Daug klausimų dėl studijų pasirinkimo ir ateities perspektyvų sau kėlusi ir iš kitų išgirdusi filologė įsitikinusi – svarbiausia siekti labiausiai tave dominančių tikslų, o ne svetimų vizijų, norint ateityje dirbti mėgstamą ir mylimą darbą, rašoma VU pranešime spaudai.
Pasirinkimuose svarbu ieškoti savęs
„Reikia nebijoti rinktis tai, kas nuoširdžiai įdomu. Sekti klausimu, kuris rūpi – net jei tas klausimas miglotas ir dar neapčiuopiamas, ir ypač, jei jis organiškai persipynęs su klausimu, „kas aš esu“ “, – kalbėdama apie daugeliui jaunuolių dabar aktualų studijų pasirinkimą ir savęs paieškos svarbą sako V.Vasiliauskaitė.
VU Filologijos fakulteto Klasikinių studijų magistrantūros, o prieš tai Klasikinės filologijos bakalauro laipsnius įgijusi alumnė prisimena, kad iki gana egzotiškai šiuolaikiniame pasaulyje skambančių dalykų - senovės graikų, lotynų kalbos, Antikos - pasirinkimo studijoms atvedė vidinis susidomėjimas, nors aplinkiniams kėlė daug klausimų.
„Man patiko pati rizikos ir paslapties gaidelė šiame pasirinkime. Kai pasirinkau klasikinės filologijos studijas, daug kas klausdavo, ką ketinu su įgytais laipsniais veikti. Tada dar ir pati nežinojau, bet nė neabejojau, kad savo kelią rasiu. Vedė susidomėjimas. Pradžioje tik miglotai jaučiau, jog klasika padės man įgyti žinias, kurių labiausiai noriu: tiek giliau suprasti tekstus, kuriuos galima vadinti mūsų civilizacijos pamatais, ir išnagrinėti, kas lėmė jų įsišaknijimą kultūros istorijoje, tiek pačiai išvystyti įgūdžius kalbą įsodrinti prasmėmis. Tačiau klasikos studijos suteikė dar daugiau, sakykime, išvystė tam tikrą gyvenimo būdą, gebą iš aplinkos ištraukti kontekstus, kurie padaro patirtį įvairesnę ir gilesnę. Tai lėto ir sodraus gyvenimo būdas, kuris man labai pritinka“, – sako V.Vasiliauskaitė.
Meną mylinčioje šeimoje užaugusi ir teksto sąsaja su vaizdais, jų sąveika susižavėjusi mergina dar studijuodama atrado mėgstamą darbą, kurį dirba iki šiol – kuruoja parodas Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje, pasitelkdama studijų metu išugdytus gebėjimus: „Universitete įgyti humanitariniai įgūdžiai pravertė skaitant ir į parodų kalbą verčiant meno kūriniuose užkoduotą kontekstą, mat senoji dailė savo siužetus dažniausiai semia iš literatūros šaltinių. Ir nors dirbu ne su Antikos mitologija grįsta klasikine daile, bet Šventuoju Raštu besiremiančia krikščioniškąja daile, sąveikos principas panašus. Kaip sakė Horacijus: „Ut pictura poesis“ – „Poezija tarsi paveikslas,“ ir savo darbe matau, jog tekstai išties dažnai atsiduria drobėse.“
Darbas su antikiniais tekstais išlaisvina vaizduotę
Dabar kasdien su antikiniais tekstais, juose slypinčiais dievais ir pasauliais dirbanti V.Vasiliauskaitė sako, kad susidomėjimą šia sritimi iki šiol veda mintis, jog tai, ką gebame įsivaizduoti ir paveikiai įdėti į žodžius, randa vietą ne vien mūsų vaizduotėje, bet dažnai viena ar kita forma pasibeldžia į tikrovę.
„Senovės poetų giesmės, apdainuojančios Olimpo dievus, iš lūpų į lūpas keliaudamos po Heladę leisdavo augti kultams, suteikdavo vietoms sakralumo dimensiją, įpūsdavo gyvybės kalnams ir giraitėms, ir paskatindavo šalia statyti aukurus ar šventyklas; paaiškindavo pasaulį, o kartu nurodydavo, kaip jame elgtis. Vaizdiniai, įsigalėję tekstuose, virsdavo paveikslais, pastatais, statulomis, miestais; net asmeniniais pasirinkimais ar gyvenimo būdais“, – sako VU alumnė.
V.Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad kiekvienas savo kasdienybėje galime pastebėti ir subtilesnį pasaulių radimąsi, kurį įvairūs tekstai mumyse sąlygoja. Pavyzdžiui, kaip tekstai modeliuoja mūsų patirtį aplinkoje: „Kas turi lakią vaizduotę, žino, kad tinkamas tekstas gali sukurti įspūdį, jog po Vilniaus gatvėmis tūno basiliskai, o šalia istorinių senamiesčio vietų šiandien paraleliai glūdi tų vietų atmintis, teikianti vietai jos charakterį arba „dvasią“.
Dabar esame gerokai pažinę gamtą ir paslaptingas Homerinis himnas apie kalnu laigantį ožiakojį Paną nepriverstų baimintis susitikimo su juo temstant Arkadijoje ant kalno. Tačiau graikams panašūs tekstai turėjo visai kitokį autoritetą, kuris leido kalno garsuose, kvapuose ir vaizduose matyti dievybės artumą. Kaip tekstas pamėgdžioja tikrą pasaulį, kad sėkmingai įterpęs į reprezentaciją naują elementą sudarytų įspūdį, kad tas naujas dalykas taip pat gali egzistuoti – tas klausimas man labai rūpi.“
Studijose antikinį pasaulį patyrė per keliones ir naujas pažintis su bendraminčiais
Nors darbą rado dar studijų laiku ir veiklos tikrai netrūko, V.Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad norint pasiimti iš studijų kuo daugiau galimybių, viską galima suderinti: „Mano manymu, geras būdas studijuoti yra toks, kuris niekada nepaverčia studijų šalutine veikla ar nuobodžia prievole. Studijos yra tam, kad geriau pažindami save ir studijuojamą sritį, plėstume savo galimybių ribas. Esu didelė nuoširdaus studijavimo šalininkė – tokio, kuris leidžia patirti, koks įdomus ir stebinantis gali būti pasaulis, jeigu neuždarai jo į išankstinio nusistatymo ar išankstinio žinojimo narvą.“
Studijų VU metais V.Vasiliauskaitė pasinaudojo ne viena galimybe paversti studijas daugiau nei knyginiu mokymusi: keliavo į „Erasmus“ mainus senajame Bolonijos universitete, vėliau į vasarinę „Erasmus+“ praktiką Ca‘ Foscari universitete Venecijoje, kurioje už bibliotekų langų teliūskavo gaivūs vandenys ir dainas traukė gondolieriai.
„Tuo laiku šalia praktikos savo malonumui „studijavau“ man įdomius dalykus: Veneto regiono vilas, venecijietišką tapybą, įvairių rašytojų patirtis šiame vandens mieste. Kalbant apie būdus studijuoti, beveik kasmet su „klasikais“ leisdavomės į keliones po graikų, romėnų kraštus ir toliau. Tai labai pakeisdavo perspektyvą į šį dalyką. Be to, VU apstu akademinio tobulėjimo būdų, kuriuos suteikia mūsų bendruomenė: galima dalyvauti VU vykstančiose konferencijose, diskutuoti, publikuoti straipsnius ir vertimus, megzti dialogą su užsienio mokslininkais; mūsų dėstytojai čia mielai padeda“, – apie studijų laikus ir iki šiol nenutrūkusį ryšį su universitetu pasakoja alumnė.
Po studijų VU, V.Vasiliauskaitė šiemet priimta į doktorantūros studijas prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. VU alumnės teigimu, šis naujas studijų etapas jau rudenį gali būti nuoseklus Filologijos fakultete pradėto darbo tęsinys, už kurį yra dėkinga už VU dėstytojų nuolatinį skatinimą ir palaikymą, siekiant įstoti ten, kur svajojo.
„Stodama į Oksbridžą jau buvau padėjusi šiokius tokius man aktualių tyrimų pagrindus čia, Lietuvoje. Įsibėgėti padėjo Klasikinės filologijos studentų konferencijos, duodančios progą kasmet įsigilinti į kurso sudėtyje mažiau akcentuojamus tekstus, vėliau kryptį įtvirtino magistro tyrimai. Taip aš susidomėjau Homerinių himnų kraštovaizdžiais, atminčiai skirtais Pindaro poetiniais pasauliais, apskritai – literatūrine pasaulėkūra. Paskui, jau mąstydama apie doktorantūrą, susisiekiau su Kembridžo profesoriumi, kuris šia sritimi domisi, taip pat su Edinburgo, St Andrews profesoriais, kurie visi davė vertingų pasiūlymų, kaip vystyti tokią temą. Iki šio momento atvedęs VU bendruomenės skatinimas, palaikymas ypač daug reiškė“, – laukiančiais pokyčiais džiaugiasi V.Vasiliauskaitė.
