Penktadienio vakarą viduramžiška Arklių gatve į „Lėlės“ teatrą nubildėjo viena laukiamiausių šio sezono teatro premjerų – aktoriaus ir režisieriaus Rolando Kazlo fantazija „Ne pagal šio pasaulio madą“ apie vieną kertinių mūsų literatūros ir identiteto atramų 300 metų jubiliejų švenčiantį poetą Kristijoną Donelaitį. Spektaklis pavadintas pagal precentoriaus K. V. Šulco mirusiųjų metrikų knygose paliktą įrašą, drąsiai pretenduojančia būti vadinamai epitafija ant poeto lietartūrinio kapo.
Vidurinės mokyklos laikais, kai „Balta drobulė“ atrodė kažkas tokio, atliepiančio dar tik besirengiančio savęs paieškoms jaunuolio jausmus, šio archaiškumo dvelkiančio klasiko magnum opus poema „Metai“ daugeliui moksleivių kėlė šiokį tokį nuobodulį. Antra vertus, kai tik prireikdavo sėsti ir rašyti analizę-interpretaciją, ant popieriaus nuguldavo iš vadovėlių su visais kableliais ir žeminuotomis šaknimis išrautos pompastiškos liaupsės. Šis keistas mūsų tautos dvilypumas savo patriarchų atžvilgiu pasireiškė ir spektaklio metu.
Spektaklis prasidėjo vieno iš K. Donelaičio laiškų skaitymu, panaudojus žiedinę konstrukciją ir baigiamas kito laiško skaitymu. Kad lengviau būtų suvokti tekstą ir reginį, o galbūt apsispręsti, ar atiduoti duoklę metrui, pasakysiu, kad vienos dalies spektaklis trunka apie valandą ir penkiasdešimt minučių. Vėlgi reikia pažymėti, kad tai nėra „Metų“ inscenizacija, nors cituojamas ir šis kūrinys. Tai greičiau iš bažnytinių kronikų, laiškų, kitų dokumentų ir poeto eilių cementuojamas lyriškas, tačiau ir labai šviesus monumentas mūsų didžiajam dainiui. Minėtame laiške išreiškiamas poeto rūpestis dėl nuolat istorijos girnų malamos lietuvybės išsaugojimo svarbos.
Pagaliau scenoje pasirodo R. Kazlo Donelaitis, norisi tikėti, kad visi tą vakarą susirinkę žiūrovai rieboką kainą su visa mėsa už bilietą mokėjo už Kazlą, kaip teatralą, o ne televizininką, tačiau, bent spektaklio pradžia leido pasijusti it stebint į avantsceną perkeltą primityviosios lietuviškosios fantastamagorijos perliuką – kadaise šio aktoriaus kurtą ir daugeliui jo vizitine kortele tapusį serialą „Nekenčiu reklamos“. Iš fortepijono semiamas mūsų lyriškumo simboliu tapęs vanduo, pasigavus kažkaip į dviejų būties pilnatvę įsiveržti sumaniusių vabzdžių tenisas ir golfas, iš kanalizacijos iškrapštomas nemažas kažkokių prasmių priėdęs žuvinas, kuriam dar gi suteikiamas vardas, o kur dar tas kazliškas juokas.
Iš televizinio lauko visiškai nepaleidžia ir K. Donelaičio bei jo žmonos („Lėlės“ teatro aktorė Sigita Mikalauskaitė) santykių plotmė. Be galo žaismingas tandemas kiek primena epizodą iš skoningos situacijos komedijos. Tačiau tai tikrai yra tik skoningas prieskonis, visiškai negadinantis tikrai rimto veikalo skonio. Šio personažo kalboje man pasirodė ganėtinai įdomus jos chtoniškųjų galių kupinas žodynėlis: savo vyrelį ji vadina šūdvabaliu, o būtį apibrėžia, kaip mėšlo krūvą, tačiau supranti, kad šie epitetai talpina kiek gilesnes, visus mus apibrėžiančias prasmes.
Dar vienas spektaklio veikėjas – mums nelabai žinomus K. Donelaičio vargus kovojant dėl žemės reprezentuojanti matininko figūra (kitas šio teatro aktorius Deivis Sarapinas). Genėtinai subtili šio ardančiojo elemento įsiterpimą į poeto vidinį pasaulį, jo ramybės sutrikdymą vaizduojanti scena: pasirėmusį ir į gilią kontempliaciją panirusį dvasininką užtikęs germanų kilmės veikėjas pasilipa ant kedės ir audeklu uždengia lizdą – ramybę spinduliuojanti paukščių muzika staiga nutyla.
Vienas esminių spektaklio pamatus laikančių titanų – kalbinis laikmečio pamatas. Keturių valandų trukmės „Metų“ įrašą parengęs R. Kazlas čia padirbėjo iš peties. Scenoje ariamos ištisos lingvistinės archainės lietuvių kalbos vagos, o žiūrovai it varnai kviečiami lesti jose išvirtusias derlingu juodžemiu išpampusius sliekus, kurių skonio negadina net ir visokie barbarizmai ar vulgarybės: „dyvai“; „syla“; „riekai, „mūčitis“, „įsrūtė“; „pas tiltą“ – visom filologiniom gėrybėm išsemti reikėjo atsinešti gerą „viedrą“ ar bent bloknotą su šratinuku.
Nemažiau džiugina spektaklio dailininkės Neringos Keršulytės darbas. Atmosfera atkurta gerai, puikūs kostiumai.
Po sceną pasklando ir popierėlių iš visiems bene svarbiausio „Metų“ kalendoriaus. Visus juos lengva atpažinti iš garsiosios eilutės „Ir, žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės“ poetinės ritmikos. Asmeniškai paveikiausia, idealus grožio siekimo kupina, pasirodė „Rudenio gėrybių“ ištrauka: „Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo,
O meška vaikus glūpus murmėdama žindė“ – taip tyra ir tikrai gražu.
Spektaklio pabaigoje jau senas K. Donelaitis skaito pačio paliktus įrašus bažnyčios metrikoje apie visus tėvų paliktus vaikus, moterystę paminusias „kekšes“ ir sugyvulėjusius vyrus. Nežinotum, sakytum, atsivertė vakardienos laikraštį, žurnalą ir laidos anotaciją.
O čia ir reginio pabaiga. Audringiems ir kiek užsitęsusiems plojimams pakyla ir tie antrosios valandos pusėje į savo sostus vos ne siestai panirę keli asmenys, atrodė, kad scenoje ne viena mūsų teatro pažibų, o kokio rytų diktatoriaus sūnelis, o už jų nugarų stovi rūgštūs kariai, pasiruošę visus entuziazmo stokojančių šonus paraginti durtuvų dygsniais – kaip jau sakiau, turime nusistatę gan keistą santykį savo patriarchų atžvilgiu. Kita vertus, spektaklis tikrai galėtų būti kokiom 20 minučių trumpesnis. Na, bet neteisiam nieko, nes juk ir tikras menas neteisia nieko, o tik ieško išteisinimų.
