„Tai buvo mano pirmoji olimpiada, bet, tikiuosi, ne paskutinė, – teigia Vytautas. – Kaip ir su visais pirmais kartais, kadangi nebuvo patirties, tai neišvengiau tam tikrų klaidų. Todėl norisi patirtimi pasidalinti su kitais, kad kitose olimpinėse žaidynėse turėtume kuo gausesnį būrį sirgalių iš Lietuvos, kad jie žinotų, ko tikėtis ir kaip geriau pasiruošti.“
Startas – prieš dvejus metus
Kadangi olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus ir keliauja iš vieno žemyno į kitą, nebrangiai nuvykti ir patogiai jas stebėti per gyvenimą nėra tiek daug progų. Tad V.Kandrotas, 2019 metais sužinojęs, kad po penkerių metų jos vyks mylimoje šalyje – Prancūzijoje, nutarė žaidynių nepraleisti. Žinoma, 2020 metais planetą apėmė koronaviruso sukelta pandemija ir dėl jos buvo atidėtos Tokijo olimpinės žaidynės, o metais vėliau jos įvyko be žiūrovų. 2022 metų pradžioje Ukrainoje prasidėjo karas...
„Buvo daug nežinomybės pasaulyje ir asmeniniame gyvenime, bet kelionę vis tiek pradėjau planuoti prieš dvejus metus, kai buvo paskelbta registracija internete besidomintiems būsimiems žiūrovams, – prisimena keliautojas.
– Užsiregistravęs oficialioje svetainėje, pradėjau gauti reguliarius organizatorių pranešimus apie būsimus veiksmus. Netrukus pasirodė ir kvietimas savanoriauti olimpiadoje. Pakalbėjome su dukra, kuri tuo metu paskutinėje gimnazijos klasėje mokėsi prancūzų kaip antrosios užsienio kalbos, kad tai būtų puiki profesinė patirtis ir proga patobulinti kalbėjimo įgūdžius, ir ji užpildė anketą.“
2023 metų vasario mėnesį, kai Vytautas dirbo leidyklos stende Vilniaus knygų mugėje, buvo paskelbta išankstinė bilietų prekyba. „Teko tiesiog parodų centre ieškoti ramaus kampo, stabilaus interneto ir žiūrėti, ką galima įsigyti, neturint nė mažiausio supratimo, kokie Lietuvos sportininkai ar komandos iškovos kelialapius. Taip labai anksti nusipirkau bilietus į vyrų krepšinio varžybas, o štai Lietuvos krepšinio rinktinė bilieto į Paryžių taip ir negavo...“ – vieną iš kuriozų pasakoja pašnekovas.
Pasak jo, anksti buvo siūloma įsigyti ir svetingumo paketus, kuriuose, be bilietų, buvo įtraukta ir nakvynė viešbutyje netoli varžybų vietos. „Tuomet tai atrodė brangoka, bet po metų, artėjant olimpinėms žaidynėms, tapo aišku, kad kai kurie paketai buvo visai patrauklūs, įvertinus kaip ant mielių kylančias viešbučių kainas Paryžiuje“, – sako V.Kandrotas.
Nakvynės paieška
Didžiausiu iššūkiu tapo susirasti nakvynę Paryžiuje. Vis labiau artėjant 2024-ųjų vasarai, pasiūla mažėjo, o kainos kilo.
„Svetingumo paketai ar trumpalaikis apgyvendinimas viešbutyje mums netiko, nes vis vylėmės, kad dukra gaus savanorio vietą. Vieną organizatorių pasiūlymą teko atmesti, nes vieta buvo ne Paryžiuje, vėliau dukrai buvo pasiūlyta atsarginio savanorio vieta „Bercy“ arenoje Paryžiuje, kurioje kaip tik vyko krepšinio finalai. Nelaukdami iki paskutinių savaičių, kol kas nors atsisakys ir ta vieta atsilaisvins, 2024 metų vasario mėnesį priėmėme pasiūlymą dėl savanorio vietos Vaires-sur-Marne vandens sporto komplekse, kurį tiek pagal vietą, tiek pagal varžybų pobūdį galima prilyginti irklavimo bazei Trakuose, – pasakoja Vytautas.
– Vaires-sur-Marne stadionas yra už maždaug 15 km į rytus nuo Paryžiaus, čia įrengtos dvi trasos: 2200 m ilgio irklavimo baseinas ir dirbtinė „kalnų upė“ baidarių ir kanojų slalomui. Suderinus savanorystės grafiką, tapo aišku, kad nakvynės reiks bent trims savaitėms ir viešbučiai šiuo atveju netinka – gyventi juose tiesiog bus per brangu. Tuo metu siūlomos standartinio dviviečio kambario kainos žaidynių laikotarpiui įprastas viršijo jau 4–5 kartus.“
Keliautojai vis dar buvo nusiteikę optimistiškai ir naiviai tikėjosi, kad susiras nebrangią apgyvendinimo vietą rytiniame Paryžiaus priemiestyje, netoli paties vandens komplekso. Bet čia visai neliko pasiūlos. Galiausiai pagalbos ranką ištiesė draugai prancūzai, kurie, kaip ir daugelis kitų paryžiečių, nuo olimpinių žaidynių pabėgo kuo toliau – į vasarnamius ir rezidencijas Atlanto ir Viduržemio jūros pakrantėse, buto raktus palikę lietuviams.
Galiausiai pagalbos ranką ištiesė draugai prancūzai.
Pasak V.Kandroto, dauguma lietuvių sirgalių apsistojo pas gimines, draugus ar pažįstamus Paryžiuje. Vis dėlto liepos pradžioje, matyt, neišpirkus visų brangių nakvynių, kai kurie viešbučiai pateikė „paskutinės minutės“ pasiūlymų, kainos buvo 1,5–2 kartus mažesnės nei per jų piką.
Savanorystė – aistra, garbė ir patirtis
Olimpiados savanoriams apgyvendinimas nėra suteikiamas, atlyginimo ar dienpinigių nemokama. Vienintelės lengvatos – transporto kortelė, kuri galioja visos olimpiados metu visame Paryžiaus regione, ir maitinimas pamainos metu (pietūs arba vakarienė). Savanoriams taip pat išduodama 12 dalių uniforma: batai, kelnės, 3 poros kojinių, 4 marškinėliai, striukė, kepurė, rankinė. Savanoriai taip pat gavo keletą olimpiados rėmėjų suvenyrų, o paskutinę darbo dieną – atsisveikinimo dovaną.
Savanoriams taip pat išduodama 12 dalių uniforma.
„Dukra turėjo atvykti anksti, liepos 15 dieną, likus 10 dienų iki olimpiados. Kartu su kitais 14 savanorių ji išklausė mokymus ir vėliau koordinavo kitų 600 savanorių, į irklavimo kompleksą atvykusių dirbti savaite vėliau, darbą. Misija truko tris savaites ir baigėsi įpusėjus olimpiadai. Tad antrąją žaidynių savaitę galėjome kartu pasivaikščioti po miestą ir nueiti į varžybas“, – pasakoja Vytautas.
Savanoriai olimpiadoje atlieka pačius įvairiausius darbus: su didelėmis poroloninėmis pirštinėmis nukreipinėja srautus geležinkelio ir metro stotyse, su garsiakalbiu pasitinka žiūrovus prie stadionų, „užvedinėja“ sirgalius skanduotėmis ir iš garso kolonėlių leidžiamomis dainomis, fotografuoja norinčius prie olimpinių žiedų ir tam skirtų sienučių, palydi iki pat sėdimų vietų tribūnose. Laimingiausieji gauna ypatingas užduotis – lydėti delegacijų vadovus, sportininkus ar žurnalistus į arenas, budėti pačioje sporto aikštelėje.
O pačiu geriausiu savanorio darbu šiemet buvo išrinktas oro bangomis valdomų automobiliukų, kuriais stadione atletams į sektorių parvežami numesti diskai, kūjai ar ietys, vairavimas.
Nors dauguma savanorių buvo patys prancūzai, atvažiavo ir žmonių iš atokiausių šalių.
Anot V.Kandroto, nepaisant didelio nuovargio ir beprotiško krūvio, savanoriauti dukrai patiko. Taip ne tik iš vidaus pamatomas olimpinių žaidynių procesas, bet ir įgyjama naujų draugų, žinių, patirties. Dauguma pabandžiusiųjų vėliau ieško galimybių savanoriauti kitose žaidynėse.
„Nors dauguma savanorių buvo patys prancūzai, atvažiavo ir žmonių iš atokiausių šalių. Savanoriauti atvyksta sutuoktiniai, ištisos šeimos, draugų būreliai... Teko matyti televizijos reportažą, kuriame kalbinami trys savanoriai – senelis, tėtis ir dukra, – dalijasi įspūdžiais pašnekovas.
– Taip pat sutikau savanorių, kuriems gyvenime tai jau penkta ar šešta olimpiada, o apie savanorio stažą išduoda olimpiniais ženkleliais nukabinėta kaklaskarė ar akreditacijos juostelė.“
Ženkleliai – savanorių „valiuta“. Juos savanoriams dovanoja ne tik olimpinių žaidynių organizatoriai, bet ir komplekse besirungiantys įvairių šalių sportininkai. Šių ženklelių nenusipirksi jokioje parduotuvėje, tad su laiku jie įgyja vertę ir yra medžiojami kolekcionierių.
Bilietai į rungtynes
Susiradus nakvynės vietą, skrydžio bilietai nebuvo toks didelis iššūkis. Pigių skrydžių bendrovėse jų buvo galima įsigyti netgi pigiau nei įprastai. Tik susidėliojus kelionės datas, buvo galima pirkti bilietus, kurių prekyba buvo jau įsibėgėjusi.
Pavasarį pradėjo aiškėti, kurie sportininkai iškovojo teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tad V.Kandrotas siekė įsigyti bilietus būtent į tas rungtynes, kuriose pasirodys lietuviai. Olimpinių žaidynių organizatorių bilietų sistema – dar viena platforma, kurioje reikėjo užsiregistruoti. Visi bilietai buvo parduodami tik per šią platformą. Vienas vartotojas per vieną pirkimo sesiją galėjo įsigyti ne daugiau nei 2–6 bilietus į vienos sporto šakos rungtynes (grupėms ir įmonėms buvo sukurta dar viena platforma), o iš viso – ne daugiau kaip 30 bilietų į visus olimpiados renginius.
Kiekvieną ketvirtadienį 10.00 valandą Paryžiaus laiku sistemoje atsirasdavo papildomų bilietų, taip siekta suteikti kuo lygesnes galimybes visiems norintiems bent ką nors įsigyti. Paprastai pigiausi bilietai, kainuojantys 15–24 eurus, būdavo išgraibstomi per keletą minučių.
Pats bilietų pirkimas kiek priminė „katę maiše“: pirkdamas bilietus sirgalius nemato savo sėdimų vietų ir gali pasirinkti tik arenos sektorių pagal kainos kategoriją. Tik atsisiuntus bilietus į specialią programėlę telefone, atsirasdavo eilės ir vietos numeriai.
„Buvo ketvirtadienių, kai prieš prasidedant naujai prekybai prie sistemos tiesiog nebuvo įmanoma prisijungti arba sistema rodė norimus bilietus, tačiau nebuvo galima jų įkelti į krepšelį, – pasakoja Vytautas.
Pats bilietų pirkimas kiek priminė „katę maiše“.
– Reikėjo daug kantrybės ir išmonės, taip pat atlikti namų darbus ir mintinai išmokti, kur, kada, kokioje arenoje ir į kokį sportą griebti bilietus pirmiausia. Taip pavyko įsigyti nebrangius bilietus į irklavimą ir imtynes, kur kovėsi lietuviai. Moterų breiko finalą ir Dominikos Banevič pasirodymus Santarvės aikštės komplekse stebėjome, galima sakyti, iš užkulisių, o į disko metimo varžybų finalą „Stade de France“ stadione teko pirkti brangesnės kategorijos bilietus. Į vyrų 3×3 krepšinio ir moterų paplūdimio tinklinio varžybas bilietų įsigyti taip ir nepavyko...“
Dalį Paryžiaus gatvėse vykusių varžybų buvo galima stebėti nemokamai – į plento dviračių, maratono, triatlono ir kitas trasas, vedančias per miestą, bilietai kainavo tik finišo zonose pastatytose tribūnose. Mieste taip pat buvo įrengta daugiau nei 20 nemokamų sirgalių zonų, kuriose kiekvieną dieną didžiuliuose ekranuose buvo rodomos populiariausių sporto varžybų transliacijos.
Bilietų perpardavimo sistema
Dar vienus bilietus – į moterų penkiakovės finalą, kuris vyko paskutinę olimpiados dieną, V.Kandrotas nusipirko oficialioje bilietų perpardavimo sistemoje. Čia jis taip pat pardavė nereikalingais tapusius krepšinio bilietus. Bet kokia neoficiali prekyba bilietais yra nelegali ir už tai griežtai baudžiama pagal Prancūzijos įstatymus, tačiau nereikalingus bilietus galima perparduoti oficialiai. Savininkui grąžinama suma, atėmus 5 procentų pinigų pervedimo mokestį, o naujasis pirkėjas sumoka 10 procentų antkainį ir prieš pirkdamas bilietus ekrane jau mato sektorių, eilę ir būsimas vietas.
„Taip jau olimpiados metu pavyko įsigyti bilietus į moterų šiuolaikinės penkiakovės finalą. Perpardavimo sistemoje pastebėjau, jog atsirado naujų pasiūlymų. Rungtynių diena sutapo su paskutine olimpinių žaidynių diena, galbūt dėl to žmonės patingėjo važiuoti į Versalį. O mums tai tapo puikia proga palaikyti Lietuvos sportininkes Gintarę Venčkauskaitę ir Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę, paskui apsilankyti Versalio pilyje“, – pasakoja V.Kandrotas.
Tarp itin populiarių sporto šakų pateko beveik visos sporto šakos, kuriose varžėsi stiprūs Prancūzijos atletai. Čia negausius perparduodamus bilietus tuoj pat išgraibstydavo vietiniai gyventojai, ir varžybų dieną arenų tribūnose dominuodavo mėlynos, baltos ir raudonos spalvų vėliavos. O iki pat varžybų dienos buvo galima įsigyti bilietų į žolės riedulio, vandensvydžio, rankinio, svorių kilnojimo ir kitų mažiau populiarių sporto šakų varžybas.
Atidarymo ir uždarymo ceremonija
Olimpinių žaidynių atidarymą ir uždarymą keliautojas stebėjo per televiziją Paryžiuje. „Čia jau padėjo apsispręsti žurnalisto patirtis. Išvydęs atidarymo ceremonijos planus, nusprendžiau, kad to, ką parodys televizija, nepamatysiu net būdamas pačioje brangiausioje tribūnoje, o bilietų kainos siekė keturženkles sumas. Galiausiai, atidarymo vakarą Paryžių užklupo lietus ir daugiau nei tris valandas trukusi ceremonija Senos upėje tapo tikru išbandymu krantinėse grandiozinį renginį stebėjusiems žiūrovams“, – pasakoja Vytautas.
„Uždarymo ceremonija vyko jau tradiciškai – nacionaliniame stadione, ir bilietai buvo įperkami, tačiau pasirinkome į stadioną eiti per vyrų disko metimo varžybų finalą ir neprašovėme. Čia sulaukėme Mykolo Aleknos olimpinio rekordo, o vėliau – sidabro medalio ir iš stadiono išėjome euforijoje...“ – prisimena V.Kandrotas.
Televizijos darbas Vytautui paliko didžiulį įspūdį. Olimpinių žaidynių metu iš viso dirbo daugiau nei 1000 kameros operatorių, o atidarymo renginį filmavo net 205 kameros. Renginio transliuotojas Prancūzijoje – „France TV“ – virš Chaillot rūmų stogo įsirengė atvirą laikinąją studiją su Paryžiaus panoraminiu vaizdu ir Eifelio bokštu už nugaros. Čia buvo transliuojamas olimpiados dienoraštis, kviečiami ir kalbinami prancūzų sportininkai, organizacinio komiteto atstovai ir ekspertai.
Patarimai keliaujantiems į olimpines žaidynes
Apibendrindamas savo patirtį Paryžiaus olimpiadoje, V.Kandrotas pateikia keletą praktinių patarimų planuojantiems vykti stebėti kitų olimpinių žaidynių.
- Sekite olimpinių žaidynių organizatoriaus tinklalapį, užsiregistruokite klientų platformoje, planuokite kelionę iš anksto. Skirkite laiko susipažinti su varžybų vietomis ir arenų planu, varžybų kalendoriumi ir bilietų pardavimo sistema. Tai labai padeda planuojant kelionę ir perkant varžybų bilietus.
- Pakvieskite kolegas, draugus, giminaičius vykti kartu. Didesnei žmonių grupei kelionės ir apgyvendinimo išlaidos bus mažesnės, be to, daug gausesniam būriui smagiau stebėti varžybas arenoje ir garsiai sirgti už Lietuvos sportininkus. Pvz., per graikų-romėnų imtynes vos 12 uzbekų būrelis „užkūrė“ visą mūsų 1500 vietų tribūną, kviesdamas ne tik sirgti už savo atletą, bet ir tiesiog smagiai leisti laiką arenoje.
- Bilietus stenkitės pirkti į tas rungtynes, kur tikitės išvysti savo mylimus sportininkus. Stebėti jų pasirodymus gerokai įdomiau nei svetimų atletų. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse teko stebėti futbolo ir stalo teniso rungtynes, kur rungėsi kitų šalių sportininkai, emocija ir jausmas tokiose varžybose visiškai kitokie.
- Įsigykite Lietuvos spalvų aprangą, kepures, vežkitės keletą Lietuvos trispalvių, turėkite smulkios lietuviškos atributikos. Didelę vėliavą leidžiama pritvirtinti prie tribūnos turėklų, taip Lietuvos trispalvę matys visa arena ir net televizijos žiūrovai. Taip pat tribūnose verta turėti nedideles vėliavėles, kuriomis galima mosuoti visų varžybų metu, netrukdant kitiems žiūrovams stebėti savo atletus. (Pvz., arenose, kur rungėsi ir Prancūzijos atletai, šios šalies vėliavėlės buvo padėtos visiems sirgaliams ant kėdžių.) Kelionėje turėkite apyrankių, ženkliukų ar magnetukų su Lietuvos simboliais – greta sėdintys žiūrovai būna labai draugiški, dalijasi maistu ir keičiasi suvenyrais, kartu palaiko vieni kitų sportininkus.
- Išstudijuokite atvykimo į areną ir grįžimo atgal į viešbutį būdus. Paryžiuje pasitaikė, kad organizatorių rekomenduojamas maršrutas buvo patogesnis tarnybų darbui, o ne patiems žiūrovams (toliau eiti, didesnės spūstys). Išnagrinėjus miesto transporto schemas, galima pasirinkti artimesnę ir mažiau apkrautą metro stotį ar traukinio liniją, tačiau būtina įsitikinti, ar ji rungtynių metu veiks. Pirkite visas transporto rūšis apimantį bilietą – bus lengviau pasiekti kelionės tikslą ar keisti transporto priemonę. Savaitės bilietas, leidžiantis važinėti po visą Paryžiaus regioną, kainavo 70 eurų, o vienkartinis – 4 eurus. Tokiu būdu už 10 eurų per dieną buvo galima judėti tiek po Paryžių, tiek į Versalį ar kitas nutolusias arenas ir naudotis visomis transporto priemonėmis – priemiestiniais ir regioniniais traukiniais, metro, autobusais ir tramvajais.
Rugsėjo 1 d. (14.00 val.), Vilniaus „Sostinės dienų“ metu, scenoje prie Nacionalinio dramos teatro V.Kandrotas gyvai dalinsis įspūdžiais ir rekomendacijomis iš Paryžiaus olimpiados.
