Jau trečius metus festivaliui vadovaujantis lenkų kuratorius, dramaturgas ir kritikas Tomaszas Kireńczukas mini, kad jo ir komandos siekis – viduramžių laikus menantį miestą bent dešimčiai dienų paversti „miestu–festivaliu“.
Šie metai ypatingi, mat festivalio dėmesys nukreiptas į Lietuvą – profesionalioje scenoje bus pristatyti netgi trys lietuvių šokio menininkų darbai, surengtos jų dirbtuvės ir susitikimai su tarptautiniais scenos meno profesionalais. Mintimis apie Santarkanželo festivalį, jo svarbą Lietuvai ir jos kūrėjams dalinasi Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.
– Santarkanželo festivalis jau 54-ąjį kartą suburia gausią menininkų, šokio ekspertų, žiūrovų bendruomenę Italijoje. Kuo ypatingi šie metai festivaliui ir kuo jie ypatingi Lietuvai?
Gintarė Masteikaitė: Šis festivalis garsėja kaip drąsių ir jaunų kūrėjų prisistatymo vieta, į kurią atvyksta ne viena dešimtis šokio profesionalų iš Italijos ir visos Europos. Festivalis ne tik supažindina vietos ir svečių auditoriją su kylančiais menininkais, bet dažnai tampa tarptautinės karjeros platforma menininkams.
Pirmą kartą festivalio programoje pasirodys net trys Lietuvos šokio menininkai. Jų darbai bus pristatyti 9 kartus. Nuoširdžiai tikimės, kad visiems trims darbams šis festivalis atvers dar daugiau durų į užsienio festivalius ir teatrus. Jau dabar deriname detales dėl Lietuvos meno pristatymo „Romaeuropa“ festivalyje 2025 metais, ir „Santarcangelo“ festivalis neabejotinai pasitarnaus kaip pirmas rimtas susitikimas su potencialiais dalyviais.
– Lietuvos menininkai festivalyje pasirodo jau antrus metus, praeitais metais žiūrovai galėjo susipažinti su Annos-Marijos Adomaitytės kūriniu „workpiece“. Smalsu, kodėl tik tiek negausiai metų ir tik dabar?
G.M.: Labai aktualus klausimas. Mes, LŠIC, užmezgėme ryšį su Tomaszu Kireńczuku dar prieš jam tampant šio festivalio meno vadovu ir nuosekliai kalbėjomės apie Lietuvos šokio bendruomenę bei jų kūrybines idėjas. Vėliau sekė vizitas į Lietuvą ir apsikeitimai spektaklių vaizdo įrašais ar pokalbiais „Zoom“ platformoje. Iš visos sukauptos medžiagos Tomaszas pats atrinko, kurie kūrėjai jam atrodė aktualiausi ir geriausiai atliepiantys festivalio kontekstą bei dvasią. Užtrukome ne vienerius metus, kol pasiekėme tikslą – kad bent trys menininkai būtų įtraukti į vieną programą. Tokiems pristatymams reikia laiko ir finansinio indėlio. Laikas svarbus tvirtam ir pasitikėjimu grįstam ryšiui sukurti, o finansinė pusė – svajonėms išpildyti.
– Festivalis kviečia mus naujai patirti reivo šėlsmą, ceremonijas, protestus, kitas praktikas ir ritualus. Kaip į šį kontekstą įsilieja lietuvių Luko Karvelio „Kur krantas“, Annos-Marijos Adomaitytės „Pas de deux“ ir Agnietės Lisičkinaitės „Hands up“ kūryba, o taip pat ir Agnietės kūrybinės dirbtuvės „How to protest“?
G.M.: Ne veltui šie kūrėjai yra atrinkti į programą, nes jų spektakliai vienaip ar kitaip atliepia tiek festivalio šūkį, tiek ir pristatomas praktikas: kūrėjai kvies reflektuoti savo socialines ir politines pažiūras, dekonstruoti šokio klasiką ir, žinoma, pasinerti į baltiškosios tapatybės paieškas.
– Šiais metais festivalis pasitinka kūrėjus ir festivalio svečius teiginiu „while we are here“. Kokių minčių ir sąsajų kelia ši frazė?
G.M.: Manau, svarbiausia žinutė yra „čia ir dabar“. Kaip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, kaip veikiame ir kaip mus veikia skirtingi dėsniai, naujienos, požiūriai, įvykiai (karai, emigracija, klimato krizės, nacionalistiniai judėjimai, socialinė nelygybė ir t. t.). Ką galime keisti, o ką reikia tik pajausti ir išgyventi. Kaip save mato menininkai ir kas, jų nuomone, privalo būti išsakyta, iššokta ar iškalbėta. Festivalio meno vadovas Tomaszas Kireńczukas visada labai jautriai stebi aplinką, menininkus ir savo pasirinkimais aktualizuoja dabarties momentus. Ne veltui šių metų lozungas pasirinktas būtent toks.
