„Labas rytas. Laba diena“, – lietuviškai sveikinasi Fara ir Madždas. Pabėgėliai iš Sirijos pripažįsta, kad lietuvių kalba jiems įdomi, tačiau sunki. Greta kalbos mokymosi ir bandymo atrasti save Lietuvoje Madždas daro tai, kas jam patinka labiausiai – tapo.
Menininkas pripažįsta, kad jo kūriniuose – per karą Sirijoje patirti išgyvenimai. Tačiau su pačia Sirija sieja tik vieną paveikslą, kuriame vaizduoja tironišką valdžią šalyje. Kituose bando giliau pažvelgti į įvykius aplink, savo patirtį. Madždas domisi ekspresionizmu, transformacija ir Vakarų krikščionių šventųjų vaizdavimu dailėje.
Dvi menininko parodos buvo surengtos Sirijoje. Visi jo darbai ten ir liko, o eksponuojami Vilniaus kameriniame teatre „House of Puglu“ – jau nutapyti Rukloje.
„Dauguma žmonių, kurie jau matė [paveikslus], sako, kad tai iš tiesų sunkūs darbai ir matosi, kad už jų kažkas slypi“, – pasakoja viena iš „House of Puglu“ įkūrėjų Sigita Pikturnaitė.
Pora dar tik bando atrasti save Lietuvoje. Į Ruklą jie iš Graikijos perkelti pagal Europos Sąjungos susitarimus dalytis į Europą atvykusiais pabėgėliais. Sirai pripažįsta, kad iš pradžių norėjo keliauti į Vokietiją, kur turi draugų, giminių ir tik atplaukę į Graikiją dėl uždarytų sienų nusprendė keliauti legaliai. Apie Lietuvą žinojo nedaug – šiek tiek istorijos ir kur ji yra.
„Kai lietuviams pasakau apie Ruklą, jų reakcija: o, Dieve. [...] Nenoriu, kad tai skambėtų dramatiškai. Bet iš tiesų – aplink tik tyla. Iš pradžių truputį bijojome. Vienintelis dalykas, ką noriu matyti, – žmones, judėjimą, gyvenimą“, – sako Madždas.
Rukloje jie turėtų praleisti iki trijų mėnesių, po to norėtų persikelti į Vilnių. Farah pasakoja, kad jau ieškosi darbo – ji baigusi ekonomiką, dirbo anglų kalbos mokytoja.
„Sutikome žmonių, kurie pasiryžę ir nori padėti, nori, kad mes labiau pažintume visuomenę, taptume jos dalimi. Kai kurie šiek tiek bijo imigracijos. Jie laikosi nuomonės, kad žmonės, kurie atvyksta iš Sirijos, yra tik musulmonai, jiems tai atsibodo. Reikia laiko, kad jie pakeistų savo požiūrį“, – mano Farah.
Abu sirai tvirtina, kad labiausiai norėtų, jog Lietuvoje į juos žiūrėtų ne kaip į pabėgėlius, o vertintų kaip asmenybes.
