– Ką turėčiau daryti? – paklausė jaunas muzikantas savo mokytojo, Rusijoje gimusio Bostono simfoninio orkestro vadovo Serge’o Koussevitzkio.
– Turėtum diriguoti.
Leniui buvo nedrąsu. Ar jam pavyks? Ir ką iš tiesų tai reiškia? Po kelerių metų Bernsteinas jau sėdėjo priešais mokytoją ir brangiausią bičiulį, taip pat puikų dirigentą graiką Dimitrį Mitropoulosą.
– Leni, norėčiau pakalbėti apie kai ką labai nemalonaus – apie antisemitizmą.
Bernsteinas puikiai žinojo, ką reiškia šis žodis: dar vaikas jis ne kartą buvo apkultas iš Airijos kilusių berniūkščių vien todėl, kad buvo žydas.
Maestro Mitropoulosui labai rūpėjo jo mylimo studento ateitis.
– Kad ir koks būtum talentingas, bet dirigentas vardu Leonardas Bernsteinas niekada nediriguos Carnegie Hall scenoje.
Bet štai šaltą 1943 m. lapkričio 14 d. vakarą Carnegie Hall ceremonimeistras publikai pranešė, kad kviestinį dirigentą Bruno Walterį paguldė gripas. Jį pakeis jaunas dirigentas Leonardas Bernsteinas. Nepatenkinta salė subruzdo. Tai buvo vienintelis nusivylimo garsas iki pat nuskambant paskutiniam koncerto akordui. Atsisukęs į salę, Leonardas išvydo visą Carnegie Hall publiką stovinčią ir šūksmais šlovinančią jį, dirigentą.
– Labiau už viską pasaulyje, net už muziką, aš myliu žmones, – sakė jis.
Tą vakarą, koncertuodamas su Niujorko filharmonijos orkestru, jaunasis muzikas laimėjo ne tik žmonių širdis. Pasirodymą šiltai įvertino kritikai, radijo bangomis jis buvo transliuojamas visoje šalyje. Tūkstančiai žmonių klausėsi jaunojo dirigento ir pajuto jam šiltus jausmus. Jų reakcija ir platus pripažinimas išmokė Bernsteiną niekada nenuvertinti meno prieinamumo.
Daugelis draugų apie Bernsteiną sakė, kad tai Renesanso žmogus, niekada nesirenkantis vieno kelio. Jis dirigavo, dėstė, rašė, komponavo, net dainavo, nors draugai jo balsą apibūdino kaip primanantį „girgždančias duris“ ir „tiesiog siaubingą“. Bet vis tiek jam labai patiko dainuoti, jis mielai tai darydavo savo edukacinėje televizijos programoje.
1950 m. Bernsteinas jau bendradarbiavo su visais svarbiausiais Amerikos orkestrais, dirbo Europoje. Jis, Niujorko filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas, buvo paprašytas diriguoti Jaunųjų koncertus. Bernsteinas pasiūlė šiuos koncertus transliuoti per televiziją. Tai jį padarė puikiai pažįstamą visose Jungtinėse Valstijose, maestro labai pamilo vaikai. Tikriausiai nerastume amerikiečių dirigento, nemačiusio šios programos. O noras gyvai dalyvauti tokiuose koncertuose būdavo išsakomas net laiškuose Kalėdų Seneliui.
– Noriu, kad mane mylėtų visas pasaulis.
– Tai neįmanoma.
– Čia ir yra mano tragedija.
Jis klausė savęs, ką dar galėtų padaryti. Dar daugiau žmonių įtraukti į muzikos teatrą, vesti į jį gilyn, juos mokyti ir linksminti. Jis daug keliavo ir koncertavo. Jis dirigavo, dėstė, rašė muziką, kasdien dirbo po dvidešimt ir daugiau valandų. Bernsteiną kamavo baisi nemiga – tai buvo ir dovana, ir prakeiksmas. Nugyvenęs dieną, jis turėdavo nugyventi naktį.
Būdamas labai savikritiškas, Bernsteinas stengdavosi atrinkti tik pačius geriausius savo muzikos epizodus. Kartą, skaitydamas paskaitą apie Gustavą Mahlerį, jis paklausė, kaip kompozitoriui, kuris yra dar ir dirigentas, išlikti visiškai originaliam ir niekada nesiskolinti iš kitų stilių? Jo eklektiškos kompozicijos sujungė džiazą, žydų muziką, operą, ankstyvąją muziką ir populiariąsias šiuolaikines dainas.
Jis niekada nesijautė atskirtas nuo pasaulinio muzikos konteksto. 1960 m. Carnegie Hall scenoje dirigentas Bernsteinas metė iššūkį jaunajai auditorijai:
– Ar žinote, kas yra miksolydinė dermė?
Tyla.
– Ja paremtas visas rokenrolas!
Tai taręs fortepijonu paskambino šiek tiek klasikos iš The Beatles repertuaro. Publika šėlo iš malonumo.
„Nepaprastai mėgstu – ypač amerikietiškoje kūryboje – tą akimirką, kai susijungia populiarioji ir rimtoji muzika“, – sakė Bernsteinas ir įkūnijo šį principą savo kūriniuose. Jis ne tik nutiesė tiltą tarp šių muzikos rūšių, nugriovė visas kliūtis, bet dar ir darė tai nepaprastai talentingai.
Jis troško, kad žmonės mylėtų muziką – be jokių taisyklių ir apribojimų. Jam pačiam tai sekėsi labai lengvai, jis buvo įsitikinęs, kad kelias į žmonių širdis grįstas paprastumu. Papasakokime Romeo ir Džuljetos iš Niujorko istoriją – tai paskatins žmones susimąstyti. Atlikime simfoniją, skirtą nerimui, – visi tai pajus. Palikime širdyje šiek tiek vietos klasikinei muzikai, bet nevadinkime jos klasikine. Gal jums labiau patinka miuziklai?
Bernsteinas keitė žmonių gyvenimus. Ar norėtumėte apsilankyti simfoninės muzikos koncerte? O Bernsteino koncerte? Jis dėstė, pats mokėsi, perteikė, pasirodydavo. Laimėdavo širdis. Žmonės ateidavo, kad pasijuoktų ir paverktų drauge su Bernsteinu.
Ir vis dėlto jis liko ištikimas sau, Bernsteinui pakako savo paties skleidžiamo džiaugsmo. Bet kita jo pusė troško kažko naujo. Jis visuomet bandė plėsti ribas. Lygiai kaip ir jo mylimiausias kompozitorius Mahleris. Bernsteinui visada atrodė, kad žmonės nesupranta Mahlerio genialumo ir per mažai jį vertina. Taip manydamas jis turėjo galvoje net ne publiką, o muzikantus. Šią neteisybę jis išjautė labai asmeniškai.
Kartą Vienoje jis repetavo Mahlerio Devintąją simfoniją su Vienos filharmonijos orkestru. Bandė įkvėpti kolektyvą, atskleisti kūrinyje slypinčias emocijas. Po kelių valandų Bernsteinas jau šaukė:
– Jis buvo JŪSŲ TĖVYNAINIS! Jis kvėpavo tuo pačiu oru!
Atrodė, kad muzikantai priešinasi Mahlerio Devintajai. Bėgo valandos, dienos. Ir štai simfonijos repeticijos eina į pabaigą. Dirigentas rankove nusišluosto ašaras ir diriguoja toliau. Finale jis atsiklaupia ant kelių.
– Ačiū jums, – ištarė nepakeldamas galvos, visiškai išsekęs. – Labai jums ačiū.
Per koncertus šiltai bendraujantis su vaikais, rašantis ir perrašantis savo operas, miuziklus, simfonijas, diriguojantis geriausiems pasaulio orkestrams, dėstantis jauniesiems muzikantams, rašantis rimtus straipsnius ir švelnius laiškus, dainuojantis dainas ir remiantis festivalius – su kiekvienu savo širdies dūžiu Leonardas Bernsteinas keitė muzikos pasaulį mūsų visų labui. Galbūt jo nuopelnus ne taip lengva pastebėti. Bet veikiausiai taip yra dėl to, kad neliko nieko, prie ko šis genialus žydų berniukas nebūtų prisilietęs. Šis berniukas norėjo, kad jį mylėtų visas pasaulis, – ir jam pavyko, nes žmonių širdis jis atrakindavo muzikos raktu.
