– Tu – gera tapytoja ir dabar tą faktą gali patvirtinti skaičiais. Primink Pekino tarptautinės bienalės statistiką.
– Iš 18 000 paraiškų buvo atrinkta 200 užsienio menininkų ir 300 vietinių: jų darbai ir buvo eksponuojami penkių aukštų Nacionalinėje Pekino galerijoje. Paskui vyko dar viena atranka – po jos liko tik 10 autorių. Ir kai visi išvyko, mes, tas dešimtukas, buvome nuskraidinti gilyn į Kinijos pietryčius. Apžiūrinėjome krašto grožybes, susitikinėjome su žmonėmis, kad ateityje sukurtume bendrą projektą „Kinija užsieniečio dailininko akimis“. Buvo tokia netikėta gyvenimo dovana. Be to, mano paveikslą įsigijo muziejus, buvau įvertinta dar ir materialiai.
– Kas pozavo tam lemtingam paveikslui?
– Žmogus, užkalbintas gatvėje. „Tu taip toli“ – pirmasis paveikslas iš tų, kuriuose artėju prie abstrakcijos, mėginu perteikti vyro ir moters būsenas. Mano sesuo pažiūrėjo jį studijoje, paskui atsisveikinome. Ir tą patį vakarą ji skambina: „Gryte, aš matau šitą vyrą, einantį gatve!“ Veikiausiai ten buvo ne jis, tik ta pati būsena: šaltas vyriškumas, gal net išaukštintas, šalia kurio pasijunti kaip prieš Dievą. Daugelis mūsų yra patyrę tą susižavėjimo jausmą.
– Suprantama, kad kai tapai R. Varnaitę, S. Stonytę ar E. Špokaitę, jos tau pozuoja. O kai kuriamos būsenos, būtinai reikia modelio?
– Tikiu, kad galima suderinti nesuderinamus dalykus: portreto žanrą su abstrakcija. Dabar man pakanka kelių brūkšnių, kad būtų aišku, jog čia – konkretus žmogus. Net pakanka jo kojų ar rankų – juk ir jos yra mūsų vidiniai virpesiai. Galėčiau tas rankas nutapyti iš atminties, bet modelio man reikia, nes mėgstu patį procesą, gimstantį iš dviejų žmonių sąveikos. Mokiausi aktoriaus meno, per seansus įsijaučiu į kito žmogaus vaidmenį, bet ir pozuotojas kažką išgyvena. Be to, realus žmogus dažnai pakeičia mano išankstinį sumanymą, nes nenoriu nutolti nuo jo esybės.
– Todėl garsus baritonas ir gražuolis Dmitrijus Chvorostovskis tavo paveiksle atrodo kaip pasipūtęs kalakutas?
– Chvorostovskis – ne tik pasaulinė žvaigždė, bet ir arogancijos simbolis. Man jis skyrė labai nedaug laiko: penkias minutes nervų ir tapybos, bet to užteko, nes jau buvau pajutusi jį. Menininkas gali sau leisti būti arogantiškas; pasakyti, kaip kad pasakė Kaune: „Maistas – per prastas.“, ir išeiti iš restorano. Tas išdidumas – tik papildoma spalva portretui, kuriame yra ir ekstazės, ir daug gilumos. Moku priimti žmones besąlygiškai su visais jų kaprizais.
– Kodėl tave visi prisileidžia? Juk pasaulinės žvaigždės, o ir eiliniai lietuviai nepuola bendrauti su pirmu sutiktu.
– Jei pats esi atviras, tokio ir atsako sulauki. Net jei tas atsakas – tyla. Buvo toks atsiskyrėlis, apžėlęs kaip liūtas: senyvas vyras, vengiantis kontaktų su žmonėmis. Visas kaimelis jo vengė, net giminės. Atradau jo trobelę miškuose. Jis rytais pagrybaudavo, pauogaudavo, o paskui tik stovėdavo viename taške: toks buvimas nebuvimas. Man su juo būdavo gera tylėti. Jis kiekvieną dieną laukdavo prie lango, kada ateisiu, paskui jį tapydavau, abu valgydavome pusžalius baravykus iš taukuotos keptuvės. Aš, tokia grafaitė su pirštinaitėmis, ir tas žmogus su savo keptuve, mačiusia daug skausmo. Įvyko stebuklas, kuris rodo, kad kiekvienas žmogus sutvertas bendrauti, gal tik mes nerandame rakto vienas į kitą... Kartą žiemą pajutau, kad jis turbūt rymo prie lango, ir nuvažiavau į užpustytą Dzūkijos kaimelį. Taip ir buvo: radau tą apžėlusį žmogų tebestovintį taip, kaip aš jį vasarą palikau. Tokios akimirkos – labai brangios... Jis jau – amžinatilsį, bet prisimenu, kokius gražius, poetiškus laiškus rašė. Dabar palaikau ryšį su jo seserimi, kuri mane susirado kaip tik per tuos laiškus.
– Girdėjau, kad tavo gyvenime buvo daug panašių trobelių?
– Vaikystėje, kai su tėvais būdavau kaime, kiekvieną rytą eidavau per močiučių pirkeles. Traukė tas procesas „čia ir dabar“: tu pini joms kasas, o jos tau kalba apie savo gyvenimą. Paskui visos laukdavo manęs su mišrainėmis, pamildavo mane kaip anūkėlę. Žiemą su jomis susirašinėdavau, vasarą vėl atvažiuodavau. Gal traukė ir tai, kad jos – visada vietoje, visada turi laiko, o tu tik pieši, pieši, pieši.
– Galėtum gyventi be piešimo?
– Man nereikia įsivaizduoti, kaip būtų, nes pati kuriu savo gyvenimą – kaip spektaklį. Tėtis, aktorius, ir mama, literatė, išmokė gyventi be ribų: suteikė laisvės pojūtį, mokėjimą būti įvairiose terpėse. Manęs septynis kartus nepriėmė į akademiją, į dainavimo klasę, bet vis tiek žinojau, kad dainuosiu. Mokiausi pas Sigutę Stonytę, Ireną Milkevičiūtę, Juditą Leitaitę, net Sankt Peterburge turėjau mokytoją, pasaulinio garso sopraną Olgą Kondiną. Galiausiai sutikau pedagogą, kurio dėka visi mano raumenys išmoko dirbti taip, kad net pakelta iš miegų dainuočiau gerai. Nors mokykla padeda tada, kai iš jos išsilaisvini, kai dainuodama atveri sielą, nesi varžoma... Aš daug ko noriu: tapyti, rašyti, kurti drabužius, šokti tango. Puantus nusipirkau.
– Tavo skrybėlaičių vualiai netrukdo būti šiame laike?
Gimiau laiku ir nieko šiuolaikiško nevengiu, tik labiau vertinu tikrą nei virtualų kontaktą: realių draugų turiu daugiau, nei kitas turi feisbuke.
– Jei būčiau kažkokia moterėlė, nei iš šio, nei iš to išsitraukusi skrybėlaitę, atrodytų keistoka. Bet man tai – natūralu: nėra ribų tarp to, ką darau dirbtuvėje ir ką – kitur. Gimiau laiku ir nieko šiuolaikiško nevengiu, tik labiau vertinu tikrą nei virtualų kontaktą: realių draugų turiu daugiau, nei kitas turi feisbuke. Dabar mokausi vairuoti – čaiką, savo senelio trisdešimties metų senumo limuziną. Net azartą pagavau. Pati netikiu: negi aš, tokia egzaltuota, sėdėsiu prie vairo?
– Tapytojui juk mirtinai reikia mašinos. Kaip verteisi ligi šiol?
– Troleibusu grūsdavau dvimetrinius paveikslus, išnaudodavau svetimus vyrus: jie siūlydavosi panešti, o paskui pamatydavo, kad tai – nelengva. Bet kai priimi pagalbą, leidi tam vyrui pajusti, koks jis svarbus. Man tai patinka. Mėgstu išnykti, susimenkinti, kad išaukštinčiau vyrą. Tik kartais atsitinka taip, kad jis, pajutęs savo svarbą, pradeda tave trypti.
– Kalbi apie savo vyrą?
– Su juo nesijaučiau labai pažeminta, nes pati save myliu ir vertinu, žinau, kas esu, kaip turiu gyventi. Įsižeidžia tik tie, kurie nepasitiki savimi. Aš mokėjau būti niekas, bet vyras, matyt, buvo toks kompleksuotas, kad pajuto, jog niekas – jis, ir dėl to mėgino mane sutrypti: kodėl turėčiau būti visą laiką laiminga? Jo pastangos baigėsi tuo, kad iš manęs atėmė vaiką.
– Galutinai?
– Galėjau toliau draskytis iki kraujo, ir advokatai patarė, bet viskas atrodė taip, lyg ringe boksininkas kautųsi su drugeliu. Man norisi jiems įteikti gėlių, net vyro advokatui – kaip aktoriui: pamačiau, koks tai teatras. Apie vaiką niekas negalvoja. Bet, manau, jis atsirinks: niekas iš jo neatims mamos ir niekas iš manęs neatims sūnaus. Reikia būti išmintingai: jei tėvui gauti sūnų – principo reikalas, turi jam atiduoti vaiką. Tikiu, kad, pralaimėjusi mūšį, laimėsiu karą. Tikiu, kad sūnus pats sugrįš, nes jaus, kur jo niekas neprievartauja. Visada esu kur nors šalia jo: ne tik tomis dienomis, kurios man priklauso, bet ir netikėtai bėgdama pro mokyklą, pamojuodama jam pro langą.
– Kaip atsitiko, kad tu, visus mylinti, panorai skirtis su vyru?
– Kam kankintis žmonėms, kurių spalvos nedera ir garsai duoda disharmoniją? Gal dėl to jis ir stengėsi keisti mane. Meilė yra tada, kai priimi žmogų tokį, koks jis yra, ir duodi jam laisvę. Klaidinga manyti, kad tu turi jį padaryti laimingą. Džiaukis, kad jums gera kartu, bet jis turi savo kelią ir nereikia jam trukdyti. O vyras vedė mane, kad pakeistų, padarytų „normalią“, tokią, kaip visi. Jis net sakydavo: „Tik bepročiai visada laimingi.“ Jį erzino, kad negali manęs pakeisti, o aš turėdavau slėpti savo emocijas. Tada net sriubos virimas prieš parodą ar po jos būdavo pažeminimas: turi virti ir tylėti, nors esi perpildyta jausmų... Iš tiesų, bėgau nuo kitko, nuo to, ką teisme sunku įrodyti, kol tavęs neišneša su karstu, nes tik džiaugiesi, kad esi gyva, kad gali matyti sveiką, gyvą sūnų. Tuomet galvoji: ko daugiau reikia? Atrodo, būtų egoizmas plėšyti vaiką, kuris myli ir mamą, ir tėtį... Kasmet tapau jo portretą. Ir kai jam sukaks dvidešimt, surengsiu parodą „Sūnus“... Tu nieko šiame gyvenime neturi, negali savintis net sūnaus. Reikia išmokti jį paleisti. Net meilė, kurią idealizuoji, kuria tiki, kad ji – amžina, negali būti užgniaužta. Bet aš ir netektis priimu kaip dovaną. Gal dabar reikia to skausmo, kad paskui visi būtų laimingi? Moteris turi žinoti, ko nori, ir nieko nesitikėti, tačiau neprarasti tikėjimo žmonėmis.
– Esi fatalistė?
Tikiu, kad susitikimai su žmonėmis ateina kaip iš dangaus, kad likimas mane suveda su jais tada, kai to labiausiai reikia, – kad galėtume kuo nors apsikeisti...
– Tu planuoji vienaip, Dievas – kitaip. Net kai tapau portretus, noriu, kad viskas vyktų natūraliai, be mano pastangų. Tikiu, kad susitikimai su žmonėmis ateina kaip iš dangaus, kad likimas mane suveda su jais tada, kai to labiausiai reikia, – kad galėtume kuo nors apsikeisti... Aš jau dešimt metų tapau menininkus ir apie Galiną Dauguvietytę galvojau seniai, bet sutikau ją, kai prasidėjo tos dramatiškos mano gyvenimo peripetijos. Kai man, kurią daug kas laiko egzaltuota, labai reikėjo ironijos, mokėjimo pasijuokti iš savęs, reikėjo Dauguvietytės stiprybės. Ir ji man labai padėjo. O sutikau tiesiog gatvėje, nors jau seniai galėjau jai paskambinti ar susirasti kaip kitaip... Dabar nusipirkau jos mėgtų kvepalų „Elizabeth Arden 5th Avenue“, kartais jais pasipurškiu ir atrodo, kad einu su ja už parankės. Man ji – gyva. Su visais, kuriuos tapiau, jaučiu ryšį. Net kai studijoje būnu viena, joje pilna akių, pilna žmonių. Būna, kad jie palieka ir blogą šleifą, bet tu kaip nuodėmklausys turi apsivalyti ir eiti toliau.
– Bet realių svečių pas tave irgi būna?
– Neseniai parodos atidarymo dieną turėjau svečią ir kepiau jam kiaušinienę. Atrodo, tokią dieną turėtum susireikšminti, nesmukti iki keptuvės, bet tai buvo visai kas kita, nei sriubos virimas, kurį minėjau. Tas svečias priėmė mane tokią, kokia esu, ir tai buvo taip nuostabu, kad atrodė: aš net nebetapysiu drobių, nes tapysiu gyvenimą!
