Tarp diskusijos dalyvių – rimtosios literatūros kritikos vilkai: Jūratė Čerškutė, Andrius Jakučiūnas ir Virginija Kulvinskaitė, o taip pat jaunosios kartos bookstagramerė Patricija Tilvikaitė. P.Tilvikaitė bandė ne tik apginti saviškius, bet ir sudaryti paliaubas: „Neneigiu, kad skirtis egzistuoja, tik nesuprantu, kodėl ji skatinama. Juk visi esame žmonės, kalbantys apie knygas. Tik vieni tą daro profesionaliai, kiti – mėgėjiškai.“
Du svarbiausi šiuolaikinės kritikos luomai – akademikai ir bookstagrameriai
Socialinių medijų atsiradimas neišvengiamai pakeitė viešosios erdvės sąvoką, apversdamas daugelio industrijų dinamiką aukštyn kojomis, tad natūralu manyti, kad tai kardinaliai transformavo ir literatūros kritikos lauką. A.Jakučiūnas teigia, kad „pašnekesiai apie knygas dar iki socialinių medijų gyvavo tik kita forma – buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Žmonės visuomet dalinosi savo nuomone tik dabar tai įgarsinama internete“.
Pasak P.Tilvikaitės, iš poreikio kalbėtis apie knygas dar daugiau ir kilo bookstagramas. Jos teigimu, bookstagrameriai profesionaliems kritikams padeda, skirdami dėmesio knygoms, kurių įvertinti kritikai, paprasčiausiai, nesuspėja. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bookstagrameriai tikisi pakeisti profesionalius kritikus ar siekia jais apsimesti. Savo kelionės bookstagrame pradžią prisimindama P.Tilvikaitė sako: „Mūsų paskyra „book.duo“ kilo iš didžiulio noro kalbėti apie knygas ne tik tarpusavyje, bet ir noro pasidalinti savo mintimis su platesne auditorija.“
Tuo tarpu A.Jakučiūnas akcentuoja, kad bookstagrameriai yra svarbi knygų reklamos dalis. Jo nuomone, kol kažkas iš bookstagramerių nepradėjo vaidinti autoriteto, tol tiek pastarieji, tiek profesionalūs kritikai gali be problemų sugyventi literatūros lauke: „Manau, kad skirstymas į profesionalus ir neprofesionalus apskritai nėra perspektyvus. Svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kokias funkcijas atlieka kritikos lauke veikiantys žmonės. Kai kurie kritikų tekstai populiarina literatūrą, kiti, labiau akademiniai, prisideda prie kanono formavimo.“
Akademinė kritika vienareikšmiškai prisideda prie tam tikrų knygų kelionės į ateitį. Visgi bookstagramui tokia funkcija visai nepriskirtina ir jame talpinamos knygų apžvalgos poveikį turi tik čia ir dabar. Tad amžinybės vartai plačiai atidaryti tik akademinei literatūros kritikai. O tai jau užuomina į šiokią tokią hierarchiją.
Populiariosios literatūros apžvalgų vieta – bookstagrame?
„Kritika tampa neįmanoma neįvedus bent minimalios hierarchijos“, – sako A.Jakučiūnas. Deja, hierarchijos formavimosi procesas skriaudžia dalį literatūros kritikos lauko, leisdamas suvešėti stereotipams. Labiausiai nuo to kenčia bookstagrameriai, kuriems nuolat prikaišiojama, kad vienintelės į jų akiratį pakliūvančios knygos – populiarioji literatūra.
Tiesa, realybė yra kiek kitokia. Taip vadinama „aukštoji“ literatūra ne ką mažiau skaitoma ir bookstagramo bendruomenėje. Tiesa, P.Tilvikaitė pastebi, kad paieškos sistemoje ieškant rimtos lietuviškos knygos apžvalgos, pirmieji paieškos rezultatai neretai būna bookstagramo atsiliepimai, o profesionalių recenzijų surasti beveik neįmanoma. Ji taip pat atskleidžia ir bookstagramo bičiulių tarpe neretai gimstančias abejones apie kritišką knygos vertinimą. Tai pagrįsdama pasitikėjimo savimi trūkumu ir skeptišku bendruomenės požiūriu, kuris mėgsta priminti, kad nė vienas bookstagrameris nėra literatūrologas. „Jeigu žmogus pats remontuojasi automobilį, tai nuvažiavus į autoservisą niekas jo juk neplaka liežuviu už tai, kad jis pats bandė sutaisyti gedimą“, – literatūros ir automechanikos pasaulius sulygina P.Tilvikaitė.
Tuo tarpu V.Kulvinskaitė platesnį neprofesionalių kritikų apžvelgiamų knygų žanrinį diapazoną įvardina kaip akademinės kritikos spragą: „Juk kai pamatome LATGA skaitomiausių knygų sąrašus, ten tikrai nėra nei Danutės Kalinauskaitės, nei Jurgos Tumasonytės. Ir rimtoji kritika tų kitų autorių tarytum nemato, tačiau žmonės tas knygas skaito.“ Tai padengia bookstagramo niša, bet neprofesionaliai, akademiniai kritikai neturi įrankių nagrinėti populiariosios literatūros.
Su bookstagramu siejamas knygų apžvalgos žanras literatūros kritikoje atsirado daug vėliau ir sukėlė daug aptarimų autorių bendruomenėje, o taip pat išlaisvino akademikus iš gilios analizės reikalaujančių recenzijos pančių. „Vėliau pajutau, kad rimtųjų recenzijų žanras man daug ko neleidžia pasakyti ir net apriboja mano apžvelgiamų knygų tipažą. Nes dažniausiai recenzijos rašomos tik apie to vertas knygas“, – reflektuoja V.Kulvinskaitė. Atsimindama pirmuosius savo žingsnius knygų apžvalgininkės amplua anuometiniame „Literatūros ir meno“ žurnale, ji pabrėžia autorių maištą prieš naują kritikos formą – literatūros apžvalgą. Pasak jos, pripratę prie išsamių jų knygų analizių autoriai jautėsi stipriai įsižeidę: „Kritikai nebeanalizuoja, o tiesiog teisia“.
Literatūrologė Jūratė Čerškutė mano įminusi šią paslaptį. Pirmąja priežastimi, kodėl literatūros kritikai vangiau imasi recenzuoti populiariąją literatūra, ji įvardina laiko stoką. Antrąja – nerašytą profesionalios kritikos lauko taisyklę, kad rašoma tik apie tas knygas, kurios ateityje galėtų tapti kanono dalimi. Kažin, ar eilinis meilės romanas turi potencialo pretenduoti tapti literatūros klasika. Galiausiai J.Čerškutės argumentų sūkuryje idėja apie rimtą populiariosios literatūros kritiką visiškai subliūkšta, jai pristačius esminę priežastį: „Dar vienas dalykas, ką aš supratau prieš daugiau nei penkiolika metų atėjusi dirbti į Lietuvos kultūros institutą, kad mes tam neturim terminologijos. Kaip lietuviškai pasakyti „cliffhanger“? Tai iki šiol nėra išversta.“
Kritiškos kritikos baubas – savicenzūra
Ryškiausias daugelio literatų prisiminimas apie žodžio kišenėje neieškančius kritikus – 2005–2008 metais „Šiaurės Atėnuose“ publikuotos recenzijos, pasirašytos Castor&Pollux pseudonimu. Tiesa, šiuolaikinėje literatūros kritikoje tokios aršiai anarchistinės kritikos nebesutinkama. Apie tai A.Jakučiūnas sako: „postgariūninėje epochoje radikalumas buvo svarbus kūrybinis veiksnys, padėjęs formuoti tendencijas, demaskuoti ir, matyt, jis tuo pačiu metu atrodė ir elegantiškas.“ Jis aiškina, kad gyvename laikais, kai kategoriškumas nebe toks madingas, o aštri kritika, paprasčiausiai, nebeskoninga.
J.Čerškutė jam antrina, pasidalindama pavyzdžiu iš straipsnio apie įžymų aktorių Hugh Grantą žurnale „New York Times“, kuriame po aktoriaus britiško juokelio skliausteliuose rašoma „nereikia priimti tiesiogiai, čia yra juokelis“.
A.Jakučiūnas atskleidžia, kad neretai susiduria su reiškiniu, jog jauni recenzijų autoriai sąmoningai atsisako užimti vertinančiojo poziciją. Jie parašo puikius tekstus, atpažįstančius autoriaus sumanymą, išskiriančius būdingus bruožus, bet kiek tik įmanoma vengia būti kritiškais. Tai labai svarbi šiandienos kritikos lauko problema – savicenzūra. Iš pirmo žvilgsnio, šis procesas atrodo paradoksalus, tačiau J.Čerškutė siūlo savo paaiškinimą, kad siauras literatūros bendruomenės Lietuvoje ratas ganėtinai įžeidus ir užtenka vienos ar kelių subtiliai kritiškų pastabų, kad autoriai imtų nebesisveikinti, o leidyklos nustotų siųsti knygas. Tai galėtų būti vienas iš atsakymų, kodėl jaučiamas kritiškos kritikos trūkumas.
Anot A.Jakučiūno, „autorių neapykanta kritikams yra būtina literatūros lauko dinamikos dalis“. Esant gaivališkai dinamikai tarp autorių ir kritikų, iš tiesų, atsiranda galimybė knygų apžvalgose ar recenzijose pasakyti griežtesnį žodį. Tai diskusijos dalyviai įvardija kaip teigiamą dalyką, diskusijos moderatoriui G.Norvilui pavymui ironiškai pareiškiant: „reikia aistros, reikia muštynių“.
Šventinės apeigos ant išniekintų profesionalios kritikos palaikų
Virtualioms kultūrinės spaudos prenumeratoms keičiant fizines, bookstagramo įrašams – ilgas knygų recenzijas, literatūros kritikai jau keletą dešimtmečių nuolat diskutuoja apie menamą profesionalios kritikos mirtį. Tačiau, ar įmanoma, kad visa profesionali kritika vieną dieną taps nebereikalinga, o visi literatūros kritikai pakeis profesiją ir taps nuomonės formuotojais? J.Čerškutė su tuo nesutinka: „Giedra Kazlauskaitė jau 2009 metais įvardino, kad kalbėjimas apie kritikos lauko krizę yra permanentinė būklė. Bet o kokia krizė? Manau, kad visi rašantys sutiks, kad kritikus ši „krizė“ mažai liečia. Jei mes norime kalbėti apie krizę, tai ji peržengia literatūros lauko rėmus ir apima visą mūsų gyvenamą laikmetį. Tai – autoritetų krizė.“
J.Čerškutė pabrėžia, kad Lietuvos literatūros lauko situacija absoliučiai analogiška krizei, kurią išgyvena Vakarų pasaulis. Didžiausią įtaką literatūros kritikos laukui padarė socialiniai tinklai. Iš nuoseklaus fragmentišku virtęs mąstymas paliečia ne tik literatūros kritikos vartotojus, bet ir pačius kritikus. Todėl vis sunkiau rašyti ilgus, nuodugnius tekstus. Panašius sunkumus patiria ir anglakalbė žiniasklaida.
Gyvename laikais, kai literatūros lauke be galo daug įvairovės, juntamas kaip niekad stiprus skaitytojų palaikymas ir susidomėjimas. Literatūra yra lengvai prieinama ir nepakeičiama žmonių laisvalaikio dalis.
A.Jakučiūnas šį lauko pakilimą vertina kaip nesibaigiančią šventę, kurioje „švenčiame naujus autorius, jų įvairovę, kritikus, išlikusius tokiais kaip seniau, ir tuos, kurie nusprendė apsivilkti naują rūbą“. Pašiepdamas susiklosčiusią situaciją, A.Jakučiūnas savo kalbą užbaigia žodžiais: „švenčiame Viešpatį Dievą, žiūrintį į mus iš aukšto ir besidžiaugiantį, kaip lietuvių kultūra pagaliau krauna leidėjams pinigus“.
Naujas literatūros kritikos vaidmuo
P.Tilvikaitė atkreipia dėmesį į leidybos verslo perspektyvą literatūros pasaulyje ir primena, kad leidėjams ypač svarbu, kad į knygą kritikai sureaguotų sparčiai. Tačiau ragindama imtis našesnės kritikos, ji tarytum pasiūlo, kad kritika turėtų aptarnauti literatūrą. Juk to reikalauja vartotojiška kapitalistinė sistema. Bet ar kritika turėtų priklausyti šiai sistemai ar veikti nepriklausomai, už jos ribų?