Nespėjome skaičiuoti skriejančių dienų, vaizdų ir kilometrų. Planas chuliganas, virtęs bendromis atostogomis – mūsų laukė Karpatų kalnai Rumunijoje. Nors tiems, kas nekeliauja motociklais, neapsiverčia liežuvis atostogomis įvardinti 10 dienų nuo ryto iki vakaro važiavimą motociklu esant 30-35°C temperatūrai (tik kelis kartus kalnų viršūnėse gaivinomės 17°C vėsa).
Startuojame ankstyvą rytą žinodami, kad iš esmės laukia bene dvi tranzitinės dienos. Apie jas daug ir nepasakosime, nes tiesiog motociklas valanda po valandos mus nešė vis arčiau tikslo. Per pirmą dieną jis sugebėjo mus nunešti iki Košicės miesto Slovakijoje, kur dar spėjome vakare praleisti šiek tiek laiko senamiestyje.
Kitą rytą labai greitai ir man nepastebimai pasiekiam Vengriją, kurią planavome kirsti apie pusantros valandos greičiau, bet... įvažiavus į Vengriją, dingo ryšys ir navigacijos programėlė (nereklamuosiu) galiausiai mus nuvedė laiko prasme ilgiausiu maršrutu. O kai tai supratom, jau buvo per vėlu. Paguoda tokia, kad pamatėm nemažai miestelių, vynuogynų, saulėgrąžų laukų. Tiek nebūtume matę, dalį kelio važiavę autostrada. Kaip ten bebūtų, popietę pasiekiame Rumuniją.
Pasienyje patikrino mūsų ID korteles ir leido važiuoti toliau. Mus tai šiek tiek nustebino, bet apie tai plačiau kelionės pabaigoje. Rumunijoje pirmo mūsų suplanuoto lankytino taško link navigacija tuoj mus nukreipia per regioninį vingiuotą kelią per miestelius. Gražu, bet +35°C saulės atokaitoje vargina.
Galiausiai pasiekiam „Meškų urvą“. Urvas šį pavadinimą gavo, nes jį atradus, urve buvo rasta 140 meškų palaikų (įvairių rūšių). Tačiau mums tai ir pasirodė pikantiškiausia detalė iš urvo istorijos. Gal būtume sužinoję ir daugiau pikantiškų detalių, bet gidas kalbėjo tik rumuniškai, o ir be jo į urvą nepateksite.
Iš esmės, kas lankęsi stalaktitų urvuose, tai ir urvas pernelyg nenustebins, nors ši vieta labai populiari. Mums ji buvo ir bent trumpa atgaiva nuo lauke tvyrančio karščio. Išėjus iš urvo pasitinka visas vietinis žavus turgelis. Kadangi mums šią dieną nesisekė išsikeisti valiutos (nors vietose kur pardavėjas kalba angliškai priima ir eurus), tai turgelyje neužsibūnam ir judam tolyn link suplanuoto pravažiuoti kelio pavadinimu Pasul Ursoaia. Pakeliui dar pravažiuojame Gârda de Sus, kas yra tradicinis jų kaimelis. Įveikę didžiąją dalį Pasul Ursoaia stojam nakvynei kalnuotoje ežero pakrantėje.
Trečią kelionės dieną pirmasis objektas – Turda druskų kasykla. Kasykla pakeri savo vizualiniais sprendimais ir ežerėliu, kuriame galima ir valtimi pasiplaukioti. Žinoma, mes tai ir padarome! Beje, už pasiplaukiojimą galite iškart sumokėti kortele kasoje, nebūtini grynieji. Bet jei kas nori daugiau istorinio turinio – čia jo labai mažai.
Norintiems pažinti druskų kasyklų istoriją, rekomenduojame Veličkos kasyklas Lenkijoje. Po druskų kasyklų mūsų kelias veda link užlieto Geamăna kaimo. Nors apie 5 km iki Geamăna kelio danga tampa žvyru ir protarpiais akmenimis, bet pamatyti savo akimis verta. Iki 1977 m. šioje vietoje vyko gyvenimas. Šiandien jis palaidotas po šalia esančios vario kasyklos šalutiniu produktu, viršijančiu 90 metrų ir kasmet pakylančiu dar bent 1 metru. Šiandien dar matosi bažnyčios bokšto smailė, o bažnyčia stovėjo ant kalno...
Kas nori pasidomėti šios vietos istorija giliau, informacijos interneto platybėse ras tikrai. Mums teko sutikti porą garbaus amžiaus vietinių, gyvenančių visiškai šalia šios vietos. Buvo liūdna, kad kalbos barjeras neleido išgirsti jų istorijos.
Emociškai paveikti vietos judame toliau žaluma apsuptu Rumunijos keliu. Nakvynei stojame mus savo švara ir tvarka nustebinusiame mieste Alba Julija. Pernakvoję judam garsiojo Transalpina kelio link. Tekę nemažai matyti kalnų perėjų, tad ši tikrai verta pravažiavimo ir pasigrožėjimo. It užsukti vis kartojome: „kaip gražu ir smagu važiuoti“.
Žavi ir besikeičiantis kraštovaizdis. Šioje perėjoje yra ruožų, kur posūkiai statesni, kelias siauresnis. Šiose atkarpose tradiciškai automobiliai sudaro kamštį. Beveik užkilus į aukščiausią tašką pasitinka turgelis, kuriame galima rasti maisto, turistinių atributų bei visokių kitokių prekių. Dieną pabaigiam pabraidžiodami Banita kriokliuose ir šventine Rūtos gimtadienio vakariene.
Kelionės penkta diena pažymėta tikrai gražiu, vaizdingu, bet mažai važinėjamu keliu. Žinoma, mums tai buvo tikras džiaugsmas! Atskleisiu – tai kelias Petrošanis-Brezoi.
Dienos metu pasiekiame Sibiu miestą. Tyrinėdami jį praleidžiame likusią dienos dalį. Gal turėjome per didelį lūkestį, tačiau miestas mūsų nepakerėjo.
Grįžę į nakvynės vietą matome, kad ryte gali nepavykti išvažiuoti anksti (kaip planavome), nes vidiniam kiemelyje mus užstatė 10 lenkų motociklų. Mes draugiškai, maišydami visas žinomas kalbas, pasikalbam, pasidalinam įspūdžiais. Jie kaip tik atvažiavo iš ten, kur mes ryt keliausime – Transfăgărășan. Pasigiria matę ne vieną mešką, tad ir mums sužadina viltis jas sutikti.
Šis kelias nuo pirmų kilometrų mums pradeda patikti, o užkilus į viršūnę vaizdas tiesiog pakeri. Į kitą kalno pusę patenkama tuneliu, iš kurio išvažiavus pasitinka vėsesnis oras ir kitoks gamtovaizdis. Beje, mes pravažiavę tunelį pirmą kartą išnirome į debesį, kuris, mums sugrįžus per tunelį atgalios iki Bâlea ežero ir gerai visiems žinomų peizažų, spėjo perkopti kalną ir kita kalno pusė vėliau pasitiko geru matomumu. Tada ir supranti, kad dvi kalno pusės dažnai turi skirtingas oro sąlygas.
Nusileidus nuo pačios viršūnės toliau driekiasi kalnų kelias miškinga teritorija. Viliamės, kad gal čia dar sutiksim meškų pasilabinti. Šiame kelyje automobiliais keliaujantys turistai dažnai jas ir pamaitinta, tad jos čia sutinkamos. Taip ir nutinka! Viso turėjom bene 5 susitikimus su 8 gauruotosiomis. Viename iš jų dalyvavo ir mažas meškiukas.
Reziumuojant, galim tvirtai pasakyti, kad ne veltui šis kelias tituluojamas kaip vienas įspūdingiausių. Skirtingi gamtovaizdžiai, gražios panoramos, pakankamai platūs posūkiai leidžia motociklu šiuo keliu tiesiog skrieti ir mėgautis. Pasikrovę įspūdžių, kaitinami saulės lekiame, pasigrožėti Dâmbovicioarei tarpekliu. Jame sustojame atsigaivinti vėsiu kalnų upelio vandeniu, susirasti nakvynės vietą ir pamedituoti klausant vandens čiurlenimo.
Septintos dienos ryte lankome prabanga alsuojančią Peles pilį. Nors atvykstame čia pusvalandis po atidarymo, tačiau turistų sutinkame daug. Šioje pilyje gyveno Rumunijos karalius Karolis I. Nors pilies išorė dėl tvarkybos darbų šiuo metu nepalieka įspūdžio, tačiau pasivaikščiojus po pilies pirmąjį aukštą ir šeimininkų miegamuosius antrame aukšte liekame sužavėti prabanga ir tiems laikams inovatyviais sprendimais.
Dieną tęsiame važiuodami smagiu Transbucegi keliu link Balboci ežero ir užtvankos. Ežerą galima apvažiuoti. Atsisakome šios minties, nes per visą kelionę pamatėme, kad rumunai nelinkę atverti panoramų išretinant medžius, esančius tarp ežerų ir šalia einančių kelių.
Paradoksalu, bet dažnai teko matyti medžių pjovimus kalnų šlaituose. Pasivaikščioję ant užtvankos judame atgal tuo pačiu Transbucegi keliu link mūsų suplanuotos nakvynės vietos – istorinio Sigišoara miestelio. Miestelio nedidelis senamiestis palieka jaukų įspūdį. Tačiau nustebina pakankamai nedidelis turistų skaičius ir mažas vakarinis šurmulys.
Pažinę Sigišoara senamiestį ir jame pernakvoję, aštuntą dieną judame Bikazo tarpelio link. Tarpeklis savo didingumu ir grožiu nepalieka abejingų. Kad tai turistinė vieta, liudija ne tik lėtai slenkantys automobiliai su pro langus iškištais telefonais, bet ir platesnėse pakelės vietose esantys prekybiniai nameliai.
Žinodami, kad šiandien turime nuvažiuoti daug kilometrų, mes ilgai šioje vietoje neužsibūname ir pravažiavę judame tolyn link Transrarăul kalnų perėjos. Pakeliui link jos, nemažai tenka važiuoti palei Bikazo ežerą, kuris padovanoja mums daug gražių vandens ir kalnų vaizdų.
Nemažai tradicinių kalnų vaizdų mums pateikia ir Transrarăul perėja. Nuo kurios nusileidimas gali būti itin greitas ir smagus (judant į Pojorâta miestelio pusę). Paskutinis šią dieną suspėtas aplankyti objektas – vienas seniausių šalyje Moldovita vienuolynas, turintis vieną iš 8 ištapytų ir į UNESCO sąrašą įtrauktų bažnyčių.
Vienuolynas ir bažnytėlė nėra dideli, tačiau bažnytėlės išorės ir vidaus ištapymas religiniais motyvais atrodo gražiai. Vakarop dar pabandome parinkti kilometrų, kol mus sustabdo lietus. Nenorėdami sušlapti ir suprasdami, kad vakaras ir labai daugiau šiandien nenuvažiuosime, stojame nakvynei kalnuose įsikūrusiame viešbutėlyje.
Devinta kelionės diena - jau judėjimo link namų diena. Tačiau prieš tai dar pirmoje dienos pusėje aplankome išskirtinį objektą – linksmąsias kapines. Šiose kapinėse antkapiai mediniai, vienodos stilistikos su trumpu žmogaus gyvenimo veiklos aprašymu bei vaizdiniu. Kas ten turi būti parašyta ir pavaizduota, nusprendžia vietos šventikas.
Kapinių viduryje stovi ir spalvingu stogu pasipuošusi bažnyčia. Įėjimas į kapines mokamas ir antra vieta visos kelionės metu, kur atsiskaityti buvo galima tik grynais vietine valiuta. Kadangi tai buvo paskutinė šalyje lankoma vieta ir grynuosius buvome išleidę, teko kelis eurus bandyti išsikeisti tariantis su šalia įsikūrusiais prekybininkais.
Judant palei Rumunijos – Ukrainos sieną prasidėjo kilometrų rinkimas, kuris daugiau nei valandai buvo sustabdytas ties Rumunijos – Vengrijos siena. Buvome įsitikinę, kad Rumunija, kaip ES šalis, pilnai priklauso Šengeno erdvei. Tačiau praktiškai išsiaiškinome, kad Šengeno erdvės privalumai Rumunijoje taikomi keliaujant oru ir vandeniu. Ir nors įvažiuojant į Rumuniją jokių eilių nematėm (be krovininio transporto), tik nustebino ID dokumentų paprašymas (dabar jis jau nestebina), tai šį kartą buvome pastatyti į bendrą lengvųjų automobilių eilę, kepinant +33°C karščiui.
Po kurio laiko su eilėje laukiančiais vietiniais išsiaiškiname, kad motociklai gali pravažiuoti į priekį tarp eilių. Bėda, kad ne visada toks plyšys tarp eilių yra, o ir prasiyrus pro stovinčius eilėje net ir iš kitų Europos valstybių vairuotojai, prastovėję eilėje, nenoriai įleidžia motociklus Vengrijos pareigūnų patikrai. Bent jau tokią patirtį gavome mes ir dar keletas lenkų motociklininkų.
Pakepę pasienio punkte, nestodami kertam Vengriją ir beveik visą Slovakiją. Dienos kilometrus baigiam rinkti Lenkijoje šalia Žešuvo miesto. Dešimtosios kelionės dienos pavakarę pabaigiam savo atostogų kelionę.
Nors keliavome pagrinde Karpatų kalnynu, tačiau šalis didelė, todėl pamatyti galima irgi visko: nuo gražiai sutvarkytų miestelių iki upelių ar pakelių vos ne paverstais šiukšlynu, nuo visiškai turistams šiuolaikiškai pritaikytų vietų iki turistinių objektų, kur sunkiai susikalbėsi ir atsiskaitysi tik grynais vietine valiuta.
Nuo idealios kelio būklės iki atkarpų, kurios tikrai prašosi remonto. Žinoma, tikrai sutiksi arkliais traukiamų vežimų, piemenų, ganančių karves ar avis, pakelėmis besišlaistančius beglobius šunis. Mums dar pavyko prasilenkti su meškomis ir lape. Tokią kalnuotąją Rumuniją pažinome mes.