Sveiki atvykę į Angliją!
Šiandien Gibraltaras kartais vadinamas tiesiog Uola, o kelionė į jį prasideda šalia esančiame Ispanijos mieste La Linea (La Linea de la Concepcion) Winstono Churchillio prospektu. Kelionė visai trumpa: netrukus pasitinka pasienio posto pareigūnai, o už dar kelių šimtų metrų tenka stabtelėti prie šviesoforo. Būkite atidūs – jei dega raudona šviesa, prieš jūsų nosį netrukus prašvilps lėktuvas. Taip taip, Gibraltaras toks mažas, kad lėktuvų pakilimo takas įrengtas tiesiog miesto centre, o gatvės uždaromos kaskart kylant ar leidžiantis šiai transporto priemonei. Sveiki atvykę į žemyninę Angliją!
 |
| Lėktuvų pakilimo takas Gibraltare |
Apie tai, kad nesame Ispanijoje, nuolat primena angliškos iškabos, barai, bankai ir parduotuvės. Tik eismas čia vyksta ne kairiąja gatvės puse. Oficiali Gibraltaro kalba – anglų, tačiau visi puikiai supranta ir ispaniškai. Kartais sakoma, kad vietiniai kalba spanglish kalba – ispanų ir anglų kalbų mišiniu, – mat šešių kvadratinių kilometrų plote telkiasi beveik 30 tūkstančių gyventojų, kilusių iš Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Maltos ir Maroko. Be to, atsiskaityti parduotuvėse ar baruose galite tiek Gibraltaro svarais, tiek eurais.
 |
| Užrašas ant Gibraltaro uolos skelbia, jog 1954 m. šioje vietoje lankėsi karalienė Elžbieta II-oji ir Edinburgo hercogas |
Istorijos verpetai
Archeologiniai radiniai byloja, kad Gibraltare ir jo apylinkėse buvo gyvenama jau nuo seniausiųjų laikų, nes čia rastos kelios neandertaliečių kaukolės. Žymiai vėliau čia lankėsi finikiečiai, kartaginiečiai ir romėnai, vėliau vandalai ir gotai, tačiau tik XI amžiuje ant Uolos įsikūrė maurai ir pastatė pilį. Ramus jų gyvenimas truko neilgai – po kelių šimtmečių įsiveržę ispanai Gibraltarą paskelbė savo karalystės dalimi. Tačiau ir jiems neteko ilgai džiaugtis naująja žeme – 1704 metais atplaukė anglų ekspedicija ir Gibraltaras tapo Didžiosios Britanijos karūnos kolonija. Dėl geros strateginės vietos Uolos prieigose, ant jos ir joje ilgus amžius buvo įrenginėjami kariniai gynybiniai įtvirtinimai.
Ne geriau sekėsi ir XX amžiuje. Antrojo pasaulinio karo metu Gibraltaro gyventojai buvo evakuoti, ir Uola vėl tapo tvirtove. Gibraltaras leido sąjungininkams kontroliuoti Viduržemio jūros prieigas ir tapo svarbia tiekimo linijų į Maltą ir šiaurės Afriką grandimi. Po Antrojo pasaulinio karo Gibraltaro gyventojai grįžo į namus, o Ispanija ėmė reikšti pretenzijas dėl teritorijos. Surengus referendumą, Ispanijos nelaimei paaiškėjo, kad absoliuti dauguma gyventojų nori ir toliau būti valdomi Didžiosios Britanijos. Dėl įtampos 1969–1985 metais Ispanija uždarė sienas su Gibraltaru, buvo draudžiamas net pėsčiųjų judėjimas. Tik po 1990 metų situacija palaipsniui ėmė gerėti. Na, o šiandien kiekvienas gali nukeliauti į vienintelę Europoje egzistuojančią koloniją ir patirti daug neišdildomų įspūdžių.
Beždžionių karalystė
Gibraltaras neabejotinai žymus dėl dviejų priežasčių – pačios uolos, apie kurią šiek tiek vėliau, ir vienintelių Europoje laisvėje gyvenančių beždžionių. Jos tokios neatsiejamos nuo šio nepaprasto Europos lopinėlio, kad netgi sakoma, jog jei beždžionės išsikraustys iš Gibraltaro, jį paliks ir anglai. Antrojo pasaulinio karo metu beždžionių populiacija buvo sumažėjusi kone iki visiško išnykimo. Pasakojama, kad tai sužinojęs W. Churchillis įsakė kuo skubiau atgabenti šių gyvūnėlių iš Alžyro ir Maroko ir taip išsaugoti vietos unikalumą.
Tačiau niekas iki šiol neišsiaiškino, kaip vienintelės Europoje laisvėje gyvenančios beždžionės atsirado Gibraltare. Egzistuoja du populiarūs paaiškinimai. Pirmasis teigia, kad gyvūnėlius VIII–XIV amžiais galėjo atsivežti maurai, gyvenę šioje teritorijoje. Antrasis tvirtina, kad beždžionėlės į Europą pateko iš Maroko legendiniu po sąsiauriu esančiu tuneliu. Kad ir kaip būtų, keturkojės Gibraltaro gyventojos čia puikiai pritapo ir tapo Uolos simboliu ir turistų atrakcija.
 |
| Beždžionės neatsiejamos nuo Gibraltaro |
Lankydamiesi Gibraltare, turistai turi galimybę pamatyti bene 250 kailiniuotų įkyruolių ir stebėti jų kasdienį gyvenimą. Na, o beždžionėlės taip pripratusios prie žmonių, kad apie baimę ar kuklinimąsi negali būti nė kalbos – padūkėlės reikalauja maisto, tampo lankytojus už drabužių, vagia rankines ar net įsitaiso ant pečių. Kartais nuo uolos jos nusileidžia į miestą ir apgadina čia esantį turtą. Tačiau vietos gyventojai nepyksta, bet yra susirūpinę dėl nepaprastųjų kaimynių: beždžionėlės tapo per daug priklausomos nuo žmonių ir vis rečiau pačios rūpinasi savo gerove (pavyzdžiui, maistu). Taigi nebandykite šerti beždžionėlių – galite gauti 500 svarų sterlingų baudą.
Uola ir jos įdomybės
Pakilti į Gibraltaro uolos viršūnę galima automobiliu arba keltuvu. Pasirinkus pastarąją transporto priemonę, kelionė truks apie 7 minutes ir dovanos puikių tolstančio miesto vaizdų. Aukščiausias taškas – 430 metrų virš jūros lygio. Nuo čia atsiveria Viduržemio jūra, bekraštis Atlanto vandenynas, giedrą dieną – Afrikos krantų siluetas, Gibraltaro centras, oro uosto linija, tyliai vandeniu sliuogiantys laivai... Pasigėrėjus nepaprastais vaizdais ir beždžionėmis, nereikėtų skubėti žemyn, nes uola slepia žymiai daugiau įdomybių, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, tai Didžiosios apgulties tunelis (angl. Great Siege Tunnels), iškastas XVIII amžiaus pabaigoje gynybai. Tuo metu jo ilgis buvo maždaug 27 metrai, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu buvo pailgintas net iki 35 kilometrų. Dabar čia eksponuojamos senovinės patrankos ir pristatomos scenos iš tunelio istorijos.
 |
| Gibraltaro uola |
Kitas dėmesio vertas objektas – Šv. Mykolo ola. Ji veda gilyn iki natūraliai susiformavusių didžiulių ertmių. Antrojo pasaulinio karo metu čia net buvo įrengta ligoninė. Šiandien vienoje iš salių įrengta koncertams skirta auditorija, pasižyminti nepaprastai puikia akustika. Pažintinio turo, kuris trunka maždaug tris valandas, metu tenka įveikti kelias sieneles ar plyšius, galima grožėtis milžiniškais stalaktitais ir stalagmitais, tyvuliuojančiu požeminiu ežeru.
Verta nukeliauti ir iki XI amžiaus maurų tvirtovės. Kompleksą sudaro įvairūs statiniai, dominuojantis bokštas ir daugybė vingiuotų, žemyn į vandenį besileidžiančių gynybinių sienų. Tai vienas įspūdingiausių maurų statinių visame Pirėnų pusiasalyje. Tvirtovė buvo puikus gynybos taškas, kai arabai bandė užkariauti Ispanijos teritoriją.
Pasaulio kraštas
Pietinė Gibraltaro uolos dalis, vadinama Didžiuoju Europos tašku (angl. Great Europa Point), atrodo lyg tikras pasaulio kraštas: čia susitinka šaltasis Atlantas ir gražioji Viduržemio jūra, ant stataus uolos krašto stūkso baltai ir raudonai dryžuotas švyturys, plaukus nepaliaujamai taršo vėjas ir pašėlusiai trankosi bangos. Švyturys čia rymo jau seniai, nuo 1838 metų jis gelbėjo jūreiviams gyvybes, nes priartėti prie apylinkių krantų buvo nepaprastai sudėtinga.
Netoliese stovi Ibrahim-al-Ibrahim mečetė, 1997 metais padovanota Saudo Arabijos karaliaus Fahdo ir kainavusi apie 5 milijonus svarų sterlingų. Arabų karalius pasistengė padaryti įspūdį – tai viena didžiausių ir piečiausiai Europoje esanti mečetė. Be to, čia yra mokykla ir biblioteka. Iki mečetės nukeliauti tikrai verta – nuo jos atsveria puikus vaizdas į švyturį ir laivais nusagstytą vandenyną.
Ką dar pamatyti?
Tiems, kas dar nepasisotino Gibraltaru, Viduržemio laipteliai – įspūdingas pasivaikščiojimas rytine Uolos dalimi. Čia netrūksta adrenalino ir puikių vaizdų! Geriausias metų laikas šiam maršrutui įveikti yra pavasaris, kai saulė dar nesvilina pečių, o aplinkui ryškiomis spalvomis pasipuošusios laukinės gėlės. Kaip beveik viskas Gibraltare, šio maršruto istorija yra susijusi su karais ir gynybiniais įtvirtinimais. Laiptai buvo įrengti siekiant palengvinti susisiekimą tarp įvairiose Uolos vietose išdėstytų karinių įrengimų, o svarbiausia – tarp uolos viršūnės ir vadinamųjų Žydų vartų.
 |
| Gibraltaro prieplauka |
Galiausiai, pavargus nuo kultūros, beždžionėlių, laipiojimo ir landžiojimo, Gibraltaras siūlo atsipalaiduoti ir išmėginti vandens pramogas, ir ne bet kokias, o delfinų ir banginių stebėjimo turus. Gibraltaro įlankoje nuolat gyvena trys delfinų rūšys, tad pamatyti šiuos nuostabius žinduolius nėra labai sunku. Smalsūs delfinai nuolat seka laivą, žaidžia, šokinėja ir vartosi – jaučiasi tarsi žvaigždės. Įsivaizduokite penkių, dešimties ar dar didesnio būrio šių gyvūnų pasirodymą laisvėje, kur jie išradingai kovoja dėl žmonių dėmesio ir pozuoja gražiausiems kadrams. Na, o laivo komanda supažindina su delfinų gyvenimo ypatumais ir neįtikėtinomis istorijomis apie šių žinduolių sugebėjimus ir prieraišumą.
Tekstas D. Smagurauskaitės
