš tolo ir su baiminga pagarba, bet niekuomet nebuvau prie jo prisilietusi gyvai.

Taigi kai paklausiau tokio Rajano iš Kalifornijos, ar jis kartais negalėtų manęs kiek pamokyti vairuoti motociklą, mat nuo šiol kelionę norėčiau tęsti dviem ratais, jis galėjo skaniai iš manęs pasijuokti. Jis galėjo į mane pasižiūrėti iš aukšto – kaip čia dabar kažkoks pradinukas tampo už rankovės motokelionių veteraną. Galėjo pasiūlyti keletą bendrų patarimų apie motociklus ir pasipustyti padus – juk kam čia vargti su kažkokia žioplinėjančia turiste. Galėjo tiesiog mandagiai atsisakyti – juk jau buvo suplanavęs keliauti toliau ir ilgiau Naskoje pasilikti neketino.

Tačiau, išgirdęs nedrąsų mano prašymą pamokyti vairuoti, mat aš taip pat norinti keliauti motociklu, toks Rajanas iš Kalifornijos kalifornietiškai nusišypsojo ir pasakė: o, kodėl gi ne!

Rajanas pasiliko Naskoje, kad padėtų man išsirinkti motociklą. Jis kantrių kantriausiai vaikštinėjo su manimi tarp daugybės kiniškų motocikliukų, kol aš mėginau susigaudyti, ko noriu. Ir kai Rajanas man patarė rinktis 250 kubinių centimetrų tūrio variklio motociklą, o aš užsispyriau, jog būtinai noriu mėlyno (kuris pasitaikė būti 150cc), jis visai nepuolė menkinti mano pasirinkimo ar pamokslauti apie techniką – jis tiesiog pasakė: aha, na, jei jau tas tamsmėlynis tau taip krito į akį...

Kai mėlynąjį motocikliuką mechanikai pagaliau surinko, sutepė ir atidavė mano globai, Rajanas rado savyje jėgų tą patį vakarą pamokyti mane vairuoti. Susiradę nedidelę apleistą futbolo aikštę Naskos paribiuose, mes dvi valandas gainiojom mažąjį mėlynąjį ponį: Rajanas kantriai mokė mane perjunginėti pavaras, pajudėti iš vietos, sustoti ir susukti įtartinos trajektorijos aštuoniukę.

Kitą dieną, palinkėjęs sėkmės ir prisakęs vis patikrinti motociklo žvakes, toks Rajanas iš Kalifornijos šoko ant savosios kelioninės endurkės ir patraukė kažkur į šiaurės rytus. O aš, pasibalnojusi mažąjį mėlynąjį ponį, susiruošiau link Ramiojo vandenyno.

Tai, kas turėjo būti tik smagus pasivažinėjimas po Peru, man netikėtai virto keturiasdešimties tūkstančių kilometrų kelione skersai ir išilgai viso Pietų Amerikos kontinento. Kelionė skersai ir išilgai viso Pietų Amerikos kontinento virto motoklajonėmis skersai ir išilgai viso pasaulio... O toks Rajanas iš Kalifornijos šiandien gamina šokoladą San Fransiske, planuoja žygį į Argentiną ir kartais kumšteli mane feisbuke – ei, ar vis dar renkiesi motociklus ne pagal galingumą, o pagal spalvą?

Toks Rajanas iš Kalifornijos neturi įspūdingos internetinės svetainės, tinklaraščio ar bent jau Facebook puslapio. Jis neturi nė vieno Instagram sekėjo ar Youtube kanalo; tiesą sakant, dauguma motobrolių visame pasaulyje nė neįsivaizduoja, kad toks Rajanas iš Kalifornijos apskritai egzistuoja.

Bet būtent man jis iki šios dienos simbolizuoja viską, kodėl motociklininkai yra tokia ypatinga keliautojų kasta. O, žinoma, backpackeriai, dviratinininkai, pėsčiuotojai, irkluotojai ir tranzuotojai, be jokios abejonės, taip pat yra nuostabūs pasaulio perėjūnai, turintys netikėčiausių istorijų. Žinoma, džipais ir kemperiais keliaujantys hipiai taip pat patiria ir dalijasi visokiausiu gėriu.

Tačiau tik motobrolija sugeba taip susivienyti, įkvėpti ir nustebinti, kaip niekas kitas, ir tik motobrolijos dėka aš vis dar esu kelyje. Žinoma, nuo tokio Rajano laikų prabėgo ne vieneri metai ir tūkstančiai kilometrų; ir nors senojo mėlynojo motociklo širdelė ištikimai tebetuksi kažkur Bolivijos sostinės La Paso centre, kur perleidau jį kitam šeimininkui, tas kelionės etapas jau baigtas.

Šiandien turiu didesnį, galingesnį, be to, baltą motociklą. Esu surezgusi kur kas ambicingesnį kelionės planą aplink pasaulį skersai, išilgai ir dar zigzagais. Negana to, pagaliau imu susigaudyti, kurgi randasi tos paslaptingosios motociklų žvakės ir kaip su jomis susiderėti.

Ir vis dėlto ne garsieji, dažnai viešumoje šmėžuojantys keliautojai, įspūdingieji ride report‘ai ar motokelionių knygos įkvėpė tai, kas šiandien virto grįžimo datos neturinčia odisėja dviem ratais. Vienas geranoriškas žingsnis, viena diena tarp nedidelių kiniškų motocikliukų, vienas atlapaširdiškas, kalifornietiškas humoro jausmas padarė daugiau, nei visos įmanomos motyvacinės kalbos, motokeliautojų suvažiavimai ar multimedijų prezentacijos iš kelionių.

Būtent todėl man taip be galo niežti letenėles toliau pasakoti motoistorijas iš kelio: nes galbūt kažkam, kažkur, kažkada ir mano pasakojimas galės pabūti toks neįpareigojantis, truputį netikėtas, visuomet autoironiškas ir kartais lengvabūdiškas motokelionių ilgesį žadinantis įkvėpimo šaltinis.

Toks Rajanas Iš Kalifornijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų