Komunikacijos konsultantė Vita Ramanauskaitė dalijasi savo patirtimi ir pažeria patarimų kitoms ankstukų mamoms. Štai jos istorija:
„Mano ir Elžbietos atvejis, spėju, chrestomatinis: sunkios formos preeklamzija, nulėmusi Cezario pjūvio būtinybę 34 nėštumo savaitę. Aš nebuvau nei persidirbusi, nei persisportavusi nėščioji, tačiau šiandien kur kas rimčiau priimčiau gydytojos rekomendaciją, duotą likus kelioms savaitėms iki ištikusios preeklamzijos: „Dabar labai mylėk save, la-bai“.
Taigi, jei gydytoja sako nevažiuoti automobiliu ilgos kelionės, nebenešti tebūnie ir lengvo pirkinių maišelio – klausykite jos. Galų gale, nėštumas – vienintelė proga lepintis ir nebūti apkaltintai egoizmu ar tinginyste.
Šiandien mano poniai jau ketveri. Kai skaitau kitų mamų istorijas, viskas atrodo gan tolima. Šviežiai iškeptoms ankstukų mamoms čia yra geroji naujiena Nr. 1: nepaisant to, kiek skausmo, kančių ir nežinomybės jūsų šeimai teks patirti, susitaikymas su ankstyvu gimimu ir jo išdavomis tikrai ateis. Manuoju atveju viskas gavosi labai gerai – mūsų lėlė, savaitę pakankinusi nežinomybėje giminę, nusprendė, kad kur kas įdomiau bus šokdinti mus suaugus, tad, išskyrus iš proto vedančius riksmus dėl pilvo dieglių ir kurį laiką silpesnio imuniteto, daugiau sveikatos problemų ir neturėjo.
Vietoj savo istorijos detalių pamaniau, jog naudingiau pasidalyti patarimais – jei tik tokių ieškote. Taigi, jei jau turite ankstuką:
1. Neieškokite kaltų ir nekaltinkite savęs. Ryškiausiai atsimenu tokį kvailą gėdos ir kaltės jausmą – kad man taip atsitiko. Panašiai, lyg būčiau blogai išmokusi pamoką ir gavusi dvejetą. Klausiau savęs – o kaip gydytoja šito nenumatė, gal čia ji kalta? Tiesa ta, kad nuo nėštumo komplikacijų neapsaugotas niekas, ir priežastys dažnai neaiškios. Tad nebeklauskite savęs, ką galėjote daryti kitaip, klauskite – kaip galite sau ir vaikui padėti dabar.
2. Priimkite tai kaip išbandymą, ne kaip nuosprendį. Manau, tokia nuostata ypač svarbi tiems tėvams, kurių ankstukų sveikatos būklė gėrėja lėtai arba jie turi vystymosi sutrikimų.
Patirtas stresas dėl netikėtumo ir nežinomybės buvo išties didesnis nei aš tuo metu jaučiau, bet šiandien žinau – nuo dar didesnių išgyvenimų apsaugojo tik tikėjimas.
Vieną vienodą popietę į palatą užėjo magistrantė, dariusi tyrimą apie ankstukų mamų emocinę savijautą. Ji nepatikėjo mano aiškinimu, jog aš sėkmingai susidorojau su patirtu sukrėtimu, nes visą laiką tikėjau, kad Dievas apsaugos mane ir mano vaiką. Anot jos, taip kalba mano giliai užslėptas stresas, ir jis tikrai anksčiau ar vėliau išsiverš. Patirtas stresas dėl netikėtumo ir nežinomybės buvo išties didesnis nei aš tuo metu jaučiau, bet šiandien žinau – nuo dar didesnių išgyvenimų apsaugojo tik tikėjimas, jog tai – Dievo siųstas išbandymas, ir viskas bus gerai.
3. Pasitikėkite gydančiu gydytoju. Manęs nepaliauja stebinti įrašai FB a la „gydytojas sakė taip ir taip, bet man tai atrodo kitaip, o kaip buvo jums?“. Dalijimasis patirtimi svarbus, bet raskite gydytoją, kurio kompetencija pasitikite ir kurį gerbiate. Jūsų ankstukui reikalinga darni ir išvien dirbanti tėvų ir gydytojo komanda, o ne mamos ir jos draugės tandemas.
4. Kad jau užsiminiau apie pasitikėjimą gydytoju, turiu paminėti ir pasitikėjimą savimi. Tai geriausias patarimas, kurį gavau iš draugės antrąją savo lėlės gyvenimo savaitę – pasikliauti motinos intuicija. Vieni spaus maitinti krūtimi, kiti lieps atsipalaiduoti ir naudoti mišinukus, bet tik jūs pati galite įvertinti, kas geriausia jums ir jūsų vaikui. Vienodų situacijų, kaip ir vienodų ankstukų, nebūna.
Aš, beje, neatsižvelgiau į dvi gydytojų rekomendacijas – nuolat nenešioti ir kartu nemiegoti (neva pirmuoju atveju užsiauginsiu „rankinuką“, antruoju – užspausiu), bet nė kiek dėl to nesigailiu. Tiesa, dar liepė sverti kaskart prieš ir po maitinimo krūtimi. Nesąmonė, pagalvojau, tada pasitariau su žindymo specialistais ir... nesvėriau. Bet jums gal atrodys kitaip – kitaip ir elkitės.
Taip pat skaitykite: Ankstukės Liepos mama Giedrė Žlibinienė: „Reikia tiesiog būti šalia ir tai išgyventi“
5. Beje, apie žindymą. Jei tik norite maitinti krūtimi, pabrėžiu – jei norite maitinti, nepasiduokite ištikus pirmai nesėkmei. Aš buvau būsimoji mama, žindymo kursuose garsiai pareiškusi, jog „tikiuosi, kad neturėsiu pieno ir nereikės maitinti, nes vargas, bjauru, ir papai nukars“. Kursuose mums įkalė, jog žindyti tikrai gali kiekviena.
Net ir prie buteliuko įpratęs ankstukas gali pradėti žįsti krūtį – bandykite, o jei trūksta žinių, kaip – kreipkitės į žindymo konsultantus.
Gimus Elžbietai, kai kiekvienas nutraukto pieno mililitras reiškė papildomą stiprybės lašelį mano vaikui, šimtus kartus mintyse dėkojau savo pusseserei (ačiū, Vilija) už padovanotus žindymo kursus. Tik ten gautų žinių dėka pasiekiau, kad mano mažoji ponia po gerų poros mėnesių atsisakė buteliuko ir žindo krūtį kone pasičepsėdama.
Tad net ir prie buteliuko įpratęs ankstukas gali pradėti žįsti krūtį – bandykite, o jei trūksta žinių, kaip – kreipkitės į žindymo konsultantus. Jie taip pat kompetentingai paneigs, jog vaikui pilvo diegliai – nuo jūsų pieno, ir paaiškins, jog tai, kad jūsų mama neturėjo pieno, nėra paveldima.
6. Neperlenkite lazdos stebėdami savo vaiko vystymosi raidą. Patarimas, beje, galioja visoms mamoms, per padidinamąjį stiklą stebinčioms kiekvieną kūdikio krustelėjimą, kuris ne toks, kaip aprašyta medicininėj literatūroj. Turėdavau vyti nerimą, kai matydavau, jog mėnesiu vyresnė kaimynų mergaitė jau šliaužia, vėliau – vaikšto, o manoji, pasiekusi tokį pat amžių, dar atsilieka. Bet 3 ir 4 punkto patarimai padėjo neprarasti sveiko proto.
7. Priimkite visą pagalbą, kurią tik galite. Universalus patarimas. Jūsų rūpestis – ankstukas ir jūs pati. Praėjus didžiajam stresui dėl Elžbietos gimimo per anksti, aš nuoširdžiai džiaugiausi tomis šešiomis savaitėmis Neišnešiotų naujagimių skyriuje – kad išvengiu buities rūpesčių. O ir grįžusi namo, kiekvieną laisva minutę stengiausi snūstelt arba bent prigulti su knyga.
Taip pat skaitykite: Dalykai, kurių nederėtų sakyti mamai, auginančiai vaiką
8. Būtinai, neatidėliotinai skirkite dėmesio sau. Kelias savaites neišlindusi iš ligoninės palatos (2011-ųjų vasarį orai buvo reto bjaurumo), lėlės mėnesio gimimo proga prisipirkau žurnalų ir nuėjau į grožio saloną pasidaryti manikiūro. Keisti sauskelnes tapo smagiau.
9. Tiesa ta, kad daugelis ankstukų tėvų baimių ir išgyvenimų susiję su nežinojimu. Ieškokite žinių patys, ir nesidalykite savo baimėmis su dar mažiau žinančiais – jie sunervins arba pasės dar daugiau nerimo.
Ieškokite žinių patys, ir nesidalykite savo baimėmis su dar mažiau žinančiais – jie sunervins arba pasės dar daugiau nerimo.
Kartą giminaitė pademonstravo rūpestį, paklausinėjusi, ar mano vaikas neturi Dauno sindromo simptomų. Gerai, kad turėjau jėgų supykti, bet silpnesnės nervinės būklės būčiau savaitę spoksojusi į vaiką ir ieškojusi Dauno sindromo požymių. Kitąkart trijų (!) vaikų mama taip paklausė: „Neišnešiotukai? Tai čia kas – kai nepavyksta abortas?“.
Taigi, jei dar turite baimių, jei nežinote visų atsakymų, klauskite gydytojų arba panašią patirtį turinčių žmonių, bet neleiskit analfabetams sėti jumyse dar daugiau nerimo.“
Ankstukų šeimų istorijas pristato neišnešiotų naujagimių bendruomenė neisnesiotukas.lt ir paramos projektas „Ankstukai“. Daugiau – ankstukai.lt.
