Į festivalio atidarymą atvyko ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kuris pasirodė ant scenos su jo vaikų pamėgta knyga.
„Kuo skiriasi protingas dramblys nuo kvailo? Vizualiai – niekuo“, – meras pritaikė šią paralelę lygindamas grafičius su gatvės menu – jie vizualiai gali niekuo nesiskirti, tačiau skiriamoji riba, pasak R.Šimašiaus, yra legalumas.
„Vizualiai piešiniai gali nesiskirti niekuo, tačiau svarbiausia, ar ant tavo sienos piešė su tavo žinia, ar be jos – tai yra pagrindinė skiriamoji riba, į kurią mes žiūrime labai rimtai. Noriu pasveikinti festivalį, tikiuosi, jis kaip visada provokuos ir papuoš mūsų miestą“, – teigė jis.
Gatvės meno festivalį jo kuratorė Ūla Ambrasaitė pristato taip: „Kai kūrėme šį festivalį, galvojome apie miestą kaip apie tekstą, kur gatvės menas siūlo savo redakcijas šiam tekstui, o miestas jas priima arba atmeta“.
Gatvės chuliganai tampa garsiais menininkais
Gabija Grušaitė pasakojo apie Paryžiaus priemiesčiuose užaugusį menininką JR, kurio milžiniškos ir įspūdingos instaliacijos šiemet puošė Rio de Žaneiro žaidynes.
„Pats JR sako, kad kai esi trylikos, nelabai supranti, kas yra viešoji erdvė, politinės žinutės, žmonių reakcija į taginimą, bet tai yra nuotykis. Susirenki su draugais, ieškai, kaip patekti į metro. Bet būtent klaidžiodamas po metro JR pakeitė savo gyvenimą, nes surado fotoaparatą ir ėmė daryti nuotraukas. Savo pirmame proveržį padariusiame projekte jis nufotografavo draugus, paišančius graffiti, ir nelegaliai išklijavo portretus ant Paryžiaus sienų. Projektas vadinosi „Portrait of a Generation“ („Kartos portretas“) ir atskleidė Paryžių, kurio mes dažnai nematome“, – pasakojo kuratorė.
„Kitas menininkas, kurį norėčiau pristatyti – portugalas Vhils. Jis irgi užaugo Lisabonos priemiesčiuose, prastame rajone, savo jaunystę praleido tagindamas traukinius. Nuo 18-os pradėjo kurti su trafaretais ir taip sukūrė savo gerai atpažįstamą stilių. Kuo JR ir Vhils yra panašūs – jų darbai yra labai įvietinti, juose dažnai galima pamatyti vieno ar kito miesto vietinius gyventojus, – teigia G.Grušaitė. – Iš gatvėse kūrybiškai susiformavusių lietuvių išskirčiau Vilniaus sienų rašytoją pseudonimu 209, kurio darbai tapo kritiško mąstymo apie Vilniaus viešąsias erdves simboliu. Manome, kad 209 yra labai įdomus menininkas ir turėtų būti vertinamas kaip menininkas, o ne kaip „tepliotojas“.
Gatvės menininkai suteikia balsus negirdimiems
Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec mano, kad gatvės menas reikalauja ilgalaikio santykio su tam tikra erdve.
„Gatvės menininkai galbūt taps vietovių kuratoriais, kurie prižiūrės ir globos tam tikras vietas. Tarkime, 209 atveju matome jo globą visame mieste“, – sakė J.Lavrinec.
Festivalį „Vilnius Street Art“ organizuojanti leidykla „Lapas“ šiemet ketina išleisti 209 darbų albumą.
Miesto antropologė J.Lavrinec taip pat atkreipia dėmesį į unikalią gatvės savybę – išėjęs į ją pasieki beveik kiekvieną mieste gyvenančių žmonių grupę.
„Tai yra plačiausias komunikacijos kanalas, netgi, sakyčiau, pranašesnis už internetą, socialinius tinklus, kuriais galbūt nesinaudoja vyresnio amžiaus žmonės, tačiau išėjęs į gatves su žinute – tu gali juos pasiekti. Tam tikra prasme gatvė yra garsiakalbis – į ją išėjęs gali išreikšti savo poziciją“, – sakė ji. Antropologė prisiminė ir Baltijos kelią – kaip visuomenės išėjimą į viešą erdvę su tam tikra žinia, išreikškiant savo poziciją.
J.Lavrinec taip pat priminė „Mikro protestą“, kuris vyko 2013 metų Lukiškių aikštėje, kuomet žmonės galėjo su miniatiūriniais plakatais išreikšti savo protestą.
Pokalbyje dalyvavęs Lietuvoje ir užsienyje pripažintas architektas Vytautas Biekša jaunystėje klajodavo po Vilnių su aerozoliniais dažais. Jis sako pirmąkart susimąstęs, ką tai davė jam kaip kūrėjui, kai buvo pakviestas į „Vilnius Street Art“ festivalio atidarymą.
„Paišymas vyko 1995-1998 metais ir meninės vertės sunku ten pamatyti. Bet mes išmokome, kaip išilgai pereiti Gedimino prospektą neinant juo. Tai išugdė alternatyvų požiūrį į erdvę ir jautrumą jai“, – sakė jis. Pasak V.Biekšos, neskaitant sociopolitinių žinučių, sąmoningesnė raiška gatvėse gali ugdyti jautrumą aplinkai ir santykį su architektūra.
Grafičiai ir reklama – tas pats vizualinis triukšmas?
Tai, kas yra gatvėse, mieste, pasitarnauja kaip savotiškas turisto vadovas, kuris labai daug pasako apie miestą.
Alternatyvios muzikos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė atkreipė dėmesį į reklamas viešosiose erdvėse, kurios taip pat, kaip ir kai kuriems nepatinkantys grafičiai, sukelia vizualinį triukšmą mieste.
Ji iliustravo tai pavyzdžiu iš asmeninės patirties: „Ant namo, kuriame seniau gyvenau, buvo grafičių, ir kartą man atėjo sąskaita iš „Naujamiesčio būsto“, kurioje buvo penkiasdešimt keli litai už grafičių valymą. Tuo metu buvo įstatymas ar nutarimas, kad gyventojai patys turėjo susimokėti už grafičių valymą, o jeigu nenuvalydavo – gaudavo baudą, dėl to, kad nesusitvarkė savo namo. Nesupratau to. Ne dėl to, kad man būtų gaila pinigų, bet kodėl manęs niekas neklausia, ar galima ant mano namo pakabinti kokią nors prekybos centro ar sporto klubo reklamą? Manau, jeigu visi apie tai galvotų ir garsiai kalbėtų – ko nori ir ko nenori, tuomet nereikėtų ir šio festivalio“, – teigė ji.
„Kalbant apie gatvės meną kaip alternatyvią mokyklą, man labiausiai nepažįstamose, naujose vietose labai dažnai jis pasitarnauja kaip savotiškas turisto vadovas, kuris labai daug pasako apie miestą“, – teigė ji.
Festivalis vyks visą savaitę iki rugpjūčio 30 dienos.
Rugpjūčio 24 dieną tekstų kūrėjas Žygimantas Kudirka pristatys Haiku vairuotojams.
Rugpjūčio 25 dieną vyks pokalbis „Smulkioji architektūra. Kokia ir kodėl?“
