– Į teatrą tave atvedė smalsumas ir noras pažvelgti, kaip viskas vyksta tame efemeriškame pasaulyje, koks yra aktorius, kas vyksta kai baigiasi spektaklis... Ar nenusivylei susidūrusi su realybe, kai susikurta romantika išgaravo ir supratai, kad aktorius yra toks pat paprastas žmogus?
– Pamenu, būdama paauglė važiavau troleibusu iš Žvėryno į prospektą. Tada stotelė buvo priešais Akademinį Dramos teatrą. Atsisuku – priešais sėdi Regimantas Adomaitis. Išlipo prie teatro. Vakare buvau spektaklyje „Vėpla“, kur jis labai juokingai vaidino... Dieve, galvojau, juk aš su šiuo aktoriumi „truliku“ važiavau! Tas pats įspūdis, kai sutikau Kostą Smoriginą pliaupiant lietui, be skėčio, nešiną gitara, o prasilenkusi su Arūnu Sakalausku net stabtelėjau. Mokykloje buvau išprotėjusi dėl teatro. Galvodavau – ak, kaip norėčiau bent žvilgtelėti į grimerines, ką jie ten veikia, kaip nusivalo grimą, kaip kartojasi tekstą, ką veikia, pasibaigus spektakliui... Vaikščiodavau į spektaklius po kelis kartus, o aktoriai man atrodė lyg nežemiškos būtybės, negalinčios vaikščioti šalia mūsų, taip buitiškai... O dabar... Nepasakyčiau, kad aktorius, talentingas ir atsidavęs savo profesijai, yra paprastas žmogus. Visgi scenoje įvyksta stebuklas, kai žmogus tampa kažkuo kitu, transformuojasi, persikūnija. Geri aktoriai, kaip ir visi talentingi kuriantys žmonės, yra Dievo pateptieji. Susipažinusi su aktoriais ir parašiau pjesę „Bestija žydrom akim“. Pjesę apie teatrą, koks jis atrodo man.
Nepasakyčiau, kad aktorius, talentingas ir atsidavęs savo profesijai, yra paprastas žmogus.
– Kas yra tavo pjesių adresatas, ar tai yra jaunas žmogus?
– „Katinas Temzėje“ vienareikšmiškai skirtas jaunimui, nes tai yra mano istorija, kai po mokyklos išvykau atostogauti į Londoną. Į siužetą įpyniau savo sapnus, kliedesius ir visa tai, ką užrašų knygelėje rašydavau važiuodama į laikinus namus paskutiniu metro traukiniu. Tai pasakojimas apie jaunos merginos pasimetimą savyje ir didžiuliame pasaulyje. Juk baigus mokyklą prasideda savarankiškas gyvenimas, kai staiga tampi „suaugusi“ ir privalai savimi pasirūpinti. O aš buvau lyg šiltnamio gėlytė, kuri taip baisiai norėjo „paragauti“ to atšiauraus buvimo svetimoje aplinkoje. Kad ir kaip stengiausi būti stipri, vis tiek Londone žliumbdavau pasiilgusi močiutės, kaimynų arbatos, uogienės, savo kambario, ir baigiantis vasarai grįžau atgal...
Spektaklio forma yra netradicinė, kas jauniems žmonėms imponuoja. Smagu, kad bilietai į abu mano spektaklius Jaunimo teatre kainuoja labai nedaug, lyginant su kitais spektakliais, ir todėl sulaukiame daug moksleivių, studentų.
– Po pertraukos monospektaklis „Katinas Temzėje“ grįžo į Jaunimo teatro repertuarą, tačiau persikėlė į kitą erdvę, kodėl prireikė tokio pokyčio?
– Dabar jis priartėjo prie žiūrovo, nes persikėlė į Mažąją salę. Tai kamerinis spektaklis. Andrius Bialobžeskis vaidina tokį keistą personažą – jaunos merginos alter ego, sąžinę ir sapnus. Žiūrovai sėdi arti aktoriaus ir lengvai įsitraukia ne tik į jo vaidybą, bet ir į veiksmą vaizdo projekcijoje. Nuo premjeros 2008 metais jis smarkiai pasikeitė – labai sumažėjo filmuotos medžiagos ir Andrius gavo daugiau tekstų.
 |
| Dimitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklio „Katinas Temzėje“ akimirka |
– Tau teko studijuoti menotyrą ir tiesiogiai susidurti su kritika. Todėl įdomu, kaip viskas atrodo esant kitoje barikadų pusėje: kiek ir kaip tave pačią veikia profesionali arba žiūrovų kritika?
– Po „Katino Temzėje“ premjeros vienas kritikas parašė netiesą. Jis teigė, kad aš niekada nebuvau Londone ir tik užrašiau savo draugės nuotykius. Nebūčiau ėmusi į galvą, tačiau tai buvo mano pirmas susidūrimas su kritika, be to, MANO istorija čia buvo esminiu spektaklio sprendimo elementu. Aš esu nufilmuota vaizdo projekcijoje su būriu garsių Lietuvos aktorių. Nes toks buvo režisūrinis sprendimas – mergina, ne aktorė, tiesiog būna savimi, o su ja vaidina profesionalai. Norėjome kontrasto – tarp nesuvaidinto tikrumo ir vaidybos. Dar studijuodama ir žurnalistiką, ir meno kritiką buvau mokoma, kad jeigu tu kažkaip nusišnekėjai ir supainiojai faktus, kuriuos pirmiausia reikia labai gerai tikrinti, turi savo klaidą ištaisyti. Todėl vis tikėjausi, kad internete tai lengvai bus pataisoma, tačiau iš kritiko nebuvo jokios reakcijos. Tada pagalvojau, kokia etika yra kritikoje? O tarp žmonių? Ir tas klausimas: „Kodėl jis šitaip pasielgė?“. Taip pjesėje „Bestija žydrom akim“ atsirado kritiko personažas. Kiti veikėjai – Mūza, aktorius ir jų draugas, arba velniukas. Mūza suvaidina ir porą kritiko kolegių. Po premjeros daugelis spėliojo, kas yra prototipas. Konkretaus prototipo nėra, yra kai kurių žmonių charakterių štrichai – kaip aš juos įsivaizduoju. Nors kritikas anaiptol nėra neigiamas personažas mano pjesėje.
– Kritikas tavo pjesėje – teigiamas personažas?
– Dramaturgas Vitoldas Gombrovičius yra labai gerai pasakęs: „Tave gali girti visas pasaulis, bet dėl vieno idioto, kuris kažką blogai pasakė, tu gali išgyventi visus metus.“ Šis posakis itin tinka aktoriams – juos gali girti žiūrovai, kolegos, režisierius, tačiau perskaitę apie save blogą recenziją, išgyvena taip, lyg pasaulis sugriūtų. Apie tai ir yra „Bestija“. Kas nutinka, kai apleidžia Mūza – tiek kritiką, tiek aktorių. Kas nutinka, kai pernelyg sureikšmini savo nediduką pasaulį ir „užsimali“ jame, nieko aplink nebematydamas. Taip, kritikas, galima sakyti, – teigiamas.
– Viename lietuviškame monospektaklyje yra ironizuojama apie teatro kritiką, aktorius teigia, kad teatras negali egzistuoti be kritikos, kitaip jis negalėtų būti teatru. Ar sutinki?
– Man labai patiko šių metų Venecijos bienalės kuratorės Bice Curiger interviu. Ji buvo viena iš meno žurnalo „Parkett“ įkūrėjų ir turėjo tokią nuostatą, kad žurnalo autoriai rašo tik apie jiems patikusius kūrinius. Jei tau nepatiko, tuomet neverta gaišti laiko ir gadinti popieriaus. O Lietuvos teatro kritikoje yra gajus tas išankstinis negatyvus nusistatymas, ypač jei yra sukurta kažkaip kitaip nei įprasta. „Nemačiau, bet man nepatiko.“ Be to, mane stebina ir negatyvus nusistatymas komercinio teatro atžvilgiu. Nevykusių spektaklių sukuriama ir „rimtuose“ teatruose, lygiai taip pat, kaip kai kuriuose komercinių teatrų pastatymuose aktoriai puikiai suvaidina gerose komedijose. Gal tai išimtys, tačiau jos yra. Reikia nesididžiuoti ir nueiti pasižiūrėti.
– Manai, kad kitur taip nėra?
– Kitose šalyse yra kitokia situacija, vien dėl to, kad daugiau teatrų ir publika atsirenka, kur ką žiūrėti. Eidami į tam tikrą teatrą žino, ko tikėtis – ar tradicinio spektaklio, ar alternatyvaus pastatymo. Daug lankiausi Sankt Peterburgo teatruose. Kiek visko kuriama! Kūrėjai turi tiek galimybių šėlti ir kalbėti apie tai, kas juos jaudina, o ne vien pataikauti žiūrovui.
Kitose šalyse yra kitokia situacija, vien dėl to, kad yra daugiau teatrų ir publika atsirenka, kur ką žiūrėti.
– Ar tai nepriklauso nuo bendros situacijos? Pastaruoju metu iš režisierių ar aktorių išgirstame, kad Lietuvoje teatro žiūrovas pasikeitė. Ar jis įprato vartoti „greitą teatrinį maistą“, kuris nereikalauja ypatingų pastangų jį suvirškinti?
– Tikiu, kad yra žmonių, kuriems patinka kitoks teatras. Netradicinis, nestereotipinis. Man daug įdomiau spektaklyje yra nelinijinis siužetas, be tradicinės „užuomazgos, kulminacijos, atomazgos“. Mėgstu iš gabaliukų dėliojamą mozaiką, mėgstu metaforas, simbolius, kai paliekama daug vietos interpretacijai. Kai išėjus galima ilgai galvoti apie tai, ką matei. Man didžiulį įspūdį paliko kažkada „Sirenose“ rodytas Kristiano Lupos spektaklis „Merilyn“. Toks ramus, lėtas, meditatyvus… Pavydžiu tokio teatro.
– Savo kūriniuose nevengi autobiografiškumo, kodėl tau yra svarbu taip viešai atskleisti savo patirtis? Inspiracijos iš savęs pačios yra lengviausias kelias į kūrybą?
– Rašyti apie tai, ko tu nesupranti, nelabai yra prasmės. Todėl rašytojai ne be reikalo apsigyvena tam tikroje aplinkoje, kad ją pažintų. Taigi aš irgi rašau apie tai, ką pažįstu.
– Vis dėlto asmeniškumų atskleidimas yra savotiškas dvasinis apsinuoginimas, ar nebaisu taip atsiverti?
– Spektaklyje „Katinas Temzėje“ aš net pasijuokiau iš savęs. O pjesėje „Bestija žydrom akim“ daugiau atskleisti mano santykiai su tam tikra aplinka.
 |
| Dimitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklio „Bestija žydrom akim“ akimirka |
– Kadangi esi dar jauna dramaturgė ir, matyt, galvoje knibžda dar daug planų, gal gali atskleisti, ar turi autoritetų ir slaptų norų su kažkuo padirbėti?
– Tarpusavio supratimas ir bendras tikslas – svarbiausia. Ir nelabai čia svarbu pavardės, titulai ir kiti kriterijai...
– Kas tave inspiruoja?
– Literatūra. Muzika. Užsienyje visada einu į muziejus, nes dievinu senovės meistrų tapybą. Visuomet aplankau šiuolaikinio meno parodas. Gaila, kad neturiu galimybės keliauti nuolatos, nes kelionės mane atgaivina ir nuramina. Labai inspiruoja filmai. Iš paskutinių matytų filmų labai sužavėjau Larso von Triero „Melancholija“, Aleksandro Sokurovo „Faustas“. Manęs visai nedomina dabar populiari tendencija kurti socialinį teatrą. Daug įdomiau žmogaus sielos slėpiniai, išgyvenimai.
Naujas kūrinys, kurį parašiau, gimė tuo metu, kai mano gyvenime vyko dideli pokyčiai, sumaištys ir viskas virto aukštyn kojom.
– Ar greitu metu galime tikėtis ir trečio spektaklio, kokie tavo kūrybiniai planai?
– Naujas kūrinys, kurį parašiau, gimė tuo metu, kai mano gyvenime vyko dideli pokyčiai, sumaištys ir viskas virto aukštyn kojom. Todėl tai labai asmeniškas kūrinys. Ir kai pagalvoju, kiek žmonių jau skaitė apie tokius intymius mano gyvenimo dalykus, apima siaubas. Tą kūrinį pavadinau „Niurnbergo mergelė“. Daugelis klausia, kuo tai susiję su garsiuoju teismu. Nieko panašaus, nes Niurnbergo mergelė – tai viduramžių kankinimo įrenginys, spinta, į kurią įkišdavo raganas, nusidėjėles, paleistuves. Tos spintos durys būdavo su metaliniais spygliais, todėl jas uždarius kraujas išbėgdavo pro plyšius.
„Niunbergo mergelių“ aš nepavadinčiau klasikine pjese, nes tai labai keistas kūrinys, kurį sugalvojau padaryti ne teatre, o kitaip, bet dabar to neatskleisiu. Tačiau galiu papasakoti, kaip ta idėja atsirado. Turiu draugę, kuri dirba viename Sankt Peterburgo teatrų ir vaidina alternatyviuose spektakliuose. Tuo metu, kai rašiau pjesę, aktorė ieškojo naujos medžiagos ir domėjosi, ką aš ten rašau. Tada išverčiau „Niurnbergo mergelę“ į rusų kalbą ir nusiunčiau. Jai labai patiko. Ji norėjo tai suvaidinti, tačiau jos vyras režisierius pasakė, kad viso to statyti negali, nes jis pažįsta mane ir žino tuos visus niuansus, ką aš ten parašiau ir kodėl. Jis teigė, kad apie mirtį per daug prisiklauso iš savo žmonos. Tuomet ji ieškojo kito režisieriaus. Atrado ir reikalai pajudėjo, tačiau šis pareikalavo didelio honoraro, kurio nebuvo įmanoma suteikti. Tad šiuo metu projektas kiek „pakibęs“ Sankt Peterburge, o Vilniuje... labai norėčiau gauti galimybę jį realizuoti. Kalbant atvirai, be proto pasiilgau teatro, repeticijų rytais...
– Baiginėji menotyros magistro studijas, ar nemąstai pasukti kritikės keliu?
– Žiūrėdama spektaklius, mintyse visuomet kuriu recenzijas. Maksimas Gorkis yra pasakęs, kad pikti žmonės yra nelaimingi. O nelaimingi – tie, kurie nemoka mylėti. Aš myliu ir myliu teatrą, ir esu laiminga, kai žmonės kuria, stengiasi, geriau ar blogiau jiems tai pavyksta. Žinau teatro virtuvę, todėl labai sunku peikti – tik girti galiu į valias. Būtų keista, jei pati būdama dramaturge pradėčiau kritikuoti kolegas...
