Interviu Mo O‘Hara pasakoja apie vaikystėje turėtą auksinę žuvelę, apie sugebėjimą juokinti ir apie vaikus, nuokautuojančius ją savo klausimais.
– Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti skaitytojams apie save?
– Esu kilusi iš JAV, bet visada svajojau gyventi kur nors užsienyje. Deja, nemokėjau kitų kalbų, tik anglų, todėl persikėliau į Londoną. Po trumpos ir ne itin sėkmingos karjeros Londono Taueryje radau kitą darbą, kur geriau galėjau panaudoti savo aktorystės įgūdžius. Be to, nuolat rengdavau pasirodymus Edinburgo ir Londono komikų festivaliuose. Po keleto metų gavau keliaujančios pasakotojos darbą ir leidausi į turnė po Jungtinę Karalystę – tada ir pastebėjau, kad vaikams patinka mano sukurtos istorijos – jų klausydami jie ne žiovauja, o juokiasi. Taip ir užsikabinau – ėmiau rašyti istorijas vaikams ir jas pasakoti. Beje, galiu pacituoti keletą vaikų komentarų po mano pasirodymų:
„Tu man patikai labiau, nei tie triušiai didelėmis galvomis, kurie čia lankėsi praeitą savaitę.“
„Ar galėčiau „atsukti“ tave ir pažiūrėti dar kartelį po pietų?“
„Iš kur tu mane pažįsti? Ir kaip aš atsidūriau tavo istorijoje?“
Iki šiol gyvenu Londone su savo partneriu ir dviem vaikais, vis dar nešneku jokia užsienio kalba (nebent priskaičiuotumėte amerikiečių) ir niekaip negaliu atsikratyti bjauraus įtarimo, kad tie triušiai didelėmis galvomis buvo daug įdomesni nei aš, tiesiog vaikai buvo mandagūs...
– Kokios knygos jums patiko vaikystėje?
– Tiesą sakant, vaikystėje nebuvau didelė knygų graužikė. (O, siaube!) Skaityti pradėjau anksti, bet mieliau skaičiau pažintines knygas ir pjeses, nei vaikiškas knygeles. Kai buvau maža, man labai patiko A. A. Milneʼo „Mikė Pūkuotukas“ ir Shelo Silversteino knygos. Tačiau prireikė laiko, kol prisijaukinau knygas be paveiksliukų. Prisimenu, aštuonerių ar devynerių skaičiau Virginios Sorensen knygą „Plain Girl“ apie amišų mergaitę – tada pirmą kartą taip įsijaučiau į knygą, kad, rodės, žinau, ką galvoja jos herojė. O perskaičiusi Madeleine LʼEngle knygą „A Wrinkle in Time“ visam laikui įsimylėjau mokslinę fantastiką.
Aš ir dabar noriu patirti tą patį jaudulį, kaip ir tada, kai pirmąkart susitapatinau su knygos herojumi
– Kokios vaikiškos knygos Jums patinka dabar, kai jūs jau suaugusi?
– Neseniai perskaičiau Sally Gardner knygą „Maggot Moon“ – ji absoliučiai neįtikėtina! Nesitikėjau, kad perskaičiusi kokią knygą, praleisiu šitiek laiko apie ją mąstydama. Taip, ji reikalauja iš skaitytojo šiek tiek pastangų, bet istorija to tikrai verta. Taip pat man labai patiko Saros Grant „Dark Parties“ ir dabar nekantriai laukiu jos tęsinio. Be galo mėgstu keistas, bet juokingas Andy Stantono knygas apie poną Gumbą. Vis dėlto mėgstamiausio vaikų rašytojo laurus atiduočiau Roaldui Dahliui, nors vaikystėje skaičiau vos vieną jo knygą – „Čarlį ir šokolado fabriką“. Užtat suaugusi sugraužiau visas jo knygas – norėčiau atsukti laiką atgalios ir perskaityti jas tada, kai man buvo aštuoneri. Todėl mano vaikai dabar laikosi sveikos Roaldo Dahlio dietos.
– Kaip manote, kas vaikišką knygą daro paveikią?
– Mano galva, viskas priklauso nuo personažų ir pasakojimo. Aš ir dabar noriu patirti tą patį jaudulį, kaip ir tada, kai pirmąkart susitapatinau su knygos herojumi. Manau, geriausias būdas to pasiekti – sukurti įtikinamą personažą ir suprantamai papasakoti jo istoriją. O jei tas pasakojimas dar bus juokingas, tada jau aš amžiams pavergta...
– Kodėl nusprendėte rašyti knygas vaikams?
– Virš savo stalo turiu įsirėminusi šiuos Matildos žodžius:
„Manai, kad visos knygos vaikams turi būti juokingos? – paklausė panelė Meilutė. „Taip, – atsakė Matilda. – Vaikai nėra tokie rimti kaip suaugusieji ir jiems patinka juoktis.“
Ši citata ir Quentino Blakeʼo iliustracija man primena, kodėl aš rašau. Rašau tam, kad vaikai juoktųsi. Kai vaidindavau vaikams, būtent jų juokas man atnešdavo daugiausia džiaugsmo. Tą patį jaučiu ir dabar rašydama jiems knygas.
– Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie auksinę žuvelę Frankį?
– Istoriją apie auksinę žuvelę, įgijusią hipnotizuotojos galių, rašiau specialiai SCBWI (Society of Childrenʼs Book Writers and Illustrators) organizuotam konkursui. Iš dalies ši knyga atsirado todėl, kad norėjau susirasti agentą, bet labiau už viską aš troškau prajuokinti vaikus. Ką padarysi, senų įpročių sunku atsikratyti...
Kai buvau maža, mudu su broliu turėjome auksinę žuvelę ir vieną dieną išplėšėm ją iš mirties nagų pasitelkę 9 voltų bateriją. Prisižiūrėję TV serialų apie ligonines ir medikų darbą nusprendėm, kad tokiu būtu mums pavyks ją atgaivinti. Ir tai suveikė! Po to mūsų žuvelė laimingai gyveno dar ne vienus metus.
Tomo personažas iškart susiformavo mano galvoje – nuo pat pradžių žinojau, kad rašysiu istoriją apie draugystę ir brolių santykius. Na ir apie žuvelę zombį!
– Kuo Jus žavi rašytojo profesija?
– Labiausiai man patinka skaityti savo istorijas vaikams ir klausytis jų juoko. Tai maloniausia dalis! Jei man pasakytumėte, kad parašiusi knygą vaikams turėsiu užsidaryti, negalėsiu susitikti su savo skaitytojais ir išgirsti, kaip jie juokiasi iš mano pokštų, būčiau sugniuždyta. Nežinau, ar pajėgčiau tai pakelti. Prisipažinsiu, skaitydama vaikams kokią juokingą sceną ir matydama jų reakciją tiesiog kaifuoju. Vaikai – geriausi improvizacijos meistrai, nes jiems dar neįaugęs savicenzūros jausmas. Kiekvienoje mokykloje būna bent keli vaikai, kurie mane tiesiog nokautuoja savo klausimais ar netikėtomis įžvalgomis – nepasitaikė mokyklos, kur būtų kitaip...
Labiausiai man patinka skaityti savo istorijas vaikams ir klausytis jų juoko
Taip pat man patinka užrašyti savo idėjas ir kurti dialogus. Bet redaguoti yra tikrai sunku. Prašau, pažadėkite, kad kuo daugiau rašysiu, tuo man bus lengviau...
– Knygoje „Mano didelė riebi žuvelė zombis“ yra daugybė piešinių, iliustruojančių juokingas scenas. Ar glaudžiai bendradarbiavote su iliustratoriumi?
– Deja, pati nebuvau susitikusi su Mareku Jaguckiu, iliustravusiu „Riebią žuvelę zombį“. Mareką surado leidykla „Macmillan“ ir jis tikrai įpūtė mano knygai daugiau gyvybės. Visiems vaikams, su kuriais tik teko šnekėtis, jo piešiniai labai patiko. Mane ypač sužavėjo tos iliustracijos, kurias jis sukūrė savo nuožiūra arba pridėjo netikėtų elementų. Pavyzdžiui, keliuose puslapiuose jis nupiešė nieko bendra su istorija neturintį balandį. Aš jį taip įsimylėjau, kad ketinu parašyti atskirą istoriją.
Marekas turi neįtikėtiną humoro jausmą ir tai atsispindi kiekviename jo piešinyje. Jam taip puikiai pavyko perteikti visus mano personažus, kad žiūrėdama iliustracijas aš kaskart plyštu juokais...
– Jūsų knyga išties labai juokinga. Ar sunku kurti humoristinius tekstus? Ir ar jūs esate iš prigimties linksmas žmogus?
– Manau, turiu neblogą humoro jausmą, bet tai nereiškia, kad visas gyvenimas man – nesibaigiantis vakarėlis. Mokykloje tikrai nebuvau klasės juokdarė, bet dažnai prigalvodavau kokių nors juokingų istorijų ir kartais netgi „tiekdavau“ anekdotus arba šmaikščius posakius kitiems vaikams. Vaikystėje buvau labai drovi, iš savo kiauto išlindau tik studijuodama universitete. Žinoma, čia suvaidino savo vaidmenį aktorystės kursai. Manau, dabar esu daug draugiškesnė ir kuo toliau, tuo labiau savimi pasitikiu. Sulaukusi pensijos, matyt, būsiu hiperarogantiška senutė!
Pagal spaceonthebookshelf.blogspot.com parengė Jūratė Dzermeikaitė
