Vienas pirmųjų mano kinų kalbos kursuose išmoktų klausimų ir buvo „Duō shao qián?“, t. y. kiek kainuoja? Šiandien jau galiu įvardinti vietines kainas ir jas palyginti su lietuviškomis.
Lietuvius pradžiugintų komunaliniai mokesčiai
Būsto nuomos kainų nelyginsiu, nes visi namus renkasi pagal skirtingus poreikius. Užtai prausiamės tikrai visi, todėl apie tai galima ir pakalbėti. Kadangi čia karšta, maudomės daug ir dažnai.
Vanduo šildomas kiekvienam butui jo atskirai turimuose boileriuose. Todėl išvengiame mokėjimo už karštą vandenį. O išlaidos šaltam vandeniui yra nedidelės. Lyginant už vandenį sumokamas sumas čia ir Lietuvoje – kubinis metras šalto vandens Lietuvoje kainuoja apie 2,2 Eur, čia – 0,60 Eur. T. y. beveik 4 k. pigiau.
Aišku, pasidžiaugus, kad nereikia mokėti už karštą vandenį, reikia paminėti ir kitą medalio pusę. Mes sumokame už elektrą šalto vandens šildymui maudymuisi, dažnai besisukančiai skalbimo mašinai ir šiltuoju sezonu dieną naktį veikiantiems kondicionieriams. Gera žinia, kad elektra čia irgi nebrangi. Lietuvoje už mėnesį sumokėdavome apie 71 Eur, čia – tik 18 Eur.
Beveik 80 proc. elektros energijos Taivane pagaminama deginant iškastinį kurą, o tai lemia didelę oro taršą.
Ši lazda taip pat turi du galus. Beveik 80 proc. elektros energijos Taivane pagaminama deginant iškastinį kurą, o tai lemia didelę oro taršą. Kadangi viduryje salos yra kalnai, trukdantys oro masių judėjimui ir oro cirkuliacijai, vietiniai nuolatos nešioja kaukes ne tik dėl virusų, bet ir norėdami apsaugoti savo plaučius nuo nešvaraus oro.
Dar reikia paminėti dujas, už kurias čia sumokame 13 Eur, o Lietuvoje už tą patį kiekį mokėdavome 25 Eur. Bet vietiniai tokiomis kainomis nesidžiaugia. Dažniausiai valgoma lauke, nes namuose ne tik deginamos mokamos dujos ir švaistomas šeimininkės darbo laikas, bet ir kambariai nuo veikiančios viryklės per daug prikaista.
Gatvėse valgyti nebrangu ir greita
Nors mes dar išlaikome lietuviškas tradicijas ir aš mėgstu gaminti pati bei vaikams duoti savo ruoštą maistą, vietiniai galvoja kitaip. Nuo pat pusryčių lauko užkandinėse jau pilna žmonių. Čia valgomi pusryčiai, pietūs, o vakarienės metu prisirenka pilnos kavinės draugų ir kaimynų.
Pagyvenę Taivane, Lietuvoje pasigesime pigiausių valgyklų paprastiems pro šalį skubantiems žmonėms. Ant stalo čia niekas nekloja baltų staltiesių. Kartais reikia valgyti iš plastikinių išsinešimui skirtų dėžučių.
Niekas nesinaudoja įrankiais – visi gauna po du vienkartinius pagaliukus, kuriais gali stengtis gražiai įsidėti ryžius arba tiesiog sužerti viską iš lėkštės į burną. Paprasti žmonės nesirūpina valgymo proceso išvaizdumu. Svarbu sočiai, pigiai ir greitai. O pavalgę dar būtinai garsiai atsirūgsta taip parodydami, kad pavalgė tikrai skaniai.
Taivane galima rasti valgyklų ir užkandinių kiekvieno kišenei. Mes sakome, kad 200 Taivano naujųjų dolerių (apie 6 Eur) žmogui jau brangu ir ieškome ten, kur pigiau. Šalia mūsų namų esančioje iš skardos sutvertoje valgymo vietoje, kurią pravardžiuojame „garažu“, pietus galima pavalgyti už 80 dol. (2,30 Eur), prie mano lankomo universiteto – už 40 dol. (1,15 Eur).
Paprasti žmonės nesirūpina valgymo proceso išvaizdumu.
Pasižiūrėjau, kad Vilniuje net pigiausios vietos siūlo pietus už 2,70 ar 4,70 Eur. Kitur galima rasti už dar brangiau, todėl sugrįžus vėl reikės pratintis prie didelių maisto kainų.
Taivane nesirūpinama vištų laime
Parduotuvėse jau išmokau naudotis „Google“ vertimo programėlėmis ir žinau, kur kokias mėgstamas prekes galima rasti. Nors prekių krepšelis čia gerokai pasikeitė, bet galiu palyginti tų pačių dalykų kainas Taivane ir Lietuvoje.
10 kiaušinių čia perku maždaug už 60 Taivano dolerių (1,73 Eur). Kaina Lietuvoje svyruoja nuo 1,14 iki 2 Eur. Pernai, atvykdami į Taivaną, buvome prisiskaitę, kad šalis susiduria su dideliu kiaušinių trūkumu. 2022 m. dėl paukščių gripo, pabrangusių pašarų ir kovido pandemijos sutraukytų tiekimo grandinių sala susidūrė su 1,6 milijono kiaušinių trūkumu.
Sulaukusi kritikos dėl šios problemos, vietinė Žemės ūkio ministerija padidino kiaušinių importo kvotas iš dvylikos šalių (tarp jų Kanados, Brazilijos, Australijos, Japonijos, JAV). Mūsų akimis, dabar problema išspręsta ir taivaniečiai gali valgyti kiaušinius tris kartus per dieną, bet internete yra informacijos, kad kiaušinių karai Taivane nesibaigė ir šis produktas toliau kelia aistras.
Ant kiaušinių dėžučių nerašoma, ar vištos laikomos laisvai, ar ant kraiko.
Matau, kad čia dar neatėjo ekologiškų kiaušinių mados ir vištų nuotaikomis mažai, kas rūpinasi. Ant kiaušinių dėžučių nerašoma, ar vištos laikomos laisvai, ar ant kraiko. Kiaušiniai surūšiuojami tik pagal dydį. Ant brangiausių kiaušinių dėžutės galima rasti tik informaciją, kad kiaušiniai nuplauti, sterilizuoti ir be salmoneliozės bakterijų ar vaistų likučių.
Taivane neteka nei pieno, nei grietinės upės
Pienas, lyginant su lietuvišku, – gana brangus. Tik vienoje parduotuvėje pavyko rasti litrą pieno už 49 dol. (1,41 Eur) Tuo tarpu Lietuvoje galima nusipirkti litrą pieno ir už 0,95, ir už 0,99 Eur. Remiantis statistikos duomenimis, Lietuvoje laikoma maždaug dvigubai daugiau karvių nei Taivane, nors gyventojų Taivane daugiau nei 10 kartų.
Dėl didelio gyventojų poreikio daug pieno importuojama iš užsienio (JAV, Naujosios Zelandijos ir kt.), o pieno gabenimas tolimais atstumais išaugina kainas.
Labai ilgimės kefyro, bet kol kas jo čia nepavyko rasti. Yra tik probiotinio gėrimo, kurio skonis į kefyrą visai nepanašus, bet gerti sveika, todėl perku jį vaikams. Dar jie geria įvairaus skonio jogurtinius gėrimus, čia kainuojančius maždaug 70 dol. (2 Eur). Lietuvoje toks gėrimas ir pigesnis, ir skanesnis, bet čia jie nėra geri pieno produktų specialistai.
Grietinės įprastose parduotuvėse nėra, nes vietiniai jos greičiausiai niekur nenaudoja. Radau specialioje kepiniams skirtoje parduotuvėje. Tik mums neįprastose didelėse pakuotėse – po pusę kilogramo ir kilogramą, kurio kaina 275 dol. – 7,98 Eur.
Gal čia grietinė naudojama kokiems pyragų pertepimams gaminti. Mes naudojame dėti ant bulvinių patiekalų, todėl tokios didelės pakuotės labai ilgam užtenka. Sviestas bei sūris paprastose parduotuvėse irgi importuotas, ir dažnai juokingai mažose pakuotėse – taivaniečiai turbūt tik paragauja.
Ilgiuosi iš čiaupo geriamo vandens
Kuo galime džiaugtis Lietuvoje ir ko dažnai neįvertiname – iš čiaupo geriamu vandeniu. Pirkti vandenį buteliuose Lietuvoje mums visada atrodė didelis nesusipratimas. Kai kuriose pasaulio dalyse – priešingai. Vandens iš čiaupo gerti arba visai negalima, arba nepatariama. Viena iš tokių šalių – Taivanas.
Nors sostinėje Taipėjuje kalbama, kad vandentiekio vanduo geras ir skatinama jį vartoti, nuo sostinės nutolusiuose miestuose – atvirkščiai. Užtai mieste pilna vandens kolonėlių, kur visi norintys gali prisipilti skirtingo filtravimo vandens už nedidelį mokestį – 5 ar 10 dol. už litrą (0,14–0,29 Eur). Nenorintys vandens tempti savo induose iš kolonėlės jo ras visose parduotuvėse taip pat nedidelėmis kainomis.
Mes susiduriame su tam tikra moraline dilema. Mūsų namuose įmontuotas vandens filtras, kuris tarsi visą vandenį padaro geriamą. Pilamės jį iš mažo kranelio į arbatinuką ar kartais geriame tiesiog taip, nevirintą. Ir kol kas jokio žalingo poveikio nejaučiame. Bet brokerė, per kurią nuomojomės būstą, teigė, kad vanduo Gaosionge nėra geras ir ji tokio vandens negertų.
Aišku, tada klausimas, kam čia įmontuotas tas filtras? Nors manome, kad vandentiekio vandens negėrimas čia daugiau įprotis nei būtinybė, kartą per mėnesį ir mes einame prie kolonėlių parsinešti 10 litrų vandens. Atsarga gėdos nedaro.
Už vaistus nepermokėsi – paskaičiuojama tiek tablečių, kiek reikia
Taivane teko naudotis kai kuriomis paslaugomis, kurių kainos mus irgi nudžiugino. Susirgus vaikams, vedžiau juos pas privatų vaikų gydytoją. Gydytojas apžiūrėjo, paklausė plaučius, patikrino ausis ir gerkles. Man nelabai patinka, kad kol kas čia niekas dėl peršalimų nepasiūlė daryti kraujo tyrimų ir išsiaiškinti, kas iš tikrųjų užklupo – virusas ar bakterija. Už gydytojo konsultaciją ir vaistus sumokėjau 600 Taivano dolerių (truputį daugiau nei 17 Eur). Vaikai pasveiko, todėl neturiu kuo skųstis.
Galiu tik pasidžiaugti, kad vaistus vaistininkai čia kruopščiai atskaičiuoja ir supakuoja į vienam kartui geriamus pakelius. Taip niekada neatlieka neišgertų tablečių, kurias Lietuvoje esame linkę saugoti kitam kartui. Aišku, papildomos plastiko atliekos nuo tų atskirų tablečių pakelių irgi nėra labai geras dalykas.
Dar vaikus vedžiau į kirpyklą. Taivane egzistuoja kirpyklų tinklas, kuriame kirpimai vyksta lyg prie konvejerio. Ateini, išsimuši bilietuką, esi greitai apkerpamas. Ir šios konvejerinės kirpyklos kirpimas kainuoja tik 120 Taivano dolerių (3,5 Eur).
Taigi Taivane džiaugiamės žemomis pragyvenimo kainomis, bet kartu skundžiamės karščiu, o dėl oro užterštumo langai ir paviršiai namuose nuolat apsineša juodomis dulkėmis. Nežinia, kas tuo pačiu darosi su mūsų plaučiais.
Čia pigi elektra, bet tuo pačiu brangus telefono ryšys ir internetas. Ir nors žolė už kaimyno tvoros visada atrodo žalesnė, žiūrėdama į daug betono ir daugiaaukščius pastatus ilgiuosi Lietuvos parkų ir barokinio Vilniaus senamiesčio. Nes kartais kitur pigiau, bet namuose vis tiek mieliausia.
