Šį vaizdą pamatyti galima nedažnai, tačiau būtent tokią techniką į gatvę kartais išvairuoja panevėžietis Darius Maceina. Karinei, istorinei technikai neabejingas verslininkas pademonstravo, ką per keletą metų angaruose ir garažuose sukūrė kartu su savo bendraminčiais.
– Dariau, kaip kilo idėja sukurti 1914-1918 metais gaminto šarvuoto „Rolls Royce“ repliką (kopiją)?
– Pati idėja kilo dėl karo istorijos klubo „Grenadierius“ veiklos. Pamanėme, kad mums reikėtų kažkokios technikos, su kuria galėtume dalyvauti renginiuose, filmų filmavimuose, o šarvuočio niekas neturėjo net Baltijos šalyse, todėl mums jo labai trūko.
Jei būtume šį modelį gaminę kokioje nors įmonėje, kaina būtų išaugusi dvigubai.
Pradėjome sukti galvą, kaip tokį modelį pasigaminti patiems. Tokio daikto gamyba yra labai brangi. Net neskaičiuojame darbo vertės, nes viską darė mūsų klubo nariai. Jei būtume šį modelį gaminę kokioje nors įmonėje, kaina būtų išaugusi dvigubai.
– Ar pavyko tiksliai atkurti šarvuočio išvaizdą?
– Kopijos tikslumas gavosi gana geras. Išskyrus ratus ir dar kai kurias detales. Ratai originaliame modelyje buvo labai ploni, kokių šiais laikais gauti nebelabai įmanoma. Daugiau stengėmės viską atkurti autentiškai. Net žibintai yra pirkti Lenkijos sendaikčių turguose.
Per renginius užsidedame ir tikrą kulkosvaidį, o įprastai ant šarvuočio būna uždėta jo imitacija. Viduje telpa trijų žmonių ekipažas. Vienas vairuoja, kitas sėdi šalia, o trečias stovi prie kulkosvaidžio.
– Kokio modelio bazę naudojote „Rolls-Royce Armoured Car“ replikai?
– Naudojome krovinio „Mercedes“ bazę, nes ilgis ir plotis beveik atitiko „Rolls-Royce“ bazę. Nupirkome sveiką automobilį, turintį net techninę apžiūrą, ir jį pradėjome ardyti.
– Kaip klostėsi darbai? Kas buvo sudėtingiausia?
– Apie darbų eigą daug pasakyti negaliu, nes automobilis buvo konstruojamas Vilniuje pas kitus klubo narius. Šis darbas pareikalavo metų ar pusantrų. Aišku, darbas vyko laisvalaikiu, atimant laiką iš šeimos, po tiesioginių darbų. Žodžiu, pati projekto idėja – karo istorijos klubo „Grenadierius“, mecenatas – klubo narys Romualdas Basijokas, projektavo ir gamino Romualdas Pupkevičius, pagalbininkai – klubo nariai.
Variklį panaudojome to paties „Mercedes“. Iš jo liko tik bazė, variklis ir pavarų dėžė. Rėmas buvo perdarytas pagal „Rolls-Royce Armoured Car“.
– Šarvuotis kartais važiuoja ir Panevėžio gatvėmis, kaip reaguoja žmonės?
– Pirmas klausimas būna ar tai originalus automobilis. Dauguma net nesupranta, kokiam laikmečiui priklauso šis šarvuotis. Kai žmonės prieina prie mašinos, klausia, kaip automobilis paveža tokio storio skardas. Išoriškai atrodo, kad skardos yra centimetro storio.
Net Baltijos šalyse tokio modelio replikos nėra.
Iš tikrųjų tos skardos yra tuščiavidurės. Tai yra šarvo imitacija. Tas žmogus, kuris darė skardas, gamina teatro dekoracijas, todėl išmano, kaip sukurti tikrovišką vaizdą. Tokios skardos suteikia tvirtumo ir masyvumo įvaizdį.
Tai gana retas automobilis. Jau nebekalbu apie tai, kad Lietuvoje antro tokio tikrai nėra. Net Baltijos šalyse tokio modelio replikos nėra. Esame kopiją matę Anglijoje, tačiau nežinau, ar Europoje tokių dar yra išlikusių daugiau.
Savaime suprantama, kad jei kas turi originalų modelį, tai juo nevažinėja, o replikų sukurta yra vienetai. Kartais tenka pervaryti šarvuotį iš garažo į renginio vietą, nuotaikas pakeliame visiems. Važiavome ir per Panevėžio miesto šventę kolonoje.
– Jei prieš konstruojant šį šarvuotį būtumėte žinoję, kokie iššūkiai laukia, ar būtumėte pradėję šį projektą?
– Manyčiau, kad tokio sudėtingumo technika yra kuriama tik tada, kai tą darai pirmą kartą ir dar nesuvoki, ką darai. Reikia labai daug darbo ir jo negali padaryti bet kaip. Reikia, kad automobilis būtų kuo autentiškesnis, todėl kai pradedi daryti, norisi pagaminti kuo geriau. Padarai ką nors, pažiūri į originalo nuotraukas ir eini taisyti. Kai jau investuota daug pinigų ir projektas pradėtas, mesti visko jau nebegali.
– Kitame garaže stovi ir dar vienas, tik jau Panevėžyje atkurtas karinis istorinis modelis „Kübelwagen“. Koks tai karinis automobilis?
– Taip, „Volkswagen Kübelwagen“ jau yra panevėžiečių gaminys. Tai Antrojo pasaulinio karo metu „Porsche“ iš „vabalo“ pagamintas karinis automobilis. Šis automobilis iš pradžių buvo „vabalo“ formų.
Paskui VW gamintojai pakeitė kėbulą. Nežinau, kodėl. Ar kad apvalių detalių gamyba yra brangi, ar toks buvo užsakovų pageidavimas. Gal ant apvalių detalių labiau matyti kėbulo apgadinimai, o ant „Kübelwagen“ pažeidimai nebuvo taip gerai matomi, nes formos jau yra pakeistos, daugiau plokščių detalių.
– Kodėl nusprendėte, kad jums reikia „Kübelwagen“?
– Antrojo pasaulio karo renginių yra gana nemažai. Lenkai į renginius vis ką nors atsiveždavo, latviai irgi, o mūsų klubas nieko neturėjo, gal tik du motociklus. Nusprendėme įsigyti tokį daiktą.
Pradėjau internete ieškoti „Kübelwagen“. Buvau radęs tik kreivą važiuoklę su keliais likusiais bortais, už kurį pardavėjas paprašė 15 tūkstančių eurų. Tik tuomet supratau, kad tai ne mano nosiai. Pradėjau kalbėti su latviais, kurie pasakė, kad vien apipuvęs kėbulas kainuoja nenormalius pinigus. Paskui sumaniau, jog galima padaryti repliką.
– Ar lengvai radote „donorą“ replikai?
– Iš pradžių tikėjausi, kad viskas vyks labai lengvai. Pradėjome ieškoti „vabalo“. Tuomet paaiškėjo, kad „vabalai“ iki šių dienų yra labai skirtingų važiuoklių tipų. „Kübelwagen“ važiuoklė negalėjo būti kitokia nei ta, kuri buvo pas originalą.
Pradėjau ieškoti „vabalo“ su būtent tokia važiuokle ir supratau, kad bus sunkumų.
Pradėjau ieškoti „vabalo“ su būtent tokia važiuokle ir supratau, kad bus sunkumų, nes daugumos „vabalų“ važiuoklė yra šiuolaikiška. Galiausiai Ukmergėje už 400 eurų radau man tinkamą „vabalą“ su reikiama važiuokle. Tai buvo važiuojantis automobilis. Kaip man buvo gaila jį gadinti ir pjaustyti, nes reikėjo tik važiuoklės.
– Kaip pavyko atkurti „Kübelwagen“ išvaizdą?
– Prasidėjo popierinių modelių konstravimas ir lankstymas. Naudojome įvairius modeliukus, bandėme apskaičiuoti mastelius, nes tikrųjų duomenų nepavyko rasti. Vieną kartą buvau Lenkijoje ir mačiau labai tikslią „Kübelwagen“ kopiją, todėl išsimatavau man reikiamus aukščius ir pločius.
Savo modelį jau buvome pasigaminę, tačiau buvo įdomu, kaip tiksliai tą padarėme. Na, ir nustebau, kad kai kuriose vietose apsirikome gal kokiu vienu centimetru. Garažo sąlygomis buvo sunku sukurti tikslų modelį. Padarai ką nors, privirini, išstumi į kiemą ir žiūri – kreivas, šleivas. Varai atgal ir darai iš naujo.
Dar vienas etapas – ratai ir padangos. Viena padanga kainuoja apie 300 eurų. Turi ratai būti ploni, siauri ir aukšti. Padangas panašias gavau, bet teko gamintis ir ratlankius. Sunkumų turėjome ir su durelėmis bei kitomis skardomis, ant kurių yra išlankstymų. Reikėjo valcuoti metalą, paskui linijos galus įpresuoti. Tai buvo itin sudėtingas darbas, daug ką darėme iš naujo, nes pirmu bandymu nepavykdavo.
Patys darėme ir sparnus, kuriuos reikėjo išlenkti. Naudojome specialias stakles, kurias mums davė dabar jau anapilin iškeliavęs kolega Eugenijus Malinauskas. Nenorėjome daryti iš kokio nors pluošto, norėjome autentikos, todėl turėjome gerokai pavargti, kol padarėme lenktus sparnus. Lūžo ne viena staklių rankena.
Dauguma automobilių restauratorių, kurie pamato „Kübelwagen“, pirmiausia ir klausia, kaip padarėme sparnus. Tai vienas didžiausių sunkumų.
Vienam tokio darbo daryti neįmanoma.
Taip pat buvo sunku sukonstruoti ir tento pakėlimo ir nuleidimo mechanizmą. Darėme jį patys. Perdarinėjome duslintuvus, nes jie buvo visai kitokios formos.
Visą tai truko trejus metus. Ne kasdien, laisvu laiku. „Kübelwagen“ darėme dviese – aš ir Vytautas Liniauskas. Jis buvo tas žmogus, kuris dirbdavo su geležimi. Vytautas yra puikus tekintojas. Būdavo taip, kad aš projektuoju ir darau darbus, o jis žinojo, kaip elgtis su medžiagomis, kaip ir ką virinti. Vienam tokio darbo daryti neįmanoma.
– Ar radote pirkti kokių nors originalių „Kübelwagen“ dalių?
– Viena pagrindinė detalė, kurią gavau nusipirkti ir labai dėl to džiaugiuosi, tai naktinis žibintas, kuris dedamas ant priekio. Kaip ją būtų reikėję pagaminti – net neįsivaizduoju. Turbūt būtų tekę lieti iš plastiko, ko labai nenorėjau daryti. Priekiniai žibintai yra nuimti nuo 1960-ųjų metų kombaino. Būtent to paties gamintojo ir tokio paties modelio žibintai buvo naudojami ir „Kübelwagen“.
– Minėjote, kad automobilio pageidauja ir kino filmų kūrėjai?
– Visi kino kūrėjai klausia pagrindinio klausimo – ar galima filmuoti automobilio saloną bei filmuoti stambiu planu? Pavyzdžiui, latviai turi plastmasinį „Kübelwagen“, tačiau jį galima filmuoti tik iš toli. Iš arti filmuojant matyti, kad yra daug netikslumų. Mūsų automobilis ne visiškai, bet pakankamai autentiškas.
– Šį automobilį taip pat galima matyti Panevėžio gatvėse?
– Taip, su juo vasarą važinėjame gana dažnai. Nežinau, ar teko matyti, bet tikrai išvažiuojame pasivažinėti. Automobilis turi ir valstybinius numerius. Manau, kad visiems įdomu pamatyti kažką kitokio miesto gatvėse.
Daugiau apie klubo techniką galite sužinoti apsilankę adresu www.grenadierius.lt
