Lietuvą ir Ukrainą sieja gilūs bendro gyvenimo ir paveldo klodai. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui įdomu rasti XIV a. susiformavusį „rusų miestą“ Vilniuje, apie kurio ukrainietiškumą kol kas mena tik Konstantino Ostrogiškio graikų katalikų konfesijai atiduota Švč. Trejybės cerkvė (dabar vadinama ukrainiečių), jo statytos cerkvės, iš jo vardo kildinamas Aušros Vartų pavadinimas, stačiatikių, vėliau graikų katalikų, Kijevo metropolito katedra ir rezidencija. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui įdomu atrasti kalną Kijeve, ant kurio nuo XIV a. pabaigos stovėjo penkiolikos bokštų „lietuvių pilis“ Jos papėdėje išaugo naujasis Kijevas-Podilas, kuriam dar 1494 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis suteikė Magdeburgo teisę. Ukraina ir Lietuva vos ne pusę tūkstantmečio gyveno greta ir kartu bendroje valstybėje. Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika priešinosi Osmanų imperijai, LDK karvedžiai kartais vadovavo visai jungtinės valstybės kariuomenei. Nors po Liublino unijos Lietuvos ir Ukrainos keliai išsiskyrė, ryškėjo bendros problemos. Ukrainai taip ir nepavyko jungtinės valstybės paversti „Trijų Tautų Respublika“, nugalėjo lenkų ir lietuvių didikų egoizmas. Ši klaida privedė prie kazokų desperacijos, nulėmusios, kad Kijevas tapo Rusijos pasienio miestu. Istorinė Vilniaus ir Kijevo ašis prisimenama šiandien geopolitinėje strateginėje Ukrainos ir Lietuvos partnerystėje kaip atsvara visokiems dominavimams ir kaip pagrindas didžiojo Lenkijos ir Europos mąstytojo Jerzyo Giedroyco pranašautam „ULB“ (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) regionui.
Knygoje „Kunigaikščiai Ostrogiškiai“ pasakojama apie rusėnų (ukrainiečių) kilmės kunigaikščius Ostrogiškius. Pagrindinis dėmesys skiriamas iškiliausiems šios giminės atstovams – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui ir jo sūnui Konstantinui Konstantinovičiui Ostrogiškiui, pasižymėjusiam LDK konfesiniame gyvenime. Konstantinas Ostrogiškis laikomas vienu žymiausių XVI amžiaus pirmosios pusės ir visos Lietuvos istorijos karvedžių. 1514 m. jis vadovavo jungtinei LDK ir Lenkijos kariuomenei, sutriuškinusiai keleriopai didesnę Maskvos kariuomenę. Oršos mūšis yra viena didingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalių po Žalgirio mūšio ir nepaprastai svarbi Lietuvos istorijos data. Tai laimėjimas pasiektas ginant Lietuvos teritorinį vientisumą prieš tris kartus gausesnę priešo kariuomenę. Pergalė Oršos mūšyje nepaprastai svarbi Lietuvos istorijos data. Ji sudarė sąlygas Lietuvai sudaryti paliaubas, kurios net 40 metų valstybėje užtikrino taiką. Toji taika leido Lietuvai atsigauti ir sustiprėti. Tuo laikotarpiu sukurtas Pirmasis Lietuvos Statutas, pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai, prasidėjo knygų spausdinimas, sklido Renesanso ir pažangos idėjos. Savo reikšme Oršos mūšis nenusileidžia Žalgirio mūšio svarbai. Tai vienas šlovingiausių karų epizodų, iki šiol vis dar skendintis užmarštyje. Šis mūšis yra svarbi istorinė jungtis su Baltarusija, Ukraina ir Lenkija. Istoriniai dokumentai ir archyvinė medžiaga šiai knygai rinkta Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos muziejuose.
Knyga skirta visiems, besidomintiems Lietuvos istorija.
Siūlome šios knygos ištrauką:
