Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje skambės vokalinė, simfoninė ir sceninė kompozitoriaus kūryba, ją atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Kristina Zmailaitė (sopranas), Edmundas Seilius (tenoras) ir Žygimantas Galinis (baritonas), diriguos Modestas Barkauskas.
Šis koncertas bus ypatingas tuo, kad šalia publikai jau pažįstamų „Amžinojo keliautojo dainų“ ir „Paskutinių baltų šokių“ pirmą kartą scenoje suskambės dar niekada neatliktos G.Kuprevičiaus „Melancholiškos dainos“ ir nepastatytos operos „Jobo teismas“ fragmentai, rašoma pranešime spaudai.
Belaukdami koncerto pasikalbėjome su kompozitoriumi ne tik apie skambėsiančius kūrinius, bet ir apie vidinį šauksmą, teatro bacilą, vaikystės namuose tvyrojusią laisvą meninę atmosferą, įkvėpimo šaltinius.
– Tradicijos ir modernumo darna – vienas pagrindinių Jūsų kūrybos leitmotyvų: daug ką perėmėte iš savo tėčio Viktoro Kuprevičiaus ir iš Eduardo Balsio, Jums dėsčiusio kompoziciją, M. K. Čiurlionis įvairiais pavidalais visada šalia. Tačiau šalia to pirmasis Lietuvoje išbandėte naujas technologijas, įvairias avangardo, eksperimentinio meno formas. Derinti sena ir nauja – sąmoningas Jūsų pasirinkimas ar veikiau natūralus išraiškos būdas?
– Matyt, kad tai atsiranda iš žmogiškųjų ypatybių – iš charakterio, auklėjimo, aplinkos. Kai augau, mūsų namai buvo įvairių žmonių susitelkimo vieta, kur ateidavo įvairių stilistinių krypčių kūrėjai – ir tradicionalistai, ir modernistai. Mano tėvas artimai bendravo su Vladu Jakubėnu – kompozitoriumi, kuris priskiriamas prie moderniosios lietuviškos muzikos krypties. Abu tėvai buvo atviri moderniam pasauliui: namuose niekada negirdėjau, kad būtų juokiamasi ar šaipomasi iš avangardinių, eksperimentinių dalykų. Mama mokėsi Kauno meno mokykloje, kur tuo metu buvo ypač progresyvi atmosfera, vyraujantis požiūris buvo labai tolimas nuo keliaklupsčiavimo liaudies menui ar romantinei srovei. Be to, nuo pat vaikystės dalyvavau nuolatinėje eksperimento dvasioje buvusiame organizme – dramos teatre. Mums nekildavo klausimo, kas yra sena, kas yra nauja, gerai tai ar blogai. Buvo gyvenama labai aktyviai, glaudžiai susijus su dabartimi. Tikriausiai taip ir man buvo įdiegtas naujovių ieškojimas. Nors nemanau, kad man įtaką darė vien auklėjimas ir aplinka – tikriausiai į mano asmenybės tipą įdėtas poreikis išbandyti naujoves, tai kažkoks vidinio šauksmo momentas.
– Kompoziciją studijavote gūdžiu sovietmečiu, kai avangardas, eksperimentai mene buvo nepageidaujami, net draudžiami. Kaip atradote už geležinės uždangos cirkuliuojančias modernaus muzikinio pasaulio naujoves?
– Besimokydamas J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje turėjau labai pažangius mokytojus, pavyzdžiui, Algimantą Daunorą, kuris išleido gerai žinomą kultinį harmonijos vadovėlį – vakarietišką, atsisakė rusiškos ir tarybinės terminologijos. O toliau – konservatorija, dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija: Adeodatas Tauragis, kuris supažindino su „The Swingle Singers“ ir modernia kito plano muzika; Vytautas Venckus, kuris slapčiomis rinko avangardo įrašus. Vytauto Bičiūno fonotekoje klausydavomės ir Pierre’o Boulezo, ir Arnoldo Schoenbergo – tuomet tai buvo neįsivaizduojama. Pagaliau Eduardas Balsys ir Julius Juzeliūnas – vieninteliai tuo metu dėstę kompoziciją – irgi buvo pasinėrę į avangardą. Balsys ranka perrašinėjo „Voceką“, kad geriau pajustų Albano Bergo muziką. Už tai grėsė rimti nemalonumai. Mano studijų metai buvo marazmo epocha. O kai yra marazmas, gali kaktuse įžiūrėt lelijas ir atvirkščiai.
– Ar laikytumėte save radikaliu kūrėju?
– Nenorėčiau savęs priskirti prie kraštutinių mąstytojų, mane turbūt stabdo akademinis auklėjimas, neišvengiamai buvęs visur. Kartą, po interviu Laisvosios Europos radijuje, kurį daviau kaip tarybinės Lietuvos kultūros viceministras, buvau pavadintas atsargiu radikalu. Man tai pasirodė labai tikslu. Aš bandyčiau, bet atsargiai; pakeisčiau, bet atsargiai. Kūryboje atsargumas man būdingas. Nors esu pridaręs visko – ir laikraščius glamžęs, ir Kauno viešo tualeto bakelio įrašus leidęs spektaklyje. Ko tik nebuvo.
– Neatsiejamas Jūsų kūrybos elementas – teatras ir teatrališkumas. Tai akivaizdu net ir simfoninėje kūryboje, pavyzdžiui, per simfonijos „Iš plokščiojo pasaulio“ premjerą orkestrui teko dėvėti skrybėles. Kuo teatras Jus sužavėjo?
– Teatras buvo neatsiejama mano tėvų gyvenimo dalis. Tėtis buvo muzikinės dalies vedėjas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, mama dirbo dailininke dekoracijų ceche. Mano kūdikystė ir vaikystė praėjo teatre. Galiausiai teatro bacila persikėlė į namus – staliai padarė dėžę, iš kurios buvo sukurtas mano asmeninis teatras. Buvo vaidinamos dramos, komedijos, operos ir baletai. Mano nelaiminga teta sėdėdavo tris keturias valandas, kol aš kurdavau teatrą. Iš plastilino buvo lipdomi penkių centimetrų dydžio personažai, įrengtas apšvietimas, keitėsi dekoracijos, kurias piešiau pats, rašiau libretus. Dalis šių juokingų dalykų dabar yra nukeliavę į Lietuvos literatūros ir meno archyvą. Vėliau teatru užsikrėtė ir mano pusbrolis – ir jis pasidarė teatrą, keisdavomės gastrolėmis: iš vienų namų į kitus keliaudavo tos dėžės, vaikams rodydavome spektaklius kieme. Teatrališkumas persikėlė į mano muzikinę kūrybą. Pagaliau galiu girtis, kad esu rekordininkas: muzikologas Jonas Bruveris suskaičiavo visų lietuvių kompozitorių muzikinio teatro veikalus – pasirodo, kiekiu aš esu pirmoje vietoje.
– Artėjančiame Jūsų jubiliejui skirtame koncerte Marijampolėje skambės ne nauji, bet dar niekada neatlikti Jūsų kūriniai. Kodėl nusprendėte, kad laikas jiems suskambėti atėjo būtent dabar?
– Tokia yra mano jubiliejinių koncertų, kurie nežinia kada prasidėjo ir nežinia kada baigsis, idėja. Mano bičiuliams iš muzikinės bendruomenės staiga šauna į galvą atlikti dar neatliktus mano kūrinius. Paskambina: yra tokia proga dvare, mes jau atsirinkome dainas, kada galime atvažiuoti natų? Visų šių renginių organizacija išsprūdo iš mano rankų, ir aš, atvirai sakant, beveik nedalyvauju sudarant šių renginių programas. Bet šiaip visada stengiausi, kad atlikėjai kūrinius iš tų šimtų mano įvairių opusų pasirinktų patys – tai, kas jiems esamuoju laiku yra įdomu. Šį kartą Edmundas Seilius pasirinko „Jobo teismą“. Norėjo atlikti visą operą, bet nusprendėme, kad visą sceninį kūrinį pirmą kartą būtų prasmingiau rodyti su sceniniu pastatymu, tad skambės keli dideli operos fragmentai. „Melancholiškos dainos“ atsirado berenkant kūrinius programai su Edmundu Seiliumi, o „Amžinojo keliautojo dainas“ koncertui pasirinko jis pats. Padariau naują redakciją, kiek patrumpinau. Nors ir nesikišu į pasiruošimo procesus, laukiu šio koncerto. Manau, jis bus įdomus – įdomu, kaip atlikėjai interpretuos.
– Ar daug turite dar neatliktų kūrinių? Šiuolaikiniai kompozitoriai, ypač jaunesnės kartos, dažnai nebekuria „į stalčių“ – jų kūrybinį gyvenimą diktuoja užsakymai.
– Manau, kad galima kurti ir taip, ir taip. Jeigu gyveni tik iš kūrybos, ir reikia kurti tik pagal užsakymus. Tačiau aš esu tas naivuolis, kuris kuria tik iš pašaukimo, todėl užsakymų aš ir negaunu. Pastebiu, kad kuriant pagal užsakymą yra pavojus atsipalaiduoti – juk kūrinys vis tiek jau užsakytas, nepriklausomai nuo to, koks bus galutinis kūrybinis rezultatas. Galvoji, kaip parašyti populiarų kūrinį – nėra vidinio šauksmo. Tokios situacijos klastingos. Be to, užsakyti kūriniai dažniausiai atliekami tik vieną kartą. Tad tokia mano analizė – gal ir neteisinga, gal galima viską pasukti ir kitaip. Užsakymų turėjau tik muzikai dramos teatrui, kur kūrybinis procesas vyksta visai kitaip – esi kūrybinėje komandoje, turi dirbti su režisieriais, dailininkais, aktoriais. Dažniausiai pirmiausia pasitariama, kiek muzikos reikės, kokia ji bus, tačiau ne visada viskas vyksta pagal planą – režisierius gali tos muzikos ir nepriimti, arba muzika dramos spektakliui gali išaugti iki miuziklo, kaip nutiko su „Devynbėdžiais“ ir „Ugnies medžiokle su varovais“. Tačiau su grynąja muzika viskas kitaip – manau, kad gavęs užsakymą simfonijai ar kūriniui kameriniam orkestrui, jo atsisakyčiau arba sutartume, kad jis bus žinomas tik buhalterijai.
– Kas jus įkvepia kūrybai? Rengdavote improvizacijų vakarus, į kuriuos svečiai patys turėdavo atsinešti savo muzikines temas. Ar ir užmuzikinės temos, kūrybiniai sprendimai Jus randa patys, jų neieškote?
– Improvizavau nuo pat vaikystės, man tai buvo visiškai įprastas ir natūralus dalykas. Galėdavau parodyti raganą su šluota ir be šluotos, ir Balį Dvarioną, einantį namo po taurelės, ir besišypsantį Antaną Račiūną. Mes gyvenome labai atviruose namuose, tad kūrybai dažnai įkvėpdavo žaidimas su muzika, o paskui – ir literatūra, dailė, įvairiausias idėjas muzikos kūriniams gimdė teatras. Pavyzdžiui, mano naujausio kūrinio „Keturi Barono Miunhauzeno sapnai“, kuris gruodį bus atliekamas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, atsiradimo istorija labai keista. Vilniuje studijavęs smuikininkas Borisas Lifšitsas manęs paprašė parašyti koncertą smuikui ir pasiūlė barono Miunhauzeno temą. Ši idėja man labai patiko, bet ką su šia fantastiška Miunhauzeno figūra daryti, negi jo pasakas rodyti? Pagalvojau, kad mes dar nežinome, ką Miunhauzenas sapnuoja. Mano kūrinyje jis sapnuoja naktį, ryte, kai prieš pabundant būna trumpieji sapnai su aktyviais siužetais, dieną, pavalgęs pietus, būdraudamas. Susidaro keturi paros sapnai. Tokią idėją įkvėpė žymusis XX a. pradžioje sukurtas Georges’o Mélièso filmas „Kelionė į mėnulį“.
– Kalbamės Jūsų solidaus jubiliejaus proga, kuri sufleruoja į visą jūsų kūrybą pažvelgti retrospektyviai. Kokį motyvą, elementą pats išskirtumėte kaip svarbiausią, jungiantį žanrais, formomis ir stiliais platų jūsų kūrybos repertuarą?
– Šis klausimas man labai naujas, aš jam nepasiruošęs, be repeticijų. Sunku atsakyti, bet atsigręžęs į praeitį matau, kad visuomenės dėmesį labiausiai atkreipia tie kūriniai, kurie turi labai stiprų emocinį užtaisą, kurie yra susieti su mūsų kaip tautos būtimi. Pavyzdžiui, jaunoji karta Klaipėdos muzikiniame teatre panūdo dar kartą pastatyti operą „Prūsai“. Man tai buvo nelaukta, netikėta. Matyt, čia suveikė operos partitūros paantraštė „Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui“, kažkoks jų pasąmoninis nerimas. O galbūt choras „Ant kalnelio“ ar fantastiška, jau legenda tapusi Virgilijaus Noreikos Herkaus personažo interpretacija. Gana aktyvų gyvenimą gyvena „Devynbėdžiai“, ypač Skalno daina „Skriski, skriski Lietuvėlėn“. Yra tokia nerašyta taisyklė: jeigu bent viena arija iš operos yra dainuojama, opera yra gyva, ne mirusi.
Kita vertus, mano kūrybinė veikla smarkiai susieta su sociumu. Aš nesu tas grynasis kompozitorius – visuomet aktyviai bendravau su visuomene: buvo „Muzikiniai antradieniai“ Kauno viešojoje bibliotekoje, „Kontrapunktas“ televizijoje, autorinių radijo laidų ciklas „Audiologai“. Kai manęs nebus, galbūt mano kūryba nebus niekam įdomi, bet tai natūralu. Sunku užsitikrinti sau paminklą, ypač kai staiga ateina kultūros ministras ir jį nugriauna. Tikiu, kad kažkokią žymę lietuvių muzikinėje kultūroje paliksiu, o kaip ją supras ar atras kiti – negaliu surežisuoti. Dorai atlieku savo misiją, kaip ją suprantu. Viskas, taškas.
