M.Zingeris mirė prieš metus, balandžio 20 dieną. Muziejui jis vadovavo beveik 15 metų – nuo 2005 iki 2019-ųjų.
M.Zingeris buvo lietuvių ir žydų kultūras siejanti asmenybė. „Tiesė tiltus tarp lietuvių ir litvakų, klojo kelius į pilietinę visuomenę. Nesivaikė šlovės, buvo kuklus. Man jis visada bus viešasis intelektualas, kokių šiandien nedaug. Markas buvo ištikimas savo tiesai, mokėjo įtikinėti, nevengė aštrių diskusijų, kritikos visuomenei. Nuo šiandien ši muziejaus erdvė Lietuvos ir užsienio lankytojams, jaunajai kartai primins Marko Zingerio asmenybę“, – per iškilmingą ceremoniją kalbėjo VGŽIM direktorius Simonas Strelcovas.
Emanuelis Zingeris pabrėžė, kad muziejuje įamžinant brolio atminimą atiduodama pagarba laisvam žmogui, net ir sovietmečiu gyvenusiam ir kūrusiam laisvai.
„Jis užaugo Kauno Laisvės alėjoje. Prieškario Lietuvos aidas, valstybės sėkmės istorija, girdėjosi visuose jo romanuose tais sovietiniais dešimtmečiais. Laisvės alėjoje pakėlę galvas žiūrėdavome aukštyn į Nemuno žuvėdras, jos mums priminė, kad Lietuva neturi sienų, kad už uždaros erdvės yra laisvė. Laisvės alėja buvo jo gyvenimo kredo“, – teigė E.Zingeris.
Pasak Samuelio Bako muziejaus vyriausiosios kuratorės Ievos Šadzevičienės, M.Zingerio tarptautinės pažintys išplukdė muziejų į pasaulinius vandenis. Dėl mokslinių konferencijų, istorinių darbų muziejus tapo reikšminga institucija žmogaus teisių, Holokausto tyrimų srityje.
„Markas ragino nebijoti naujovių, priešingai – patiems jas kurti, vadovautis posakiu „non progredi est regredi (neiti pirmyn reiškia žengti atgal)“, – sakė I.Šadzevičienė.
Bostone gyvenantis Vilniaus garbės pilietis dailininkas Samuelis Bakas prisipažino, kad jam sunku suvokti, jog Marko nebėra tarp susirinkusiųjų – kalbančio, kalbinančio, šmaikštaujančio.
„Muziejus tapo atminties šventove, menančia skaudžią, tragišką praeitį, o drauge nuostabiai liudijančia, kaip naujos kartos su ja susitaiko, pripažįsta. Tai – ir Marko nuopelnas“, – tvirtino S.Bakas.
Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis su M.Zingeriu nebuvo pažįstamas. Tačiau profesoriui padarė įspūdį šio esė apie Dievą. Buvo maloniai nustebintas, kad abu ta tema mąstė labai panašiai. „Gaila, kad mūsų susitikimas neįvyko – būtume turėję porą valandų smagaus pokalbio“, – apgailestavo V.Landsbergis.
M.Zingeris išėjo simbolišką dieną – per 80-ąją Varšuvos geto sukilimo sukaktį. Šiam įvykiui yra skyręs eilėraštį. Jį per atminimo vakarą ir perskaitė aktorė Virginija Kochanskytė, o diplomatas Viktoras Sidabras – vertimą į anglų kalbą.
Taip pat prisiminimais apie M.Zingerį dalijosi sūnus Emilis Zingeris, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
M.Zingeris gimė 1947 m. sausio 2 dieną Prienuose. 1971 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. 1971–1976 m. dėstė filosofiją Kauno politechnikos institute ir Kauno medicinos institute.
1976–1987 m. dirbo Kauno istorijos muziejuje, 1987–1990 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Atsisakęs stoti į komunistų partiją buvo atleistas iš darbo ir pašalintas iš filosofijos aspirantūros.
1989–1990 m. buvo Kauno žydų draugijos pirmininkas, 1990–1992 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas. 1991–1995 m. dirbo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redakcijoje. 2005–2019 m. vadovavo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.
Išleido tris eilėraščių ir esė rinkinius („Namas iš kedro“, „Vakaras vaikystėje“, „Šitiek saulėlydžių“), apsakymų rinkinį „Iliuzionas“, parašė penkis romanus: „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“, „Grojimas dviese“, „Sezonas su šokėja“, „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“, „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Šeimos rūpesčiui paliko šeštą didelės apimties veikalą.
Kūryba versta į anglų, švedų, prancūzų, vokiečių, italų, vengrų, lenkų kalbas, publikuota prozos bei poezijos rinktinėse Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Švedijoje, Prancūzijoje ir kt.).
M.Zingeris pelnė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių ir ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Kavalieriaus kryžių.