„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kanuose pristatomo filmo „Ootidė“ komanda: „Tarptautiniu lygmeniu įsitvirtinti sunku, bet įmanoma“

Netrukus prasidėsiančiame Kanų kino festivalyje – svarbūs lietuvių kūrėjų pasiekimai. Jaunosios kartos režisierės Eglės Razumaitės filmas „Ootidė“ (prodiuserė – Lineta Lasiauskaitė) atrinktas į 77–ojo Kanų kino festivalio pagrindinę konkursinę trumpametražių filmų programą.
Prodiuserė Lineta Lasiauskaitė ir režisierė Eglė Razumaitė
Prodiuserė Lineta Lasiauskaitė ir režisierė Eglė Razumaitė / Nikitos Ševcovo ir Pauliaus Peleckio/BNS nuotr.

Iš daugiau nei 4 tūkstančių filmų atrinkta juosta varžysis dėl prestižinio „Short Film Palme d’Or“ prizo. Pasaulinei premjerai artėjant – filmo režisierė ir prodiuserė pasakoja apie tarptautinę komisiją sužavėjusią filmo idėją, apdovanojimus ir jaunąją kino kartą.

– Artėja „Ootidės“ premjera Kanų kino festivalyje. Kaip jaučiatės, kuo gyvenate šiuo metu?

Eglė: Festivalis mums buvo didelis siurprizas. Staigiai reikėjo atrasti ir daug finansų ir, žinoma, pasiruošti juostos išvykimui į festivalį. Beje, tiek Lineta, tiek aš, šiemet baiginėjame studijas, reikia ruoštis egzaminams, todėl laikas tikrai labai įtemptas.

Lineta: Visas dėmesys sutelktas kuo geresnei filmo „OOtidė“ reprezentacijai Kanų kino festivalyje. Organizatoriai kone kiekvieną dieną siunčia laiškus prašydami tam tikros informacijos, kurią reikia pateikti per kelias dienas. Taip pat prisideda plakatai, subtitravimas, sklaida. Ko gero, jau parašiau visiems žydrojoje pakrantėje gyvenantiems lietuviams, nes pats didžiausias stresas – filmo pristatymui reikalingas biudžetas.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Eglė Razumaitė
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Eglė Razumaitė

– Ar tai pirmas jūsų bendras projektas? Koks judviejų tarpusavio ryšys?

Lineta: „OOtidė“ buvo pirmasis mūsų bendras darbas ir puikus startas tolimesniems projektams, kurių jau sekė ne vienas.

Sakyčiau, kad sutampa mūsų skonis ir darbo etika. Eglė nedalina patarimų apie iškylančias technines prodiusavimo problemas, o aš nesikišu į kūrybinį procesą. Žinoma, kartais tenka parodyti filmo sąmatą, ieškoti pigesnio varianto, bet tai, ko gero, neišvengiama. Man patinka režisieriai, turintys savo nuomonę, o Eglė ne tik tokią turi, bet ir gali ją puikiai apginti.

Eglė: Lineta sugeba įsiklausyti, darbas vyksta petys petin, jei yra dalykas, kurį norėčiau įgyvendinti, Lineta bando sukurti visas galimybes, kad tai įvyktų. Kaip prodiuserė, ji galvoja ne tik apie tai, kad reikia sutilpti į biudžetą, bet ir kaip jį padidinti, jei vienas ar kitas elementas galėtų filmą pagerinti. Manau, kad su prodiuseriu svarbus ne tik darbinis ryšys, bet ir tikėjimas filmais, sutampantis požiūris ir energetika.

Lineta Lasiauskaitė
Lineta Lasiauskaitė

Ar galite papasakoti apie „OOtidė“ idėją? Egle, kaip ji kilo? Lineta, kuo idėja sužavėjo, patraukė?

Eglė: Su praeitais savo filmais gilinausi į smurto rūšis. Kadangi esu baigusi filosofiją, užsikabinau už S. Žižeko knygos pavadinimu „Smurtas“. Knyga tyrinėja tris smurto rūšis – objektyvią, subjektyvią ir simbolinę. Mūsų patiriamoje tikrovėje egzistuoja ne tik aiškiai matomos, bet ir sunkiai įvardinamos smurto formos, kurios pasižymi savo struktūriškumu.

Man buvo labai įdomūs būtent šie pavyzdžiai, neleidžiantys aiškiai suprasti, kas dėl jų kaltas. Taip atsirado ankstesnis mano filmas „Krytis“. Kai pavargau nuo to sunkumo, norėjau temą plėtoti kitu kampu. Pradėjau gilintis į žmogaus prigimties biologinį ir biocheminį determinizmą ir supratau, kad mūsų egzistencija iš principo yra smurtinė. Biocheminio proceso, vykstančio mumyse, mes negalime pakeisti, prieš jį negalime pakovoti, tam tikra prasme, jis visada veikia prieš mūsų valią.

Man kūryboje apskritai svarbu dekonstruoti tam tikras stigmas ir šaukti pokytį žiūrovuose, tam kad jie suprastų, jog ne viskas yra taip, kaip mes esame įpratę matyti, o žmonės gali pasirodyti esantys kitokie, nei mes juos laikome. Būtent todėl, mano filmuose ryškus ne personažo, bet pasaulio aplink jį keitimasis.

Nuotraukos iš filmavimo
Nuotraukos iš filmavimo

Lineta: Mane patraukė šio filmo išskirtinumas, tematika, kuri vis dar yra savotiškas „tabu“. Man taip pat patinka, kad filme vaidino tik merginos, kurių pokalbiai primena paauglystę, stovyklavimo metą, lengvą nostalgiją. Beje, Kanų programai teikiami ne ilgesni nei 15 minučių filmai, tad ir jo trukmė – puiki.

Kuo šis filmas, jūsų pačių nuomone, yra universalus, patrauklus tarptautinei publikai?

Lineta: Mano nuomone, įdomi tema, bandanti kitaip pažvelgti į moterį ir jos kūną, vykstančius pokyčius. Yra tam tikri standartai, kaip kūrėjai priima šias temas, bet Eglė apie jas kalba išskirtinai kitaip.

Eglė: Filmas liečia moteris, moteriškumo temą, kalba apie nuolatinį bandymą atitikti tam tikrus standartus, susvetimėjimą mūsų pačių būreliuose, kartu ir to opoziciją – solidarumą, kuris staiga mobilizuoja. Mūsų fiziologija apibrėžta genetikos dėsnių, o mes ją nuolat bandome įsprausti į kažkokius sociume, medijoje priimtinus rėmus. Feministinio diskurso klausimai pasaulinėje kino bendruomenėje yra svarbūs, apie tai šiandien kalbama vis dažniau.

Filme atsiskleidžia ir lietuviškas kraštovaizdis, yra ir tautinio identiteto, tautosakinių elementų, besisiejančių su mitologija, stebuklinių pasakų naratyvais. Nežinau, kiek platesnei publikai tai bus atpažįstama ir suprantama – pamatysime. Lietuvių santykis su gamta labai svarbus, norėjau jį parodyti. Manau, filmas įgijo reikiamą balansą tarp globalios problematikos ir autentiško požiūrio į jos atskleidimą kino ekrane.

Nuotraukos iš filmavimo
Nuotraukos iš filmavimo

Jūsų komandoje jaunosios kartos profesionalai, jau spėję pelnyti pripažinimą ir ne vieną apdovanojimą. Jūsų nuomone, ar jūsų karta kitaip žvelgia į kūrybą, filmavimo aikštelėje vykstančius procesus?

Eglė: Vyresnioji karta vis dėlto yra kito istorinio laikmečio atstovai. Jie kalba apie tuos dalykus, kurie yra svarbūs jiems – vykusius perversmus, sukrėtimus. Kalbant apie vyresniąją kartą ta tikrąją žodžio prasme, turbūt. Man tai nebepaliečiama, esu nepriklausomybės vaikas. Orientuojuosi į pasaulinę, europietišką problematiką, ten matau klausimus, kurie mane jaudina. Europos modelis – besienis, ribų neturintis susivienijimas kelia savus iššūkius.

Kūrėjai šiandien turi daugiau drąsos. Kino industrija yra be galo konkurencinga, visi nori kurti filmus, todėl tenka nuolat veržtis į priekį, mokėti įrodyti, kad būtent šis projektas turi būti realizuotas, mokėti save pristatyti reikiamu metu. Norėdamas išsikovoti vietą po saule, turi stipriai stengtis, nemanyti, jog pakaks talento, kad esi išskirtinis kūrėjas, vieną dieną pagaliau gausiantis įvertinimą. To nebūna, pasaulyje daugybė be galo talentingų žmonių, klausimas, kaip tau pavyks nustelbti kitus ir parodyti save – tokia yra nūdienos realybė.

Organizatorių nuotr./Filmo „Ootidė“ plakatas ir jo režisierė Eglė Razumaitė
Organizatorių nuotr./Filmo „Ootidė“ plakatas ir jo režisierė Eglė Razumaitė

Lineta: Eglė ir operatorius Nojus Drąsutis stengiasi maksimaliai išpildyti viziją, jų komandoje vyrauja perfekcionizmas. Aš manau, kad jie labai drąsūs, nebijo kalbėti, eiti į priekį, sakyti, tai, ką nori. Apskritai mūsų komandai būdingas didelis susikaupimas bei atsidavimas savo darbui. Nežinau, ar tai yra būdinga visai jaunajai kartai.

Man tenka bendrauti ir su vyresnės kartos atstovais, bet jaunimas, gerąja prasme yra „naglesni“, drąsiai siekia savo tikslo. Pavyzdžiui, vyresnės kartos atstovai dažnai mano, kad reikia pasiekti tam tikrą pripažinimo lygį tam, kad patektum į aukšto lygio festivalius. Mūsų pavyzdys įrodė, kad festivaliams reikia tiesiog gero filmo.

Ko darbas kino industrijoje jus išmokė? Galbūt išugdė tam tikrus charakterio bruožus, vertybes, požiūrį ne tik į kūrybą, bet ir į gyvenimą?

Lineta: Kinas mane išugdė kaip tvirtesnę asmenybę, gebančią pasakyti „ne“. Be galo pradėjau vertinti motyvaciją ir sąžiningumą. Pastebėjau, kad pradeda erzinti jauni žmonės, kurie nieko neveikia (juokiasi).

Eglė: Pritariu Linetai, kad šiandien galima save gražiai išpildyti įvairiausiose srityse, tereikia pabandyti, pasistengti. Kine, tačiau ir kitose srityse, yra begalė galimybių, leidžiančių save realizuoti, tad būna gaila, kai žmonės neatranda savo vietos. Šiuo metu galima veikti tiek įdomių dalykų!

Taip pat pradėjau vertinti kitų laiką, nes dirbdama aikštelėje, suprantu, koks jis brangus. Mano patirtis įgyta filmuose, kuriuose žmonės dirba nemokamai, vardan idėjos, tad jiems jauti labai didelę pagarbą – juk jie patiki tavimi, procese atiduoda visą savo talento arsenalą. Tai priverčia labai aiškiai įsivertinti tavo tikslus tiek gyvenime, tiek kūryboje.

Ką jaunam kūrėjui reikštų „Short Film Palme d’Or“ apdovanojimas?

Lineta: Šis prizas būtų nuoseklaus ir kruopštaus darbo įvertinimas, o jaunam kūrėjui – didžiausia paskata ir motyvacija siekti savo tikslų. Svarbiausia, nesusireikšminti ir siekti tobulėjimo. O tokie festivaliai nutiesia kelią į tarptautinę rinką, kurioje įsitvirtinti sunku, bet tikrai įmanoma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau