Europos istorinių vaistinių ir vaistinių sodų maršrute pasakojama apie botanikos ir farmacijos medicinos raidą Europoje. Vaistinių augalų sodai buvo vieta, kur žolininkai augino ir tyrinėjo gydomųjų savybių turinčius augalus. Šie sodai ir toliau saugo protėvių žinias. Istorinės vaistinės su senovinių butelių, receptų knygų ir medicinos instrumentų kolekcijomis atspindi farmacijos mokslo raidą.
Šis maršrutas, jungiantis kultūros ir gamtos paveldą, kviečia susipažinti su išskirtiniais botaniniais sodais, gilintis į medicinos istoriją. Šis Kultūros kelias propaguoja istorinį paveldą, kuris yra atminties, kultūrinės tapatybės ir tvaraus žmogaus vystymosi šaltinis.
Ispanijos iniciatyva
Veikla, suburianti istorines vaistines ir vaistinių augalų sodus, prasidėjo dar 2021 m., kai Valencijoje (Ispanija) buvo įkurta asociacija „Aromas Itinerarium Salutis“, kurios tikslas yra išsaugoti ir populiarinti materialųjį ir nematerialųjį Europos kultūros paveldą, susijusį su farmacijos mokslo istorija ir Materia medica.
Prieš tai kovo 11–13 d. Rijekoje, Kroatijoje, vykusiame asociacijos „Aromas Itinerarium Salutis“ organizuotame Istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų forume „Higėjos palikimas: ateities kūrimas iš paveldo per švietimą“ II-osios Generalinės asamblėjos posėdžio metu prie jau prisijungusių šalių buvo prijungtos dar keturios Europos šalys – Bulgarija, Lietuva, Prancūzija, Vengrija.
Šiuo metu Istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų maršrute yra vienuolikos Europos šalių (Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Kroatija, Ispanija, Prancūzija, Vengrija, Italija, Lietuva, Portugalija, Rumunija ir Šveicarija) 23 institucijos, didelį dėmesį skiriančios mokslinių tyrimų ir plėtros projektams, susijusiems su minėto istorinio palikimo išsaugojimu bei sklaida; jaunimo kultūrinių ir švietimo mainų skatinimui pagal Erasmus+ programas; šiuolaikinės kultūros ir meno praktikai, turtingam protėvių paveldo išsaugojimui, jo dokumentavimui ir reklamavimui; kultūrinio turizmo tvaraus, mokslinio, įtraukos ir visuotinai prieinamo modelio sukūrimui.
„Aromas Itinerarium Salutis“ prezidentės Esther Alba Pagán ir direktorės María Luisa Vázquez de Ágredos Pascual pranešime pažymima, kad šis kelias yra „unikali tarptautinė platforma, jungianti simbolines vietas, tokias kaip vienuolynų ir visuomenės vaistinės, senovinės ligoninės, istorinės bibliotekos, vaistinių augalų sodai.
Šiose vietose žinių perdavimas ir tradicinės praktikos yra susijusios su vaistinių augalų terapiniu, higieniniu, kosmetiniu, ritualiniu, meniniu ir kulinariniu naudojimu, kas per šimtmečius skatino kultūrų ir religijų dialogą. Tai atskleidžia bendras Europos kultūros šaknis bei etnopaveldą, reprezentuoja gyvą gamtą skatina kultūrinį tapatumą, socialinę sanglaudą ir tvarų žmogaus bei jo veiklos vystymąsi“.
Europos Tarybos kultūros kelių sertifikatai patvirtina svarbų ir aktualų tarptautinį kompleksinį tarpkryptinį bendradarbiavimą Europos kultūros kelių kraštovaizdyje. Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų kelio sertifikalas oficialiai bus įteiktas per EPA sekretoriato 13-ojo Europos Tarybos metinio konsultacinio forumo „Kultūros maršrutai“ apdovanojimo ceremoniją, kuri vyks 2024 m. rugsėjo 25–27 d. Višegrade ir Budapešte (Vengrija).
Šimtą metų skaičiuojanti veikla Kaune
Kaip pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vadovė prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė, jos vadovaujamo sektoriaus šimtametė veikla įvertinta, pripažinta, patvirtinta tarptautiniu mastu: dėl savo kryptingos mokslinės veiklos Botanikos sodas tapo Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų “Aromas Itinerarium Salutis” asociacijos ir Kultūros kelio nare.
„Šiemet minime šimtmetį, kai 1924 m. Botanikos sode buvo pradėta kurti vaistinių, prieskoninių ir medingųjų bei apynių mokslinės kolekcijos, – pasakojo ji. – Kai 1922 m. Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas, ši vieta Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje buvo apleista. Universiteto botanikos sodui tada buvo paskirtas 70 ha plotas, į kurį pateko ir buvusio Jozefo Godlevskio dvaro parkas su tvenkiniais ir dalis Kauno tvirtovės gynybinių įrengimų. Tuomet Tadas Ivanauskas dėstyti augalų sistematikos ir įkurti Botanikos sodą iš Tartu universiteto Estijoje pasikvietė ten dirbusį šveicarų kilmės profesorių Konstantiną Regelį. K. Regelis yra iš garsiųjų Regelių (architektų, botanikų, matematikų) šeimos. Konstantino senelis Eduardas yra Sankt Peterburgo botanikos sodo įkūrėjas. Universiteto botanikos sodas buvo kuriamas kaip visos Lietuvos botanikos mokslų centras. K. Regelį universitetas išleido aplankyti šešis botanikos sodus Europoje, pasisemti patirties. Tokia buvo pradžia“.
Kuriant Vaistinių augalų skyrių, K. Regelis pasikvietė vaistininką prof. Kazimierą Grybauską. K. Grybauskas daug keliavo, mokėjo 6 kalbas, jo rūpesčiu iš kitų šalių buvo atvežta daug augalų, pradėti jų introdukcijos (perkėlimo), aklimatizacijos procesai.
„Pradžioje visiškai nebuvo informacijos apie vaistinius augalus ir mokslinį jų pritaikymą, – teigė profesorė. – K. Grybauskas kolekcijas kūrė pagal tarptautinį lygį, kad jas būtų galima pritaikyti ir mokslui, ir studijoms, ir visuomenės švietimui. Jis pirmasis pradėjo ir eterinių aliejų cheminius tyrimus. Pavyzdžiui, jau 1926 m. nustatė, kad augalams, ypač introdukuotiems, kuriuose kaupiasi eteriniai aliejai, Lietuvoje nėra pačios tinkamiausios sąlygos. Tikrai tiek eterinių aliejų levandos Lietuvoje nesukaups, kaip Provanse“.
K. Grybauskui vadovaujant 1924–1949 m. ypatingas dėmesys skirtas vaistinių ir techninių augalų introdukcijai. Kaip pasakojo dr. O. Ragažinskienė, lemiamą reikšmę Botanikos sodo išlikimui turėjo K. Grybausko diplomatinė veikla Antrojo pasaulinio karo metu: jis bendraudamas su kareiviais, įpareigotais susprogdinti užminuotą Botanikos sodo teritoriją su pastatais, sugebėjo įrodyti vaistinių augalų gydomųjų savybių svarbą ir panaudojimą gydymui karo metu.
„Jam pavyko įtikinti karinės vadovybės atstovus, kad vaistiniai augalai galės kompensuoti vaistų stygių armijai“, – teigė dr. O. Ragažinskienė. Kaune dirbdamas K. Grybauskas parašė ir apgynė biologijos mokslo daktaro disertaciją „Fenologinis žiedadulkių kritulių spektras“, parengė žiedadulkių albumą, kas aktualu ir šiandien.
Prof. K. Grybausko vardu yra pavadinta viena alėja Vaistinių augalų skyriuje, o Botanikos sode puikuojasi išvesta bijūnų veislė „Profesorius K. Grybauskas“.
Moksliniai augalų tyrimai tęsiasi
Antrajame vaistinių augalų tyrimų veiklos etape 1949–1984 m. vadovavo dr. Stasys Gudanavičius ir dr. Algimantas Morkūnas. Tuometinė mokslinė tematika – naujo pobūdžio tyrinėjimų kryptis „Augalinio pasaulio racionalaus panaudojimo, perdirbimo ir apsaugos biologiniai pagrindai”. S. Gudanavičiaus paruošta ir apginta biologijos mokslo daktaro disertacija „Apynių auginimo galimybės Lietuvos gamtinėmis sąlygomis”, A. Morkūno – „Aliejinių kryžmažiedžių augalų auginimas Lietuvos gamtinėmis sąlygomis”.
1984–1999 m. trečiojo tyrimų etapo vadovės dr. Onos Gražinos Juknevičienės mokslinės temos buvo „Biologinių ir metodinių pagrindų paruošimas geresniam Lietuvos kaimo gyvenviečių ir gamybinių centrų apželdinimui“,
„Želdynų kūrimo principų įrengimo ir eksploatacijos technologijų paruošimas Botanikos sodo kolekcijų tyrimo bei lauko bandymų pagrindu”. Mokslininkė parengė ir apgynė biologijos mokslo daktaro disertaciją „Acorus calamus L., Menyanthes trifoliata L. biologinių savybių tyrimai Lietuvoje”.
1999–2024 m. ketvirtojo tyrimų etapo vadovės prof. habil. dr. O. Ragažinskienės mokslinės temos – „Echinacea Moench rūšių, Perilla frutescens (L.) Britton biologinių savybių, augimo ir vystymosi, vaistinės augalinės žaliavos kokybės ir kiekybės įvertinimas, kuriant augalinės kilmės imunostimuliuojančias gydomąsias priemones”, “Vaistinių, prieskoninių (aromatinių) augalų rūšių ir veislių introdukcija, jų auginimo ir vaistinės žaliavos ruošimo ir jos kokybės tyrimų inovatyvių technologijų kūrimas bei racionalus ir tausojamasis naudojimas“.
O. Ragažinskienės paruošta ir apginta biomedicinos mokslų daktaro (farmacija) disertacija „Purpurinės ežiuolės (Echinacea purpurea (L.) Moench) introdukcija Lietuvoje“ ir pagal Lietuvoje pakeistą habilitacijos darbų gynimo tvarką, dalyvaujant habilitacijos procedūroje, apgintas mokslinis darbas „Introdukuojamų vaistinių prieskoninių augalų biologinių savybių įvertinimas ir atranka farmacijos bei vaistažolininkystės plėtrai Lietuvoje“, jai suteiktas pedagoginis profesoriaus vardas.
Kaip teigė prof. O. Ragažinskienė, vienas svarbiausių šiuo metu vykdomų tyrimų jos vadovaujamame skyriuje – gausinti vietinę florą naujomis augalų rūšimis, pagal tyrimų duomenis rengti mokslines rekomendacijas vaistinių augalų augintojams ir pagrįsti vaistažolininkystės mokslo koncepciją.
Pasak pašnekovės, dabar visuomenėje labai madinga savigyda vaistiniais augalais, o tai labai pavojinga. „Daug kam atrodo, kad čia „tik žolelės“, ir jos nieko blogo nepadarys. Tai labai bloga tendencija. Vaistinius preparatus gali saugiai skirti tik specialistas“, – sakė ji.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, medicinoje naudojama 35–70 tūkstančių augalų rūšių, o tai sudaro 14–28 proc. visų augalų rūšių skaičiaus. Europos farmacijos pramonėje naudojama 900–1200 augalų rūšių. Todėl, pasak profesorės, didėjant vaistinės augalinės žaliavos kokybės ir augalų biologinės įvairovės išsaugojimo reikalavimams, vaistinių augalų introdukcija ir aklimatizacija, jų auginimas ir išsaugojimas jų vietose tampa vis svarbesni. VDU Botanikos sodas įpareigotas koordinuoti augalų nacionalinių genetinių išteklių kaupimą, tyrimą ir išsaugojimą pagal augalų grupes: vaistinių ir aromatinių augalų, dekoratyvinių augalų.
Kaip pažymėjo pašnekovė, mokslinės institucijos, taip pat ir botanikos sodai, yra vaistinių augalų gamtinių išteklių kaupimo, saugojimo, tyrinėjimų koordinaciniai centai. Todėl labai džiugu, kad į tokius centrus atkreiptas dėmesys ir Kultūros kelių organizatorių tarptautiniu mastu. Čia visuomenė tikrai gaus kvalifikuotą informaciją apie vaistinguosius augalus.
„Galime pasidžiaugti, kad šiemet minint šimtmetį, nepaisant to, kokia buvo politinė, administracinė situacija, Vaistinių augalų skyrius išliko. Keitėsi tik kolekcijos, jų apimtys“, – sakė už nuopelnus farmacijos mokslui, studijoms bei praktikai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu bei mokslo žinių sklaidą apie sveiką gyvenseną nusipelniusio Lietuvos sveikatos darbuotojo garbės vardiniu ženklu apdovanota dr. O. Ragažinskienė.
Muziejuje – medicinos ir farmacijos istorija
Pasidomėjus, kaip Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos ir farmacijos istorijos muziejus įvertintas šiame Kultūros kelyje, muziejaus darbuotoja Zenona Šimaitienė pasakojo: „Pradžioje gavome asociacijos “Aromas Itinerarium Salutis” laišką, kuriame mus kvietė dalyvauti nuotoliniame seminare ir aptarti galimybes prisijungti prie šio Kultūros kelio. Galbūt mus pastebėjo internete, gal lankytojų, kurių turime iš daugybės šalių, atsiliepimai turėjo įtakos.
Svarbu pažymėti, kad muziejus įkurtas 1936 m. Lietuvos vaistininkų draugijos iniciatyva. Muziejus yra universiteto padalinys, tad jis studentams yra kaip mokymo, kaip tyrimų bazė. Iš istorinės archyvinės medžiagos yra parašyta daugiau kaip 20 magistrinių darbų, apginta ne viena disertacija. Pasak muziejaus direktoriaus doc. dr. Tauro Antano Meko, vien jau tai įrodo muziejaus vertę.
„Pas mus nėra liečiamų ekranų, modernybių, kas po kokių dvidešimt metų pasentų ir reiktų išmesti. Pas mus yra tai, kas dabar įdomu ir kas po tūkstančio metų bus įdomu. Dar galiu pasakyti, kad internetinėje kelionių svetainėje „Tripadvisor“ keliautojų mes vertinami kaip vienas stipriausių muziejų Lietuvoje. Žmonės ateina ir vertina“, – sakė dr. T. Mekas.
Muziejuje vaizduojama XIX a. pab. Lietuvos miesto vaistinė, kurią sudaro oficina (receptų kambarys), koktorija, vaistingųjų medžiagų atsargų kambarys, laboratorija, rūsys, gydytojų kabinetai. Eksponuojami Lietuvos medikų ir farmacininkų padovanoti asmeniniai daiktai, medicinos prietaisai, dokumentai, ligoninių ir vaistinių įrenginiai. Saugoma daugiau kaip 28 600 eksponatų.
„Labai džiaugiamės, kad prisijungus prie asociacijos „Aromas Itinerarium Salutis“, tapus Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų kelio dalimi mus jau žinos tarptautiniu mastu, mūsų muziejų galės surasti tie žmonės, kurie domisi medicinos ir farmacijos istorija, kurie ieško informacijos šia tema. Nors medikai ir vaistininkai iš įvairių šalių pas mus ir iki šiol dažnai užsuka, mus jau žino, – pasakojo Z. Šimaitienė. – Ypač įdomu, kai kreipiasi buvusių vaistininkų palikuonys, ieškantys informacijos apie savo artimuosius. Pavyzdžiui, dar 2009 m. mus susirado šeima iš Naujosios Zelandijos. Tai Adolfo Gerdvilio, tarpukariu su kitais bendrasavininkais (Vytautu Malela ir Vaclovu Podliaskiu) Kaune turėjusio vieną didžiausių farmacijos įmonių „GerMaPo“, palikuonys. Tada atskrido A. Gerdvilio anūkė su savo sūnumi. Šiemet apsilankė kitas anūkas su savo atžalomis. Labai apsidžiaugė, kad pas mus išsaugotas jų senelio palikimas ir kad dabar turi kur siųsti savo turimą informaciją, nuotraukas, pasakojančias apie A. Gerdvilio farmacinę veiklą. Taip turtinamas muziejus“. „GerMaPo“ tarpukariu veikė Kaune, Rotušės aikštėje. Įmonės pastatai karo metais buvo sugriauti.
„Materia medica“ – žvilgsnis į istoriją
Vienas muziejaus kambarys, pavadintas „Materia medica“, pasakoja apie žaliavas, iš kurių buvo gaminami vaistai. Vaistinės žaliavos su originaliais indais į Kauną atkeliavo iš Vilniaus, 1921–1939 m. veikusio Stepono Batoro universiteto, Farmacijos skyriaus muziejaus. Jį studentų mokymui buvo įkūręs profesorius Janas Mušynskis (Muszynski) (1884–1957).
„J. Mušinskis Vilniuje buvo įkūręs ir vaistinių augalų sodą. Kai Vilniuje universitetą uždarė, dalis indų su vaistinėmis medžiagomis pateko į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, o vėliau, reorganizavus šį universitetą, perduoti Kauno medicinos instituto Farmacijos fakulteto Farmakognozijos katedrai. 2004 m. eksponatai perduoti mūsų muziejui. Iš viso apie 150, – pasakojo Z. Šimaitienė. – Kai dėžės pateko į muziejų, tada net nežinota, kas tai ir iš kur. Ant kai kurių indų išlikę lenkiškos etiketės leido identifikuoti, kad tai prof. J. Mušinskio kolekcija. Dar vaistininkė etnografė Eugenija Šimkūnaitė yra rašiusi, kad vienas iš darbų studentams buvo nukrapštyti lenkiškus pavadinimus nuo indų ir uždėti naujus. Tik po to suprasta, kokia žala padaryta. Tačiau ne visi studentai rūpestingai nuvalė etiketes, ant kai kurių užklijavo ant viršaus. Ir taip išliko autentiški, įrodantys kolekcijos kilmę. Tai labai įdomi ekspozicija, pasakojanti, iš kokių šalių ir kokios medžiagos yra atkeliavę į Lietuvą ir ką vaistininkai iš jų gamindavo“.
Kaip pasakojo Z. Šimaitienė, labai įdomu tyrinėti vaistinių žaliavų kelius į Lietuvą. „Per daugelį šimtmečių iš įvairių kontinentų jų atkeliavo daug, jų dėka dabar turime vaistus. Pavyzdžiui, mūsų garsiosios „Trejos devynerios“, yra sukurtos XVI a. Lietuvos vienuolyno vaistinėje, patentuotos XIX a., gimė prieskonių prekybinių kelių į Europą dėka. Vokietijoje yra dabar veikiantis (trečia savininkų karta) prieskonių ir įvairių mišinių fabrikas „Krauter-Mieke“. Internete gilindamasi radau vieną jų mišinį „3X9“, ant kurio pakelio parašyta, kad šis mišinys pirmą kartą pagamintas Lietuvoje XVI a. vienuolyne. O jų svetainėje teigiama, kad dabartinis savininkas Sebastianas šią informaciją sužinojo iš senelio, o senelis tą receptą pirko iš kažkokio lietuvio. Nėra pavardžių, nėra vietovių, tačiau yra faktas“, – pasakojo Z. Šimaitienė.
Kaip teigė muziejaus darbuotoja, Palangos vaistininkas Vilhelmas Johanas Griuningas, šį mišinį gavęs iš vienuolyno, patentavo jį XIX a. „Vienuoliai gerai mokėjo lotynų kalbą, tad galėjo išsiversti įvairius vaistinių augalų aprašymus ir sudėti į vieną visumą tai, kad yra tonikai virškinimo sistemai, organizmo stiprinimui, nervų sistemos nusilpimo gydymui“, – pasakojo Z. Šimaitienė, atskleidusi, kad „Trejose devyneriose“ du trečdaliai yra prieskoniai: tai penkių rūšių pipirai (kvepiantysis, ilgasis, baltas, juodas, raudonas), kardamonas, imbieras, žvaigždanyžis, kalendra, cinamonas, gvazdikėlis, apelsino žievelė, lauro labai ir t.t „Visa tai, kas į Lietuvą atkeliavę prieskonių keliais ir ką mes iki šiol naudojame virtuvėje. Prieskoniai tai yra tonikas organizmui“, sakė ji.
***
Nuo XV amžiaus vaistinės ir vaistiniai sodai jau gyvavo vienuolynuose, ligoninėse, miestuose ir įvairiose bendruomenėse. Šis maršrutas – tai kelionė tarp religinės ir pasaulietinės aplinkos, primenanti keliautojui, kad „materia medica“ (sąvoka, apimanti paveldą ir atmintį) istorija yra neatsiejamai susijusi su žmonijos istorija.
Maršrutas nukreipia lankytojus šio kultūros paveldo – tiek materialaus, tiek nematerialaus – pėdsakais. Kultūros kelio lankytini objektai veda per senovės Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų kultūras, turinčias sąsajų visoje Europoje su šiuolaikinėmis praktikomis.
Šis maršrutas leidžia lankytojams atrasti Europos farmacijos istoriją, tyrinėjant medicinines-farmakologines žinias ir tradicinę praktiką, susijusią su vaistiniais augalais, kurie yra neatsiejama mūsų paveldo dalis.
Lankytojai gali mėgautis svaiginančiais potyriais tiek vietoje, tiek virtualiai lankydamiesi vaistinių augalų soduose, istorinėse vaistinėse bei patekti į dažnai nepasiekiamas vietas. Šis maršrutas apima visą žemyną, įtraukdamas konkrečias ir reikšmingas vietas iš įvairių šalių, sukurdamas bendrą giją, primenančią mūsų bendras šaknis.
Daugiau informacijos:
https://www.coe.int/en/web/cultural-routes/european-route-of-historic-pharmacies
https://www.coe.int/en/web/cultural-routes