Šiandien „nutapyti“ paveikslą užtrunka vos keletą minučių ir net nereikia dažų ar teptukų. Tik kompiuterio ar kito išmanaus įrenginio bei interneto. Virtualiai nukeliauji į visus stilius ir žanrus išmanančio „menininko dirbtuvę“ ir pateiki užsakymą.
Vaizdžiai apibūdini norimo kūrinio idėją, formatą, o visą kitą palieki genijaus vaizduotei. Paspaudi mygtuką ir nekantriai lauki, kol sugeneruojamas naujas AI šedevras. Meno gamyba, pasitelkus dirbtinį intelektą – smagus žaidimas, nauja, ryški šiuolaikinio meno kryptis, ir nuolat lydinti dvejonė.
Ar internete, meno galerijoje pamatytas kūrinys tikras, ar dirbtinis? Jį sukūrė žmogus ar kompiuteris? Panaši dvejonė ir klausimai nejučia užtinka ir pamačius parodoje „Sapnų žemė“ pristatomas siurrealistines Indros Grušaitės drobes.
Tapytoja – tarsi keliautoja laiku
Kūrinių palyginimas su dirbtinio intelekto pagalba sugeneruotais vaizdais pačiai tapytojai kelia juoką. Menininkė, nuo mažumės vadinta mergaite iš XIX amžiaus, nemėgsta šiuolaikinių technologijų ir darbuose, kaip pati sako, naudoja tik savo rankas ir galvą.
I.Grušaitė, nusivylusi šiuolaikiniu pasauliu ir menu, kūryboje gręžiasi ir užuovėjos ieško praeityje. Kaip dirbtinis intelektas naudoja kitų menininkų darbus, taip I.Grušaitė – įvairių laikotarpių žanrus ir stilius.
Tapytoja, tarsi keliautoja laiku, ant drobės jungia XII a. gotikinę mistiką ir keistus gyvius, XIV a. gimusio renesanso filosofinę mintį ir idealizuotą meninę kalbą, XVI a. manieristinę raišką ir XVII a. tamsų, gryną, barokinį teatrališkumą, XIX a. simbolizmo idėjas bei prerafaelitų įkvėpimo paieškas senųjų meistrų darbuose, XX a. siurrealizmui būdingus magiškus siužetus ir galiausiai XXI a. ją pačią aplankiusias fantazijas.
Tarsi uogas ant smilgos drobėje verdama skirtingus kontekstus, menininkė kuria unikalią laiko ir erdvės kategorijoms nepavaldžią „žemę“.
Sapnus paveiksluose saugo sapnų žmogeliukai
Tuščią teritoriją I.Grušaitė užpildo sapnais. Bėgdama nuo nuobodžios kasdienybės menininkė paveiksluose atkuria miegant aplankiusius prisiminus – mylimo senelio sodą, kur visada pasitinka ant šakų kabantys raudoniu prisirpę obuoliai ir draugai katinai („Prisiminimų sodas“), ar vizualizuoja kitų menininkų nakties vizijas, įkvėpusias žymiausius jų kūrinius („Arija mėnuliui. Dvoržako sapnas“).
Sekdama siurrealistines tradicijas ji domisi ne tik sapnų turiniu, bet ir procesu. Vadinamieji „sapnų žmogeliukai“ I.Grušaitės drobėse sapnus neša, saugo ir globoja styginių instrumentų lopšinėmis, o nepavykus užmigti kartu skaičiuoja aveles ar stabdo begalinius minčių srautus.
Menininkės kuriamas sapnų pasaulis scenografiniais rekvizitais primena ir barokinius spektaklius. Nėriniai, brangakmeniai, gėlės, skirtingų kultūrų sintezė, alegorijų, paslėptų simbolių, metaforų dermė. Tai miego dievo Hipno atributai – aguonų stiebai, tekanti Leto upė – ar dažname paveiksle plasnojantys drugeliai – kūną palikusios, sapnuojančio žmogaus sielos ir negalėjimo užmigti simboliai.
Laikas, laikrodis – ir egzistencinio nerimo, galios ir naujos pradžios simbolis
I.Grušaitės kūrybai apibūdinti tinka ir magiškojo, fantastinio realizmo sąvoka. Migloje paskendusi miško paklotė, plikos kalvos ir medžių šakos, paslaptingos pelkės, ežerai ir jų gyventojai primena ne tik sapnus, bet ir prieš miegą vaikystėje sektas pasakas. Apie užburtą mišką ir stebuklingus jo gyventojus, miegančiąją gražuolę, Undinėlę ar Alisą stebuklų šalyje.
Menininkės drobės kaip ir pasakos skatina smalsumą, atveria vaizduotę kurti: savo aplinką, naujas gyvūnų ar augalų rūšis, fantastines istorijas. Jose slypi ir daug išminties bei pamokymų, kaip vertinti ne turtus, prabangą, ar valdžią, bet kasdienius gamtos ir gyvenimo stebuklus.
I.Grušaitės darbai kviečia apmąstyti ir laiko, kuris sapnuose gali sulėtėti arba, atvirkščiai, pagreitėti kategoriją. Laikrodis – čia ir egzistencinio nerimo, šiuolaikinio pasaulio, galios, mirties ir kartu naujos pradžios, šviežio rytinio starto simbolis.
Menininkė, kūryboje derindama skirtingus laikus, kviečia bent akimirkai sustoti ir atrasti balansą. Tarp šiuolaikinio pasaulio skubos ir lėto poilsio. Tarp posakių „Atmink, kad mirsi“ (lot. Memento mori) ir „Mėgaukis kiekviena akimirka“ (lot. Carpe diem).
Menininkė, kūryboje derindama skirtingus laikus, kviečia bent akimirkai sustoti ir atrasti balansą.
Indra Grušaitė (g. 1964) – kilusi iš Skuodo, dailės mokėsi Klaipėdoje, vėliau studijavo ir baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kūrybinį kelią pradėjo tęsdama lietuviškosios ekspresionistinės tapybos kanonus, kūrė abstrakčias, spalvines kompozicijas, peizažus.
Kaip teigia menininkė, apie 2005 m, po apsilankymo Luvro muziejuje, ji tarsi atgimė ir atsivertė į kitą kūrybinę religiją. I.Grušaitė pradėjo studijuoti renesanso, baroko, senųjų meistrų dailę ir ilgainiui kurti savitą dekoratyvumu, kruopštumu ir pagarba praeičiai pasižymintį braižą.
Menininkė šią kūrybą yra pristačiusi personalinėse parodose Vilniaus Pilies galerijoje (2014), „Kitapus upės“ (2020, AP galerija). Parodoje „Sapnų žemė“ tapytoja pristato naujausias, daugiausiai 2022-2023 metais sukurtas drobes.
