Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Pirmuosius įtvirtinimus plokščioje La Mota uolos viršūnėje pastatė VIII amžiuje šias žemes užkariavę maurai. Kelis amžius musulmonų valdovams tvirtovė padėjo gintis per pilietinius karus, kurie kildavo tarp vietos maurų karalysčių ir praktiškai niekada nesibaigdavo. Prasidėjus rekonkistai Alcalá tapo strategine ašimi, nes stovėjo trijų karalysčių – Kordobos, Chaeno ir Granados susijungime. Jos norėjo visi...
Kurį laiką tvirtovės apylinkėse plėšikaudavo skandinavų vikingai, todėl, siekiant įspėti apie jų pasirodymą, ant nutolusių kalnų viršūnių buvo statomi stebėjimo bokštai. Pastarieji netrukus pravertė ir stebint krikščionių karalių kariuomenių judėjimą.
Pirmasis Alcalá užkariavęs krikščionių karalius buvo Alfonso VI, tačiau neilgai trukus jis buvo išvytas ir La Mota tvirtovė vėl atiteko maurams. Prireikė dar penkių Alfonsų karaliavimo, kol pagaliau Alfonso XI 1340 metais apsiautė Alcalá.
Tais laikais tvirtovės galia buvo vertinama ne tik sienų tvirtumu, bet ir jos sandėliuose saugojamu maisto, vyno ir vandens kiekiu, nes tai lėmė, kiek laiko išgyvens apsuptos tvirtovės gynėjai. Apsiaustai Alcalá tvirtovei atsargų užteko beveik metams.
Po pergalės Alcalá tapo Karališka – Alcalá la Real ir išsaugojo strateginę reikšmę iki pat Granados karalystės ir pačio miesto užkariavimo 1492 m. Daugiau su datomis nevarginsiu – užtenka žinoti, kad 600 metų tai buvo viena „kiečiausių“ ir geidžiamiausių tvirtovių Andalūzijoje.
Užlipę ant La Mota uolos viršūnės gerokai nustemba net ir tie, kurie nelabai domisi istorija ar viduramžių karyba. Uola puikiai matoma iš visų pusių ir žvelgiant iš toliau atrodo, kad ant viršūnės likusi tik bažnyčia ir kelių bokštų griuvėsiai.
Tačiau iš tiesų dideliame plote ir pietiniame šlaite būta ištiso viduramžių miesto, kuris keliais aukštais kilo nuo papėdės į viršūnę. Pačiame uolos viršuje ėjo paskutinė gynybos linija, čia stovėjo svarbiausi įtvirtinimai, dirbtuvės, tavernos, kareivinės, rūsiuose buvo saugomi ginklai, maistas, vynas ir vanduo, o gendantys produktai buvo laikomi šaldymo kamerose.
Ilgus šimtmečius už tvirtovės sienų nuolat gyvendavo apie 200 šeimų ir tik XVI amžiuje įsidrąsinę gyventojai bei naujakuriai pradėjo namus statytis miesto papėdėje. Žemutiniame Alcalá la Real senamiesčio beveik nėra, nes ir pati miesto valdžia persikėlė į apačią tik XVII amžiuje.
Palaipsniui apleidžiamas aukštutinis miestas ėmė griūti, o galutinai jį pribaigė Napoleono kariai, išsprogdinę dalį sienų ir bokštų, o bažnyčioje įsirengė sandėlius ir kareivines. Atsitraukimo metu dalis tvirtovės buvo padegta, o gaisro metu sugriuvo bažnyčios skliautai. Likę tvirtovės griuvėsiai ilgą laiką tiekė akmenis žemutinio miesto statybai, kol galų gale liko tai, ką dabar ir matote.
Po tvirtovę geriausia vaikštinėti neskubant, perskaitant neįkyriai pateiktus svarbiausių objektų aprašymus, tada apsilankymas bus žymiai įdomesnis ir naudingesnis.
