Mat gražūs knygų viršeliai ar užsienio autorių pavardės nebūtinai yra kokybiško turinio garantas. Taigi tėvams kyla klausimų, kokias knygas reikėtų rekomenduoti savo atžaloms, kurios iš jų tikrai yra dėmesio vertos, kokie autoriai laikomi vaikų literatūros grandais? Susigaudyti vaikų literatūros platybėse padės vaikų literatūros tyrėja ir knygų autorė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė, Šiaulių universiteto profesorė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė.
Įdomu tai, kad skaitymas tyliai sau nėra toks jau paprastas dalykas, to reikia mokytis.
– Ar tiesa, kad vaikai dabar mažiau skaito?
– Sunku teigti kategoriškai, nes yra nemažai tarp vaikų prisiekusių skaitytojų, nuolat besilankančių bibliotekose, turinčių savo nuomonę ir tiesiog „ryjančių“ vieną knygą po kitos. Bet tiesa, kad daugėja vaikų, kurie mažiau skaito arba vengia skaityti, manau, dėl juos supančių technologijų įtakos. Yra daugybė alternatyvų: kompiuteris, interaktyvūs žaidimai, sportas ir kt. Judriam vaikui sunku ramiai išsėdėti su knyga. Be to, nepamirškime, jog verbalinė kultūra apskritai sunkiau „paimama“, reikalauja daugiau valios pastangų.
Įdomu tai, kad skaitymas tyliai sau nėra toks jau paprastas dalykas, to reikia mokytis. Juk pradinėse klasėse iš pradžių visi mokiniai skaito garsiai kartu su mokytoja. Tik vėliau pradeda skaityti tyliai. Tai yra nemenka kompetencija.
– Ar skaitymo praktika yra išugdoma ir kas tuo turėtų užsiimti?
– Nuolat sakau savo studentams, kad susipažinti su vaikų literatūra yra pirmiausia jų, kaip būsimų tėvų ir mamų, pareiga. Jie turės skaityti savo vaikams. Juk jau ankstyvojoje vaikystėje formuojami vaiko vertybiniai kriterijai. Klausydamasis skaitančiojo intonacijų jis pajunta malonumą ir išsiugdo poreikį klausytis naratyvo, išgyvena įvairias emocijas kartu su personažu. Skaitymas turi ir daugiau pliusų. Skaitantieji gražiau kalba, vaizdingiau reiškia savo mintis.
Šiuo klausimu, manau, turėtų daug dirbti ir tėveliai, ir mokytojai. Reiktų nuolat akcentuoti knygos autoritetą šeimoje, nes nuo to priklausys tolesnė vaiko skaitymo patirtis.
Taip pat vertinu visokias skaitymui populiarinti skirtas akcijas, organizuojamas žymių žmonių, aktorių. Tegul bet koks pavyzdys rodo, kad skaityti yra normalu, kad tai yra gerai, kad reikia skaityti.
– Kokie autoriai, jūsų nuomone, vaikams labiausiai patinka?
– Yra kritikų požiūris, yra vaikų požiūris. Vaikams patinka J. K. Rowling ir jos Haris Poteris – knygų serija, išsiskirianti pasakojimo dinamika, intriga, nenuspėjamais siužeto posūkiais, S. Korman „Ledynmetis“. Paauglius žavi V. Roth „Divergentė“, varžovų Ketnės ir Pito draugystė „Bado žaidynėse“ (aut. S. Collins). Jau mažiau, bet vis dar skaitoma „Saulėlydžio“ (aut. S. Meyer) knygų serija apie vampyro ir merginos meilę. Beje, fantasy literatūra labai populiari visame pasaulyje. Rašytojo R. Dahlo knygą „Raganos“ turbūt perskaitė kone visi šeštų septintų klasių mokiniai.
Kritikai yra reiklesni, bet pasitaiko, kad nuomonės sutampa. Toks sutapimo variantas yra Roaldas Dahlas, šiemet pažymėsiantis 100 metų jubiliejų. Nuostabus britų autorius, kurio knygos, iliustruotos Kventino Bleiko (Quentin Blake), laimėjo ne vieną vaikų literatūros premiją, keliolika jų yra išversta į lietuvių kalbą. Vaikai mėgsta šį autorių dėl jo tekstuose slypinčios paslapties, patiriamo siaubo, fantazijos. Šis rašytojas laužo įprastas normas, palieka stiprų literatūrinį įspūdį, nes negaili savo skaitytojo, verčia jį karu su personažu išgyventi baimę. Žinoma, kai kurie vaizduojami įvykiai prasilenkia su auklėjimu. Štai knygoje „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ pasakojama apie berniuką, kuris su savo tėvu eina vogti fazanų. Pedagoginiu požiūriu, tai smerktinas dalykas ir toli gražu ne sektinas poelgis, bet situaciją gelbsti rašytojo gebėjimas labai natūraliai, tikroviškai atskleisti berniuko ir jo tėvo elgesio motyvus (reiktų šią knygą perskaityti kiekvienam berniukui). Tiesa, kadaise ir A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“ buvo laikoma antipedagogine knyga...
Iš lietuvių autorių norėčiau išskirti Gendrutį Morkūną. Tai ryškiausias XXI a. autorius, kritikų nuomone.
Iš lietuvių autorių norėčiau išskirti Gendrutį Morkūną. Tai ryškiausias XXI a. autorius, kritikų nuomone. Tikiu, kad ir vaikai G. Morkūno kūrybai neabejingi. Recenzuodama pirmąją rašytojo knygą „Vasara su Katšuniu“ mačiau, kad tai sudvejinto adresato knyga – ji skiriama tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. G. Morkūno pasakojimo stilistika, rašytojo kalbos grožis, temų aktualumas tiesiog prikausto ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Visos G. Morkūno knygos labai savitos, jų negali su niekuo palyginti.
Gera vaikų literatūra turi antrą planą, arba potekstę, kuri įdomi ir vyresniam skaitytojui. Dėl to kai kurie kūriniai, tokie kaip „Mikė Pūkuotukas“ (aut. A. A. Milne), „Troliai Mumiai“ (aut. T. Janson), „Mažasis princas“ (aut. A. de Sent Egziuperi), pelnė pasaulinę šlovę ir yra skaitomi įvairaus amžiaus skaitytojų. Šie kūriniai, manau, yra populiarūs būtent dėl skaidraus, paprasto (bet ne prasto!) siužeto, po kuriuo slypi jaudinanti potekstė. Deja, ne kiekvienam rašytojui duota pasiekti aukštąjį pilotažą.
– Kas yra tabu vaikų literatūroje? Kokias temas geriau apeiti?
– Visada sakau, kad svarbu, ne kas vaizduojama, o kaip vaizduojama, kokiu tikslu. Ar tinka paaugliui skirtoje knygoje vaizduoti atviras sekso scenas? Ar reikia rašyti apie svingerių klubus penktokui skirtose knygose? Turime tokių pavyzdžių. Gal tai pigaus populiarumo siekimas bet kokia kaina? O gal noras sudirginti vaiko sąmonę? Bet kokiu atveju tai neturi nieko bendra su vaikų literatūra, kuri visų pirma turi būti estetiška. Manau, apie viską galima kalbėti, jeigu pasirenkamas tinkamas kalbėjimo būdas. Sakysim, švedų rašytoja K. Mazetti knygoje „Bandykim nekalbėti apie Dievą“ pasakoja penkiolikmetės savižudybės istoriją. Reikia ar nereikia vaikui, turinčiam slaptų ketinimų, skaityti tokią knygą? Juk jaunų savižudžių ir taip šalyje per daug. Tačiau ši knyga yra tauri, rašytoja neskatina vaiko agresijos. Knygoje vaizduojamos istorijos analizė, situacijos stebėjimas iš šono, manau, kaip tik gali atbaidyti vaiką nuo įkyrių minčių.
Kita diskutuotina tema – ligos, pasibaigiančios mirtimi. Iš tikrųjų tai labai svarbios vaikų literatūros temos. Jos aktualios jauniems skaitytojams, susiduriantiems su panašiomis problemomis šeimose, todėl, manyčiau, literatūra turi apie tai kalbėti. Prisiminkime J. Biliūno apsakymus „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, A. Nanetti „Mano senelis buvo vyšnia“. Šios istorijos stipriai veikia skaitytojo jausmus ir emocijas, brandina asmenybę, ugdo pagarbą savo artimui. Gali būti ir mirties, ir kančios vaizdų vaikų literatūroje. Tik, žinoma, svarbu rašytojui neprarasti sveikos nuovokos.
– Kokias knygas vaikams patartumėte įsigyti, perskaityti?
– Patarčiau atkreipti dėmesį į 10+ seriją, į knygas su leidyklos „Nieko rimto“ prekės ženklu, nes kartais leidykla yra nuoroda į kokybę. Šios knygos, kaip antai K. DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, yra labai estetiškos. Leidykla „Mažasis vyturys“ yra išleidusi knygų seriją „Po viena saule“, kurių viena esminių temų – vaikas ir gyvūnas. Šios serijos knygos: „Šarlotės voratinklis“, „Stiuartas Litlis“ ir kt. (aut. E. B. White), tikrai patiks pradinukams. Gaila, kad tokio pobūdžio knygų serija vaikams šiuo metu nebeleidžiama. Kartais autoriaus vardas yra laiduotojas, kad knyga bus verta dėmesio. pvz., G. Adomaitytė ar R. Šerelytė. Kartais reikia atkreipti dėmesį į grifą, esantį knygoje. Jeigu knyga rekomenduojama leidyklos, vertėtų į ją atkreipti dėmesį. Mokytojai turėtų pirmieji sureaguoti į tokias nuorodas.
Niekada nesensta klasika, tokia kaip P. Cvirkos „Paslaptis“, „Šyvio gyvenimas“, „Varno mirtis“, „Mikučio vargai“. Arba Salomėjos Nėries, ką besakytume apie poetę, eiliuota pasaka „Eglė Žalčių karalienė“, jos eilėraščiai. Tai aukso raidėmis įrašyta lietuvių vaikų literatūros istorijos klasika. Yra knygų, kurios turėtų būti ištrauktos iš užmaršties ar tiesiog nepamirštamos akcentuoti vėl ir vėl. Tai K. Borutos „Dangus griūva“, M. Vainilaičio „Bruknelė“, S. Gedos rinktinė „Baltoji varnelė“, J. Degutytės eil. rinktinė „Baltas gulbių sostas“, ypač jos eilėraščių ciklas „Piemenaitė karalaitė“. Tos knygos yra puikios, jos turėtų būti leidžiamos pakartotinai, kad jas perskaitytų visos kartos.
Vertos dėmesio ir skaitytojų išrinktos ar premijuotos knygos (tai taip pat vertinga nuoroda), pvz., K. Sajos „Ei, slėpkitės!“, V. Palčinskaitės apysaka „Muzika troliui“, V. Vėl „Parašyk man iš Afrikos“, V. V. Landsbergio apysakos. Siūlau labiau vertinti nacionalinę vaikų literatūrą ir pristatyti ją vaikui: G. Adomaitytės „Laumžirgių namus“ – kaip įdomią mergaičių prozą, B. Vilimaitės „Mergaitės romaną“ – kaip jaudinančią problemų prozos knygą, S. Zobarsko (jis dar gali būti aktualus), V. Žilinskaitės kūrybą, be kurios neįmanoma įsivaizduoti lietuvių vaikų literatūros!
Labai gausūs pasaulinės literatūros aruodai. Rinktis galima nuo Anderseno pasakų, kurias visi tebeskaitome, iki šiuolaikinės problemų prozos vertimų, pvz.: Sh. Tano „Atokaus priemiesčio istorijos“ – klasikinė paveikslų knyga ne tik vaikams, R. Swindellso „Sustiręs“, „Bjaurius“ – sukrės ir paauglį, ir suaugėlį. Neabejoju, kad patiks ir A. Lindgren „Mes Varnų saloje“ (2015), kurioje pasakojama apie idiliškus tėvo ir šeimos santykius, o šito juk labai pasigendama mūsų kasdienybėje.
Gaila, vaikai dabar mažiau skaito poezijos, lyrinio turinio knygų, kuriose dominuoja lėtesnis pasakojimas, aprašymas, nes juos labiau traukia tokios istorijos, kuriose įvykiai keičiasi žaibiškai, apstu nuotykių, dinamiško veiksmo, netrūksta dramatizmo. Bet yra tokių poezijos knygų, kurias reikėtų vaikams rekomenduoti. Pavyzdžiui, C. B. de Gasztold „Maldos iš Nojaus arkos“ – nuostabūs religinės tematikos eilėraščiai ne tik vaikui.
Tikrai yra ką skaityti, svarbiausia, kad vaikai to norėtų ir nepamirštų tai daryti.
