Kažkur visai neseniai skaičiau, kad lietuvių autorių knygos skaitomos ir perkamos vis geriau – jos, žinoma, nepasiveja verstinių, bet jau ir nebesivelka pačioje knygų ir autorių gurguolės uodegoje. Žinoma, šiuos rodiklius smarkiai pagerino vis gausėjanti populiarioji lietuvių literatūra – įvairėjantys meilės romanai ir romantiški pasakojimai (tiek istoriniai, tiek tradicinės pasakos apie emigracijoje susiradusias princą lietuves), ir vis didėjantis šių pasakojimų rašytojų būrys. O šie rašytojai, beje, elgiasi jau kaip Europos ir Vakarų rašytojai – keliauja po visą pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes, rengia skaitymus, susitikimus, turi aktyvias ir įdomias socialinių tinklų paskyras. Esama ir daugiau lietuvių literatūros populiarumo bangos priežasčių, bet norint plačiau jas svarstyti, reikėtų atskiro teksto, kito pasakojimo ir kitos laidos...
Rasa Aškinytė „Glesum“
Prie lietuvių literatūros populiarėjimo prisideda ir nedidelis būrelis talentingų ir drąsių eksperimentatorių – Undinė Radzevičiūtė, Valdas Papievis, Kęstutis Navakas, Rasa Aškinytė ir dar keletas kitų. Jie sugeba derinti pasakojimo universalumą su vietinėmis realijomis, pasakoti savaip, įdomiai, pagauliai. Jie rizikuoja išbandydami įvairiais pasakojimo formas ir žanrus, nesilaiko įsikibę siauro teksto supratimo.
Apie naujausią R.Aškinytės romaną „Glesum“ ir norėčiau pakalbėti. Iš filosofijos į literatūrą atėjusi R.Aškinytė yra keturių romanų autorė. „Lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas“, – taip apie ją atsiliepia kritikė Emilija Visockaitė.
Prisipažinsiu, kad ankstesnius autorės romanus skaičiau gana sunkiai – labiau dėl asmeninių priežasčių: nesu abstraktokų romanų mėgėjas. O šį į rankas paėmiau visų pirma dėl hipnotizuojančio, tiesiogine ta žodžio prasme blizgančio ir žaižaruojančio viršelio.
Juk žmogus nuo šarkos ar beždžionės skiriasi nedaug – jam tik duok ką nors blizgaus, švytinčio, mirgančio ar žėrinčio. Drąsus, žvaigždėtą nakties dangų primenantis viršelis.
Pats romanas – istorinis. Pasak pačios autorės, „romano veiksmas vyksta II–III a., ten, kur tuo metu plytėjo Nemuno žemupio kultūra vadinamos to meto gyventojų valdos“. Romane pasakojamas vienos aisčių genties gyvenimas – gentis verčiasi prekyba, gintaro eksportu į Romos imperiją, gyvena jie gana pasiturinčiai ir, kaip tiems laikams, sąlyginai taikiai.
Bet autorė labiau susitelkia į vidinį, socialinį tos genties gyvenimą, kasdienybę, pasakoja kelių moterų likimą. Tiesa, šiek tek žvilgtelima ir į to meto Romos imperijos miesto aplinką, papročius. Pasakodama apie tuos laikus autorė kuria išgrynintą istorinę erdvę, kurioje istorinių faktų pateikiama tik tiek kiek reikia – pasakojimo aplinkai ir koloritui sukurti.
E.Visockaitė, kalbėdama apie vieną iš autorės romanų, yra pasakiusi: „Aškinytei puikiai sekasi sukeistinti pasaulį.“
Pati R.Aškinytė šiek tiek žaidžia šia erdve, interviu 15min teigdama, kad „siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo“, o romano epigrafe įrašydama: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“
E.Visockaitė, kalbėdama apie vieną iš autorės romanų, yra pasakiusi: „Aškinytei puikiai sekasi sukeistinti pasaulį.“ Tad ir šis aisčių gyvenamas pasaulis yra sukeistintas. Jis šiek tiek sąmoningai mitologizuojamas – vienas iš tokių pusiau mitologinių, išmintį ir pirmykštę pasaulio sąrangą saugojančių charakterių – genties žiniuonė, romane vadinama „sena boba vilkų apgraužta koja“.
Šiek tiek pasakiška yra ir genties vado Gondo pasigauta ir parsivesta moteris Glesum (lot. „gintaras“) – nekalbanti, besiskirianti išvaizda nuo kitų moterų. Per bendravimą ir elgesį su ja atsiskleidžia ir likusieji romano veikėjai – išdidi, godi vado žmona Selija, ištikimas sargas ir buvęs karys Kernius, genties vado sūnus Bentis.
R.Aškinytė šioje knygoje atsiskleidžia kaip puiki pasakotoja – taupūs, tikslūs sakiniai, skaidrus pasakojimas, sausokas, kiek sarkastiškas humoras. Šis humoras nėra lengvai pastebimas, bet jis apsaugo romaną nuo patoso, sentimentalumo, įvairių lyrinių nukrypimų ir kitų lietuviškos prozos blogybių.
Romanas unikalus dar ir tuo, kad autorei labai gerai sekasi derinti atrodo nesuderinamus stilius – šnekamąjį, kasdienį kalbėjimo toną ir tam tikrą sakmiškumą (jis ypač ryškus dviejuose – romaną atveriančiuose ir užveriančiuose skyriuose). Toks pasakojimo tonas lengviau įtraukia skaitytoją į genties kasdienybę, bet kartu ir tarsi pakylėja virš jos, leidžia pabūti ir stebėtoju.
Romano turinys sudėliotas į 7 dalis pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, kiekvienoje dalyje – septyni skyriai. Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį.
„Skaitytojai ir kritikai dažnai ieško paralelių, lygina mano romanus su kitomis knygomis ar spektakliais. Įdomiausia, kad visada pataiko palyginti su tais rašytojais, kurių knygų nesu skaičiusi“, – interviu 15min sako autorė. Tiesą sakant ir aš neatsispyriau šiam kritikų mėgstamam žaidimui ir pabandžiau bent jau sau apsibrėžti tą prasmių lauką ir kontekstą kuriame man šis romanas „skamba“.
Visų pirma „Glesum“ man siejasi su 1985 metais išleista orientalisto Romulado Neimanto istorine nuotykių apysaka „Gintaro kelias“. Joje autorius, remdamasis istorijos duomenimis, pasakoja apie Baltijos gintarą, jo atsiradimą ir plitimą pasaulyje, senovės gentis. Tai buvo viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų, todėl ir „Glesum“ visų pirma perskaičiau kaip gilesnę, subtilesnę, meniškesnę, dabartiniam man tinkančią ir kalbančią šios knygos versiją.
Pastaraisiais metais tokius alegorinius į tolimą praeitį (viduramžius ar dar senesnius laikus) perkeltus romanus yra pamėgę anglakalbiai rašytojai. Todėl skaitant „Glesum“ prisimeni ir anglų rašytojo Jimo Crace`o romaną „Derlius“ („The Harvest“) ir anglo Paulo Kingsnortho neseniai pasirodžiusį romaną „The Wake“ („Budynės“), kuriame veiksmas vyksta po 1066 m., normanams nukariavus Angliją. Ir netgi australės Hannah Kent šiemet lietuviškai pasirodžiusį romaną „Paskutinės apeigos“. Visuose juose parodomas senovės arba izoliuotų bendruomenių gyvenimas, pabrėžiamas socialinis lygmuo, bandomas aprašyti žmogaus vidiniai pokyčiai, bendruomenės ir individo santykis.
Tai, kad knyga kelia tiek asociacijų ir yra taip susaistyta (bent jau mano galvoje) su tiek įvairių skirtingų autorių yra jos ir jos autorės stiprybė. Tikiuosi, šis universalus pasakojimas susilauks sėkmės.
Eugenijus Ališanka „Empedoklio batas“
Šiek tiek kitokios kelionės ir kitos erdvės atsiveria ketvirtoje E.Ališankos esė knygoje „Empedoklio batas“. Pats autorius gana drąsiai lygina savo rinkinį su „Odisėja“, (cituoju iš „Lietuvos žinių“ straipsnio): „Tai iš tiesų savotiška „Odisėjos“ versija. Rašiau nepaisydamas tekstų vientisumo, tačiau jo knygai netrūksta. Iš teksto į tekstą mane nuolat lydėjo pagrindiniai motyvai. Knygos branduolys siejasi su kelionės archetipu, esmine žmogaus būsena.“
Knyga turi ir paantraštę – „tolimųjų reisų esė“. Ta paantraštė šiek tiek dvelkia privalomu keliavimu (gal nesąmoningai), nes primena sekinantį tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų darbą. Šioks toks ištęstumas ir kelionės nuobodulys justi ir šios esė knygos tekstuose.
Labai stengiamasi išlikti sąžiningam su savimi ir su skaitytoju. Tik ar rašant tai įmanoma, ar verta?
Trečioje E.Ališankos esė knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ buvo daugiau praeities ir vietinės geografijos ar psichogeografijos. Autorius pasakojo apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystę, apie Vilnių, na, ir šiek tiek apie kelionės.
„Empedoklio bate“ autorius lyg ir labiau reflektuoja save dabartinį, rašantįjį, kvestionuoja rašymo tikslą, paskirtį, dvejoja ir stengiasi apčiuopti savo vietą literatūroje ir rašytojų lauke. Visa tai, žinoma, stengiamasi daryti ne prikišamai – vis pasišaipant iš savęs ir kitų, kuriant distanciją, atsiribojant. Tik tiesa, apie tai kalbantis įvadinis knygos tekstas „Pats geriausias tekstas“ dvelkia šiokiu tokiu neryžtingumu. Labai stengiamasi išlikti sąžiningam su savimi ir su skaitytoju. Tik ar rašant tai įmanoma, ar verta? Toks savo virtuvės spintelių griozdimas primena koketavimą. „Gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą? Bet aš pažįstu autorių, ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.“
Antrajame nedideliame esė „Apie keliaujančius rašytojus“ daroma savotiška sėsliųjų ir keliaujančiųjų rašytojų takoskyra. Pasak autoriaus, kalbos nebeišmaitinami šiuolaikiniai rašytojai arba „kalbaknisiai“ virsta klajokliais. Tai tikrai geras esė, užkabinantis rašytojo buvimo tėvynėje ir pasaulyje problematiką, nagrinėjantis priverstinio ir savanoriško susvetimėjimo, iš(si)trėmimo sąvokas. Ir, žinoma, teigiantis, kad pirminė rašytojo tėvynė yra kalba.
Pasak autoriaus, kalbos nebeišmaitinami šiuolaikiniai rašytojai arba „kalbaknisiai“ virsta klajokliais.
Patį knygos viduriuką užima keletas gana amorfiškų, beveik dienoraštinių kelionėms ir rašymui skirtų tekstų. Galima nujausti, kad dalis jų parašyta išvažiavus į kokią nors kūrybinę stipendiją Europoje (Vienoje, Berlyne, ar kitame mieste). Tos vietovės tekste juntamos, jas stengiamasi įprasminti, autoriaus akis pastabi, tik gal (ir čia vėl klausimas – sąmoningai ar ne), nėra tokia sufokusuota ir imli detalėms bei veidams kaip, tarkim, Rolando Rastausko. Skaitant šiuos tekstus jau reikia kliautis ne kokiu nors siužetu, įvykiu ar konkrečiomis detalėmis, o tiesiog sekti, kur nuves svinguojantis autoriaus sakinys.
E.Ališankos tekstas, jei jau vartojame kelionės metaforas, primena važiavimą kur akys mato – autorius veria tekstą ant kalbos, frazių keliamų asociacijų siūlo, žaidimas žodžiais, netikėtas sąskambis gali nukreipti pasakojimą kitu keliu, žvyrkeliu ar net šunkeliu.
Iš šių esė galbūt įdomiausia – meditatyvinė kelionė per autoriaus mylimą Lenkiją, pavadinta „Lenkiškas nusikaltimas“. „Mano Dakaras yra Lenkija“, – rašo autorius. Vairavimas ir rašymas, Lenkija iš rašytojo-vairuotojo perspektyvos: gerai pažįstama ir vis iš naujo permąstoma, didžiulė šalis, kurią mes tik apsimetam pažįstantys, turbūt tokie motyvai iškyla skaitant šį esė.
Įdomiausias knygoje man – ilgiausias „Empedoklio bato“ tekstas „Hakuna Matata“. Jo siužetas lyg ir paprastas – turistinė kelionė į Tanzaniją. Tačiau ta kelionė tampa labai įdomia paskata apsvarstyti keletą dalykų.
„Jų laukia mažų baimių rinkinys“, „šioje kelionėje baimės imbieras užmuša jo pykčio bakterijas“ - tokių citatų esė apie Afriką esama ir daugiau. Autoriui baimė – svetimo žemyno, bendravimo, įsitraukimo į nepažįstamą tikrovės audinį – tampa iš vienos pusės kliūtimi, kurią lyg ir reiktų nugalėti, o iš kitos pusės – savotišku prieskoniu, aštrinančiu gyvenimo, suvokimo pojūtį. Tik bijodamas, jausdamas pavojų, esi gyvas.
„Ar gali du žmonės jausti tą patį?“ – esė vis klausia autorius.
„Ar gali du žmonės jausti tą patį?“ – esė vis klausia autorius. Per visą „Hakuna Matata“ tekstą eina ryški vyro ir moters santykių gija. Kaip vyras ir moteris skirtingai suvokia pasaulį, kas jų suvokime sutampa, o kas ne, kiek ilgą laiką gyvendami kartu jie gali pažinti ir pažino vienas kitą, kaip laikui bėgant keičiasi meilė ir santykiai? Visus šiuos klausimus bendra kelionė paaštrina, lyg ir nusitrynę kampai vėl išryškėja, lyg ir tas pats žmogus atsiskleidžia netikėta arba primiršta puse. Kelionė kaip vanduo, kuris nuplauna kasdienio gyvenimo apnašas.
Beje, visas tekstas į savotiškus skyrelius ar dalis suskirstytas Ernesto Hemingway`aus kūrinių „Žaliosios Afrikos kalvos“ ir „Kilimandžaro sniegynai“ citatomis. Taip E.Ališankos tekstas tampa ir šiuolaikišku E.Hemingway`aus teksto komentaru ir jo permąstymu, ir pa(si)tikrinimu kiek rašytojo tekstas apskritai atitinką egzotišką tikrovę, kiek ją meluoja, kiek pagražina.
Šie visi minėtieji sluoksniai (jau nekalbant apie tradicinį kelioninį, egzotiškosios Afrikos apvalkalą) susideda į tikrai skanų, daugialypį tekstą, įdomų dar ir tuo, kad apie Afrikos žemyną, jo magiją ir trauką rašė labai nedaug lietuvių autorių.
Beje, manau, kad šiuos metus literatūroje galima skelbti ir E.Ališankos metais. Be jau aptartos esė knygos, pasirodė septintoji jo poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, be to, tikiuosi, jau šiais metais bus išleista ir jo sudaryta bei išversta vieno garsiausių lenkų ir Europos poetų Tadeuszo Różewicziaus poezijos rinktinė – labai mums reikalinga ir bent jau mano – labai laukiama.
