Šios diskusijos metu buvo bandoma atsakyti į klausimą, kuo skyrėsi lietuvių ir rytų vokiečių rašytojų laikysena sovietinio režimo sąlygomis, kokias raiškos priemones pasirinkdavo autoriai abiejose šiose šalyse, kaip sovietinis režimas išnaudodavo rašytojų kūrinius.
Diskusijoje dalyvavęs rašytojas Tomas Venclova teigia, kad sovietiniais laikais buvo paplitę daug melų, mitų, apie kuriuos tik dabar galima pradėti kalbėti. Dalis jų atsispindėjo ir literatūroje. Kaip pavyzdį jis paminėjo Balio Sruogos „Dievų mišką“, kuris, nors ir atskleidė daug tiesos apie nacių koncentracijos stovyklas, visgi kai kuriuos dalykus nutylėjo, ir tai buvo paranku sovietiniam režimui.
Tai tik vienas iš mitų, kuriuo bandyta parodyti, kad lietuvių inteligentija buvo nacių kankinama ir sovietų išgelbėta. Iš tiesų abu totalitariniai režimai buvo vienodi lietuvių inteligentijos priešininkai.
„B.Sruogos kūrinys dešimt metų buvo draudžiamas, tačiau vėliau išspausdintas ir virto klasikiniu kūriniu. Jame irgi kai kas nutylima. Visų pirma, Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo kalinta ir nemažai pronaciškų inteligentų, Paklausite, kaip tai įmanoma, tačiau ir Stalinas buvo įkalinęs nemažai komunistų ir čekistų. Pats B.Sruoga nebuvo nacis, jis buvo liberalas, ir tokių, matyt, ten buvo dauguma.
Romanas baigiasi tuo, kad sovietiniai tankai išlaisvina kalinius. Susidaro įspūdis, kad tai laiminga pabaiga. Iš tikrųjų, kai sovietų armija artėjo prieš Štuthofo, lageris jau buvo suiręs, patys kaliniai traukėsi nuo sovietų į Vakarus. Kai kuriems pavyko patekti į Daniją, kitiems į Lenkiją, ir tik nedaugelis, tarp jų ir B.Sruoga, pateko sovietams. Iš tiesų beveik niekas iš kalinių to patekimo pas sovietus nenorėjo. Vėliau daug tų pabėgusių žmonių buvo išgaudyti sovietų slaptųjų tarnybų Lenkijoje ir kitur, jie grąžinti į Lietuvą ir ten pasodinti į kalėjimą. Tokia nepapasakota istorija Lietuvoje iki šiol nėra gerai žinoma. Tai tik vienas iš mitų, kuriuo bandyta parodyti, kad lietuvių inteligentija buvo nacių kankinama ir sovietų išgelbėta. Iš tiesų abu totalitariniai režimai buvo vienodi lietuvių inteligentijos priešininkai“, – sakė T.Venclova.
Cenzūruotos literatūros Rytų Vokietijoje tyrinėtoja Ines Geipel sakė, kad čia rašytojai skilo į tris pagrindines grupes – tie, kurie pripažino režimą, tie, kurie jam priešinosi, ir apolitiškieji. Tirdama to laikmečio literatūrą ji naudojosi Rytų Vokietijos slaptųjų tarnybų archyvais, kuriuose surinkta daugybė medžiagos apie rašytojus, konfiskuoti jų kūriniai.
Tuo tarpu lietuvių literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita teigė, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Rytų Vokietijos, rimtų rašytojų pasipriešinimų sistemai nebuvo. Jis citavo Marcelijų Martinaitį, kuris teigė, kad cenzūrai darbo Lietuvoje daug nebuvo, nes rašytojai patys savo sąmonėje buvo įjungę savicenzūrą. Iš labiau žinomų pavyzdžių jis prisiminė T.Venclovos ir bičiulių bandymus leisti disidentinius leidinius. Kita vertus, anot jo, Lietuvoje buvo kiek kitoks politinis klimatas nei Rytų Vokietijoje, ir čia jau nuo septintojo dešimtmečio vidurio buvo išleidžiama daugiau drąsių tekstų nei Rytų Vokietijoje. Negalima užmiršti ir to, kad skyrėsi ir mąstymas – nors ir beveik neegzistavo literatūrinis disidentinis judėjimas, Lietuvoje buvo ryškus religinės, politinės, visuomeninės minties pogrindis.
Kultūros istorikė Violeta Davoliūtė teigė, kad svarbu tirti ne tik tai, kas buvo skelbiama pogrindyje, bet ir įvertinti tai, kaip rašytojai išnaudodavo viešąją erdvę, sugebėdavo formuoti viešąjį diskursą. „Pokario karta buvo labai svarbi šio diskurso formavimuisi. Jie gal ir nebuvo disidentai, bet sulietuvino Antrojo pasaulinio karo patirtis“, – teigė mokslininkė.
Tuo tarpu T.Venclova sakė, kad pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai. Paklaustas, ar jis žino nors vieną stiprų literatūrinį tų laikų disidentinį kūrinį, jis atsakė: „Aš tokių nežinau.“
