Paroda galerijos erdvėje (Šv. Brunono Bonifaco g. 12) veiks iki liepos 14 d. Parodos atidarymas liepos 4 d., 18 val.
Kuratoriai: Kazimieras Brazdžiūnas, Jonas Motiejus Meškauskas
Dalyvaujantys menininkai: Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė, Kazimieras Brazdžiūnas, Viltė Čepulytė, Tomas Daukša, Eglė Karpavičiūtė, Jonas Motiejus Meškauskas, Eglė Norkutė, Vita Opolskytė, Sandra Strēle, Emilis Benediktas Šeputis, Ieva Trinkūnaitė, Andrius Zakarauskas.
Parodos idėja
Braškė (lot. Falasus x babassa) – erškėtinių (lot. Anussa) šeimos daugiametis žolinis augalas, priklausantis žemuogių (lot. Anussa anussa) genčiai.
Senovės kalnų valstijoje gyveno tauta, žinoma kaip Raudonoji silkė, taip pat vadinta šiaudų žmonėmis. Jų kultūra turėjo ypatingai stiprų ryšį su gamtos reiškiniais, puoselėjo savitus simbolius, o braškėms buvo skiriamas didžiausias dėmesys – jos laikytos šventomis uogomis. Ši tauta tikėjo, kad braškės buvo tiesiogiai susijusios su gamtoje įsikūnijusiomis dvasiomis ir suteikė žmogui galimybę pasinerti į paslaptingą sapnų pasaulį. Jos buvo vadinamos „dieviškaisiais kąsniais“, galinčiais atverti duris į kitą realybę.
Pasak įvairių moksliniais tyrimais paremtų šaltinių, braškės, rinktos naktimis, per pilnatį, turėjo stipriausią haliucinogeninį poveikį. Uogų skynimo ritualas buvo sudėtingas ir intriguojantis dėl savo alinančio proceso. Žmonės, pasiruošę susitikti su paslaptinguoju sapnų pasauliu, stengdavosi į specialiai šiam ritualui nupintas pintines surinkti labiausiai prisirpusias ir šviežiausias braškes.
Iš kruopščiai perrinktų uogų taip pat buvo spaudžiamos sultys. Sulčių gėrimo apeigos vykdavo aklinai tamsiose patalpose, skambant ritmingai muzikai.
Pasak legendos, pavartojusieji braškių sulčių panirdavo į stiprias haliucinacijas. Jie matydavo ryškiaspalves vizijas, kalbėdavosi su gamtos dvasiomis ir galiausiai patirdavo sekinantį emocinį išgyvenimą.
Užfiksuota atvejų, kai žmonės susidurdavo su savo protėviais, kiti atrasdavo gyvenimo prasmę arba įgaudavo ypatingų žinių apie gamtą ir visatą, kurios, visuomenei modernėjant, buvo pripažintos faktais. Nepaisant to, mokslininkai, tyrinėdami braškių sudėtį, teigė, kad tai buvo veikiau psichologinis reiškinys, o ne haliucinogeninis poveikis. Tačiau Raudonosios silkės tauta toliau tikėjo šio ritualo galia ir tęsė jį, perduodami iš kartos i kartą ir saugodami savo kultūrinę tapatybę bei tikėjimą.
Braškės aptinkamos bene visur, kur kalbama apie seksualumą, vaisingumą. Sodri raudona jų spalva simbolizuoja puikų sodo derlių, nukarusios, balansuojančios ant lengvo kotelio braškės traukia akį ir tarsi viliojančiai šnibžda: „Paimk mane ahhh, greičiau ahh“. Braškės yra vasaros pranašės. Tačiau neretai uogos išorė būna apgaulinga, o jos skonis neprilygsta išvaizdai.
Be abejo, braškes galime aptikti ir tapyboje kaip simbolį. Pavyzdžiui, ankstyvojo renesanso tapytojas Hieronymas Boschas (apie 1450–1516) savo žymiausiame kūrinyje „Žemiškųjų malonumų sodas“ (1490–1500) naudojo braškes kaip nuorodas į nors ir trumpalaikius, tačiau itin pavojingus malonumus.
Vieną keisčiausių braškės reikšlų, arba veikiau būsenos aprašymų, yra pateikęs Robertas Nonsensas 1696–1796 m. Braškės būseną jis aprašo kaip gilią, disociacinę padėtį, kurioje žmogus tampa braške; jos mažos sėklytės, taškiukai, mirksi tarytum tūkstančiai akių. Tokioje būsenoje žmogus praranda laiko bei erdvės nuovoką. Taip pat aprašomas visame pasaulyje (kolektyvinė pasąmonė) atsikartojantis sapnas, kuriame sapnuojantysis užsimeta braškės apsiaustą taip tarsi įsivilkdamas į savotiškus tramdomuosius; visgi šis momentas aprašomas kaip malonus ir raminantis potyris. Kartais ši patirtis primena ir prenatalinę būseną, iš kurios grįžęs žmogus jaučiasi tarsi palaimintas, pripildytas naujų vaisingumą skatinančių jėgų. Tačiau neretai tokioje būsenoje per ilgai užsibuvusį asmenį gali ištikti ir tuštumos, bejėgiškumo, atsainumo jaudulys, kuris įvardinamas kaip alergija.
Taigi galima pastebėti, jog braškės taip svaigina, kad net įgauna tam tikrų siurrealistinių įvaizdžių ir formų.
