Vis dažniau kalbama apie artėjančias gėjų ir lesbiečių eitynes. Jos yra numatomos liepos 27 dieną Vilniuje. Kol kas vyksta arši kova dėl būsimos eitynių vietos: ar prestižiškiausioje miesto vietoje - Gedimino prospekte, ar Neries pakrantėje, kurią būsimi eitynių dalyviai kažkodėl laiko „netinkama“, ar kur nors kitur.
Diskusijų daug, aistrų daug, ir interneto komentatorių, gavusių baudas už kažkuo nepatikusius pasisakymus apie seksualines mažumas, irgi daugybė. Viena aišku – nors ir kaip didžioji dalis visuomenės būtų prieš, bet panašu, kad eitynės vis dėlto įvyks... Nors pagal žiniasklaidoje skelbiamą oficialią statistiką, net 62 procentai Lietuvos gyventojų tokio renginio šalyje nenori. 2010 metais eitynės taip pat įvyko, nors didžioji dalis visuomenės buvo nusiteikusi prieš jas.
Visi matome, kad homoseksualiems asmenims labai reikalingos eitynės miesto centre. Baltijos šalių LGBT renginys, pavadintas išraiškingu pavadinimu „Baltic Pride“ (pažodžiui – „Baltijos Pasididžiavimas“) vyksta kas metai paeiliui Vilniuje, Rygoje ir Taline. 2010 metais turėjome nemažai visuomenės pasipiktinimo sukėlusias eitynes Vilniuje, 2013 metai – vėl mūsų šalies eilė. Kaip matome, šios eitynės jau tampa kasdienybe. Nėra ko stebėtis – juk labai integruojamės į vakarus, kur LGBT teisės laikomos vos ne vienomis iš labiausiai diegiamų teisių. Daugelyje Europos šalių senai vyksta ne tik LGBT eitynės, bet valstybė laimina ir jų santuokas, o į mokyklas ar netgi darželius diegiamos įvairios labai didelę toleranciją išugdyti turinčios programos. JAV, vienoje iš didžiausių šiandieninių Lietuvos draugių, situacija irgi panaši – vis daugiau valstijų įteisina tos pačios lyties santuokas, ir daugybė aukštų politikų, neišskiriant nė paties prezidento, tam pritaria. Plačiai nuskambėjo H. Clinton frazė: „gėjų teisės – tai žmogaus teisės“.
Šio straipsnio tikslas nėra išreikšti savo asmeninę nuomonę apie homoseksualumą. Tai yra netgi pavojinga šiais laikais, nes niekada negali žinoti, kam tavo nuomonė (netgi neskatinanti jokio smurto, agresijos ar diskriminacijos) gali nepatikti. Internete nuolat atsiranda naujienų, kaip vienas ar kitas neatsargus komentatorius buvo nuteistas už vienokį ar kitokį nepatikusį komentarą apie LGBT internete. Kai kuriuose ypač tolerantiškose šalyse netgi bažnyčios tarnai, pamaldų metu paminėję Biblijos ir apskritai religijos nuomonę apie homoseksualizmą, gali susilaukti teisinių problemų ir baudų, ką įrodo plačiai nuskambėjęs pastoriaus Ake Green atvejis Švedijoje. Niekas nenori sau problemų. Norėtųsi pakalbėti apie visai ką kita.
Kaip matome, homoseksualūs asmenys šiais laikais aktyviai stengiasi būti matomi, jų reikalai labai plačiai aptarinėjami žiniasklaidoje, organizuojamos eitynės, liberalų partija jau užsiminė apie partnerysčių lagalizavimą. Jų programos netgi bandomos diegti darželiose ir mokyklose, ką parodė plačiai nuskambėjęs „Gender Loops“ atvejis. Klausimas būtų toks – o kodėl gi mes, heteroseksualios orientacijos atstovai, turintys (ar norintys turėti) šeimas, nesistengiame visuomenėje taip aktyviai reklamuoti tradicinių vertybių, kaip kad apie savo reikalus ir įvairias teises plačiai kalba homoseksualūs asmenys? LGBT eitynės vyksta daugelyje Vakarų šalių, bet ar dažnai tenka girdėti apie heteroseksualių žmonių eitynes, šeimų eitynes, tradicinių vertybių išpažintojų eitynes, tikinčiųjų eitynes ir panašiai? Nesigirdi, ir tai yra keista. O juk toks renginys, kuriame dalyvautų pasisakantys už tradicines visuomenės vertybes (bet neskatinantys agresijos ar smurto prieš kitas visuomenės grupes) būtų puikus būdas visuomenei parodyti, kad mūsų, tradicinių krikščioniškos visuomenės vertybėmis gyvenančių, yra daug.
Argi tai būtų blogai? Be to, tai nepažeistų niekieno teisių. Kaip jau paminėta anksčiau, joks smurtas ar agresija prieš kitas visuomenės grupes nebūtų skatinamas. Prisiminkime Tautininkų eitynes kovo 11 dieną – kiek buvo skandalų prieš jas, kad dalyvaus „naciai, agresoriai, antisemitai“ ir t. t. Bet kaip matėme, jos praėjo ramiai ir kultūringai. Tradicinių porų ir šeimų eitynės taip pat būtų panaši tradicinėmis vertybėmis gyvenančių žmonių iniciatyva. Keista, kodėl Europos šalyse negirdėti apie tokias eitynes ir iniciatyvas? Juk net LGBT teisių aktyvistai dėl to negalėtų prieštarauti. Jiems niekaip neturėtų trukdyti tai, kad heteroseksualūs asmenys ir priešingų lyčių šeimos dalyvautų savo eitynėse. Bet kažkodėl jos nerengiamos ir apie tokią idėją labai mažai kalbama, tik užuominomis. Kodėl taip yra?
Kitas keistas dalykas yra tai, kad mes net neturime savo plačiai žinomos ir pripažintos simbolikos. LGBT simbolika visiems žinoma – tai vaivorykštinė vėliava. Simboliai, tokie kaip vėliavos ir herbai, nuo seno turėjo labai stiprų psichologinį poveikį – jie nuo pat viduramžių ir dar senesnių laikų vienijo žmones, leido jiems pajusti bendrumą, priklausymą vienokiai ar kitokiai grupei. Tas yra labai gerai suprantama ir šiais brand‘ų laikais. Simbolika – didžiulė psichologinė jėga, veikianti tiek sąmonę, tiek pasąmonę, ties didelių korporacijų prekės ženkalis ir simbolika dirba geriausi psichologai. Kiekviena spalva, kiekvienas simbolis nėra atsitiktinis ir turi savo prasmę. Tai galioja ne tik valstybėms, ne tik didžiosioms pasaulinėms firmoms, bet ir visuomenės grupių priimtai simbolikai.
Paimkime kaip pavyzdį vaivorykštinę LGBT vėliavą. Akivaizdu, kad ir čia spalvų pasirinkimas kažin ar yra atsitiktinis. Spalvos ryškios, gyvos, džiaugsmingos, atrodančios iš tiesų gražiai (jeigu žiūrėti vien į estetinę pusę), kuriančios pozityvų įspūdį. Aišku, šis geranoriškumo ir džiaugsmingumo įvaizdis stipriai kertasi su didžiosios dalies visuomenės narių nuomonę apie LGBT judėjimą ir jų eitynes. Koks įspūdis susiformuoja pasąmonėje, pamąčius šią LGBT vėliavą? Tegul kiekvienas į šį klausimą atsako pats. Straipsnio autoriai nuomonę apie tai taip pat turi, bet nenorėtų jos viešai reikšti dėl suprantamų priežasčių.
Tradicinis, nuo tūkstantmečių priimtas šeimos modelis vyras – žmona – vaikai jokios simbolikos ir jokių visuomenei save pristatančių masinių renginių neturi. Seniau tam ir nebuvo poreikio, tačiau šiais laikais, kai visuomenės grupių, kovojančių už įvairias savo teises, atsiranda vis daugiau – šis dalykas taip pat tampa būtinybe. Galbūt tai ir nėra pirmo svarbumo klausimas, susijęs su tradicinėmis šeimomis, bet kaip jau paminėta anksčiau, jis turi labai stiprų psichologinį pagrindą. Blogai yra neturėti savo simbolikos ir savo plačiai reklamuojamų renginių šiais laikais, kai aplinkui daugybė vis aktyviau besireiškiančių visuomenės grupių. Būti be kažkokios vienijančios simbolikos, renginių – tai būti vis mažiau pastebimiems, vis mažiau girdimiems. Juk pastebite, kad heteroseksualios orientacijos asmenų, tradicinių šeimų balsas vis dažniau paskęsta LGBT, childfree, pacifistų, žaliųjų, ateistų ir kitų modernių judėjimų jūroje?
Kaip galėtų atrodyti heteroseksualių asmenų ir tradicinėmis vertybėmis paremtų šeimų vėliava? Pirmiausia, joje turėtų atsispindėti dvi priešingos lytis. Sekantis dalykas – visais laikais heteroseksualios šeimos susilaukdavo vaikų. Taigi, vaikai taip pat turi atsispindėti šiame simbolyje.
Tradiciškai su moterimis ir vyrais siejamos spalvos daugeliui žinomos: tai mėlyna (vyrai) ir raudona (moterys). Kokia spalva galėtų atspindėti vaikus? Tam labai tiktų ryški ir gyvybinga spalva, nes vaikystė – nerūpestingas, džiugus, naiviai linksmas gyvenimo tarpsnis. Labiausiai šiuos kriterijus atitinka geltona ir oranžinė spalvos. Oranžinę spalvą reikėtų atmesti, nes ji, ypač iš tolo, stipriai susilieja su raudona ir jas tampa sunku atskirti. Belieka geltona – pati ryškiausia ir džiugiausia spalva, kuri asocijuojasi su saule, šviesa, teigiamomis emocijomis, ir turbūt ne vienas pripažins, kad ji sukelia savotišką nerūpestingos vaikystės nostalgiją.
Norėtųsi pasiūlyti kelis variantus su šiomis spalvomis. Stengėmės vengti, kad kuri nors spalva nuolat būtų aukščiau už kitą, nes kas nors gali įžvelgti „nelygybės skatinimą“. Vaikus atspindinti geltona spalva yra viduryje, tuo parodant, kad vaikai yra priešingų lyčių atstovų bendras kūrinys. Juk žmonės visais laikais gimė ir gimsta tik iš priešingos lyties santykių, ir šio Dievo sukurto giminės pratęsimo būdo niekas nesugebėjo pakeisti.
Kai kam gali pasirodyti, kad spalvos per ryškios (juk buvo nemažai diskusijų net dėl Lietuvos vėliavos, atseit „per ryški“). Tačiau nepamirškime – kuo ryškesnės spalvos, tuo labiau jos pastebimos, sukuria jas matančiam geresnę nuotaiką ir pozityvesnį įvaizdį. Be to, gėjų ir lesbiečių vėliava labai ryški, šviečia iš tolo. Ar mes kažkuo prastesni, kad turime būti blankūs?
Kaip manote – ar reikia tradicinėms šeimoms turėti savo simboliką, ir ar reikalingos eitynės? Ir kodėl tradicinėmis vertybėmis gyvenančių žmonių balsas visuomenėje vis mažiau girdimas?
