Neseniai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleista knyga „Lietuviai perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose 1945–1951 m.“ yra ilgamečių tyrimų rezultatas, kuris virto fundamentaliu leidiniu visiems besidomintiems migracijos istorija. Jame į vieną vietą surinktos išeivijos lietuvių gyvenimą liudijančios nuotraukos, trumpi kiekvienos stovyklos aprašymai ir asmeniniai pasakojimai.
Minint Pasaulinę pabėgėlių dieną poeto Kazio Bradūno dukra etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė sutiko pasidalinti savo artimųjų prisiminimais apie šeimos pasitraukimą arklių traukiamu vežimu ir pamąstymais apie tai, kodėl išeivijos istorija Lietuvoje dar nėra giliau pažįstama, bei pažvelgti į pabėgėlių patirtį antropologės akimis.
– Į Ameriką patekote, kai Jums buvo vos 9 mėnesiai, todėl prisiminimų apie gyvenimą perkeltųjų asmenų stovyklose neturite. Tačiau esate sakiusi, jog šeimos namuose Amerikoje apie tai ir ypač apie iššūkių kupiną pasitraukimo kelionę buvo nuolat kalbama. Kokia ji buvo?
– Aš pati gimiau Miunchene, į kurį tėvai jau buvo persikėlę iš perkeltųjų asmenų stovyklos, didžiąją dalį gyvenimo gyvenau Šiaurės Amerikoje, bet galų gale sugrįžau gyventi į Lietuvą. Seneliai ir tėveliai mums pasakodavo, kad jie labai nenorėjo trauktis ir palikti Lietuvą, bet vis tiek susikrovė daiktus į vežimą ir išvyko į Austriją – į Gracą, kur gyveno pažįstami. Mano tėveliai dar gavo bilietus traukiniu, tačiau seneliai su dėde ir teta iki Graco taip ir nuvažiavo tuo pačiu arkliais pakinkytu vežimu. Visą kelionę dėdė rašė laiškus ir siuntė į Gracą. Pagalvokite, koks turėjo būti vaizdas: žmonės su arkliais per Vieną važiuoja, policininkai su motociklais stabdo autostradoje mašinas, kad jų nesuvažinėtų.
– Ar girdint vaikams suaugusieji atvirai dalindavosi išgyvenimais apie patirtus iššūkius?
– Buvimas stovyklose daug kam įsirėžė į atmintį, todėl ir kalbėta apie tai buvo labai daug. Patirti išgyvenimai būdavo papasakojami labai vaizdžiai, todėl mes, vaikai, visko klausydavomės kaip kino. Aišku, ne apie viską mums norėdavo atvirauti. Tiek persikėlus iš stovyklos į butẽlį Miunchene, tiek jau gyvenant Baltimorėje pas mus lankydavosi vyresnio amžiaus svečių, kalbos pasisukdavo apie Gdanską, karo patirtis. Tai būdavo momentas, kai vaikus varydavo miegoti. Žinoma, mes susėsdavome palipę ant laiptų ir slapta vis tiek klausydavomės.
– Kas iš pasakojimų įsiminė labiausiai?
– Galbūt vėliau, apmąstant viską, stebino gyvenimiškoji ironija: komunizmą bandė diegti okupuotoje Lietuvoje, bet „tikras“ komunizmas buvo patirtas ir gyvenant tose stovyklose. Čia visi buvo lygūs: ar profesorius, ar kaimo bernas, – visi gyveno lygiai tose pačiose sąlygose. Bet kartu ir kiekvieno žmogaus įnašas buvo vienodai vertinimas. Tai davė labai didelį psichologinį pagrindą: įsisteigė bendruomenės, buvo aišku, jog jiems bus svarbi kalba, bus svarbu išlaikyti lietuvybę, kad ir kur jie būtų.
– Esate etninių grupių antropologė, galbūt į išeivijos patirtis žvelgėte ir per mokslinę prizmę?
– Jau vykdydami mokslinę veiklą mes žiūrėjome, kaip įvairios etninės grupės, kurios atvažiuoja, išsilaiko Amerikoje. Aiški tendencija, kad antrai kartai yra perleidžiama daugiausiai patirčių, o trečiai kartai jau vargiai kas lieka. Ilgiausiai iš identiteto dalykų išsilaiko maistas.
Dar yra teorija, atsiradusi studijuojant piligrimus, išvykusius iš savo įprastos aplinkos ir vykstančius kur nors su tikslu į šventą vietą. Kas atsitinka grupėms, kurios keliauja kartu? – Atsiranda ypatingas bendrystės jausmas, vadinamas communitas. Tas labai padeda žmonėms išgyventi sunkumus, palaiko dvasine, psichologine prasme.
– Ar šią teoriją būtų galima pritaikyti lietuvių išeiviams?
– Kongreso bibliotekoje Vašingtone yra tekę užtikti įdomios medžiagos. Yra išsaugoti stovyklas prižiūrėjusių Amerikos karių užrašai, kuriuose jie viską aprašydavo iš savo perspektyvos. Jie labai žavėjosi, kaip trys baltų tautos mokėjo susitvarkyti ir sugyventi. Iš kitų etninių grupių mes labai išsiskyrėme savo organizuotumu. Pabuvimas kartu stovyklose persiduoda, kai pradedi suprasti, kad ir rašytojai, ir dailininkai, ir šokių grupės, ir dramos būreliai, skautai, ateitininkai – viskas, kas veikė Lietuvoje, persikėlė į stovyklas. Juk visi patyrė pabėgimą, turėjo apsispręsti, kažką palikti. Tie patyrimai visus labai rišo. Etnines grupes dar labai lipdo ateities vizija. Dipukų noras buvo grįžti atgal į Tėvynę. Tas neatsitiko. Bet užsispyrimas sukurti kažką panašaus į Kazio Pakšto antrą Lietuvą davė jiems akstiną tą daryti diasporoje.
Tad mano manymu, gyvenimas stovyklose, kad ir kokia nelengva tai buvo patirtis, išeivijai buvo labai reikalingas. Tai leido mums „sulipti“ ir kartu gyventi net ir vėliau, kai visi išsisklaidėme po pasaulį.
– Bėgti iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais teko dideliam skaičiui žmonių, bet apie jų istorijas nėra daug kalbama. Kodėl?
– Gal tai susiję su tuo, kad iš emigracijos labai mažai žmonių grįžo. Net ir svetur susikurtas gyvenimas buvo geresnis, negu tas, kurio buvo galima tikėtis sugrįžus, dokumentai jau buvo užsienietiški, sveikatos apsauga svetur tuomet buvo geresnė. Tai savotiškai slopimo išeivių grįžimą. Mano tėveliai iškart po 1990-ųjų nutarė grįžti ir 1992 metais jau turėjo butą Vilniuje. Bet tokių nėra daug. Kas sugrįždavo į Lietuvą, kažką perduodavo muziejams, bet žmonėms buvo sunku save suvokti kaip istorijos liudytoją.
Išeivijos istoriją tyrinėjanti Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Irena Mikuličienė yra pasakojusi, jog pradėjusi savo tyrimus ji susidūrė su didžiule istorinės medžiagos apie išeivius stygiaus problema, pati turėjo ją susirinkti. Dabar turime išties svarbų jos sudarytą leidinį. Amerikoje tokios knygos mes nebūtume išleidę, nes labai sunku žmogui pačiam suvokti, kad jis gyvena istorinėje epochoje, kuri nesikartos, kad jis yra liudytojas tam tikro laiko, kur susidėjusios aplinkybės visada bus vis kitokios. Įsitvirtinęs galvojimas, kad kiekvienas mūsų esame tik eiliniai žmonės, kurie niekam neįdomūs, todėl kam gali būti įdomi mano istorija? Amerikoje per suvažiavimus labai dažnai ragindavau užrašinėti savo žodinę istoriją, nes bėgo ne tik profesoriai, bet ir paprasti ūkininkai. Sakydavau, kad to labai reikės tada, kai norės mums primesti, jog į Vakarus pabėgo tik fašistai.
– Kaip manote, kas lėmė tokią baltąją skylę mūsų XX amžiaus istorijoje?
– Lietuvoje po 1990-ųjų viskas keitėsi: politinė sistema, pinigai. Reikia džiaugtis, kad esant nelengvai situacijai buvo atkreiptas dėmesys į Sibiro tremtinius, į gimtas vietas parvežti jų palaikai, spausdintos tremčių istorijos. Tuo tarpu išeivijai dėmesio buvo mažiau, prireikė dar 30 metų, kad pradėtume apie tai daugiau kalbėti. Apie išeivius buvo galvojama šitaip: ten Amerikoje tai turtingi dėdės, kurie atvažiuoja ir į dolerinę nusiveda, mašiną nuperka. Jie buvo labiau pažįstami per siuntinius ir 5 dienų apsilankymo keliones.... Dabar, kai emigracija yra artimesnė patirtis, kai visi turime tokios patirties savo šeimose, tai ir jos istorijos gali surezonuoti visai kitaip.
Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinyje „Lietuviai perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose 1945–1951 m.“ pristatoma beveik visa iki šiol Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukaupta medžiaga apie perkeltųjų asmenų stovyklas ir žmonių gyvenimą jose. Tai visa apimantis pasakojimas apie likimo svetur nublokštus mūsų žmones, apie jų kasdienybę perkeltųjų asmenų stovyklose, apie bandymą išlikti, nepasiduoti nevilčiai, apie pastangas išsaugoti lietuvybę, lavintis, tobulėti, rasti jėgų pradėti gyvenimą iš naujo, garsinti pasaulyje savo gimtąją šalį nepamirštant skaudaus Tėvynės likimo. Lietuvių išeivių istorija atspindima ir šiuo metu Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje, veikiančioje parodoje „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ bei jos kataloge.
