Išmoktas bejėgiškumas
Suprantu, kad tema, kuriai skiriu šį komentarą, daug kam gerokai nusibodusi. Seligmano eksperimentas su šunimi. Ar teko apie tokį girdėti? Jis demonstruoja, kas yra išmoktas bejėgiškumas. Šuo buvo laikomas narve, per kurį periodiškai paleidžiama elektros srovė. Pirmuosius kartus šuo imdavo blaškytis po narvą ir bandydavo ištrūkti, tačiau tai buvo neįmanoma. Narvo durys užrakintos. Vėliau šuo pavargo ir tiesiog ramiai gulėdavo nepaisydamas elektros šoko. Net kai durys būdavo atrakinamos ir jis būtų galėjęs išeiti, jis nesikeldavo ir kentėdavo, nes neturėjo jokios vilties pakeisti situacijos.
R.Šimašius šiais sprendimais galutinai laidoja savo reputaciją ir šimtus milijonų mūsų visų eurų.
Mes išmokome bejėgiškumo daugelyje gyvenimo sričių. Nacionalinis stadionas Vilniuje yra viena tokių. Per trisdešimt metų išvogti milijonai ir stūksantys griaučiai šalia Vilniaus „Akropolio“ prekybos centro.
Mero komanda džiaugiasi, kad šią savaitę korupcijos paminklu tapusios statybos pagaliau pajudėjo iš mirties taško ir po kelerių metų vilniečiai bei sostinės svečiai galės džiaugtis moderniu 15 tūkstančių vietų stadionu. Aš sakau, kad tai, dėl ko susitarta su privačiu fondu „BaltCap“, baigsis taip, kaip baigėsi panašūs susitarimai su „Dalkia“ ar „Rubicon“, o R.Šimašius šiais sprendimais galutinai laidoja savo reputaciją ir šimtus milijonų mūsų visų eurų.
Koncesija, kuri nėra jokia koncesija
Pradėkime nuo to, kas yra koncesijos sutartis? Tai privačiam subjektui suteikiama teisė vykdyti ūkinę komercinę veiklą perduodant jam viešųjų paslaugų teikimą ar kitų valstybės ar savivaldybių funkcijų atlikimą.
Jeigu jūs paieškosite, kokios koncesijos pasaulyje sudarytos šiais metais, jūs rasite aibę nuorodų į energetinius ir transporto projektus. Laose tokiam pat laikui kaip ir Vilniuje (25 metams) pasirašyta koncesijos sutartis su elektros linijų statytojais. Filipinų sostinėje Maniloje koncesininkas ties vandentiekį. Visame pasaulyje koncesijos būdu tiesiami keliai, vėliau leidžiant numatytą laikotarpį už juos imti mokestį.
Jau supratote – koncesija naudojama ten, kur valstybė nenori ar negali investuoti savo pinigų, todėl privačios bendrovės imasi tai daryti mainais į teisę laikinai valdyti statinį ir iš jo gauti pajamas. Kokia nauda iš to valstybei? Po numatyto laiko sukurtas turtas atitenka jai, pinigų leisti nereikia, žmonės turi elektrą, vandenį ar geresnius kelius. Kokia nauda verslui? Gera investicija, kuri per numatytą laiką atsiperka ir atneša pelną investuotojui.
Tai čia taip yra Filipinuose ar Laose. Šimašiaus koncesija yra visai kitokia. Savivaldybė nurodo, kad statomo stadiono kaina siekia 40 mln. eurų. Tai normalu, Kaunas stato už tiek pat. Vilniuje šalia stadiono nutariama dar pastatyti biblioteką, sporto muziejų, konferencijų salę, tris futbolo aikštes po atviru dangumi ir t.t. Tai visą projektą brangina dvigubai. Kadangi pinigų nėra, pasirašoma koncesijos sutartis su „BaltCap“, kuria fondui garantuojama per 25 metus išmokėti 154 mln. eurų. 100 mln. eurų išmokės Vilniaus savivaldybė, 54 mln. eurų išmokės Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Keista, ar ne? Ne investuotojas moka, o valstybė jam įsipareigoja mokėti.
Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog čia jokia koncesija. Tai yra elementari paskola su drakoniškomis metinėmis palūkanomis. Tai yra tas pats, kas pirkti butą iš brėžinio. Statytojas tau pažada, kad per kelerius metus viską pabaigs, tu eini į banką, imi paskolą, lauki statybų pabaigos ir 25 metus moki paskolą.
Tiesa, jei imtumėte būsto paskolą dabar, mokėtumėte bent dvigubai mažesnes palūkanas, nei mokėsime mes visi už stadioną. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. rugpjūčio mėnesį vidutinė būsto paskolų palūkanų norma Lietuvos komerciniuose bankuose buvo 2,15 proc.
Šalia 154 mln. eurų Vilniaus savivaldybė įsipareigoja papildomai investuoti dar 35 mln. eurų mūsų visų pinigų į stadiono infrastruktūrą. Vėlgi, nuostabi koncesija. Investuoja iš savo biudžeto savivaldybė, bet ne tai turintis daryti koncesininkas. Ir tai dar ne viskas. Taip brangiai nusipirkę auksinį stadioną, papildomai sudėję ten beveik stadiono kainą siekiančią sumą infrastuktūrai, mes 25 metus net nebūsime jo valdytojais. Valdytoja bus „BaltCap“ dukterinė bendrovė, kuri ir gaus pajamas iš renginių, patalpų nuomos ir t.t. Tuo pačiu ji ir nustatys komercines kainas už visa tai.
Būtent todėl bendra koncesijos sutarties vertė pačioje sutartyje nurodoma 280 mln. eurų be PVM (338,8 mln. eurų su PVM). Jūs įsiskaitykite, 40 mln. stadiono statybų projektas virto 340 mln. vertės koncesijos sutartimi, kur beveik 200 mln. valstybė garantuoja koncesininkui išmokėti tiesiogiai arba per investicijas į jo valdomą objektą be jokios jo rizikos.
Beprotybė
Paprastai sakant, jūs paėmėte būsto paskolą kosminėmis palūkanomis, prisiėmėte visas rizikas ir, kai namas jau pastatytas, jums sakoma, ne, keltis čia ir gyventi jūs negalite. 25 metus, kol mokate paskolą, jūsų butas priklausys statybos bendrovei, kuri gali tą butą nuomoti bet kam. Visos gaunamos papildomos pajamos iš jūsų buto nuomos atitenka pastačiusiai bendrovei. Ji dar priduria, kad turite būti laimingi, nes buto išlaikymo išlaidos (šildymas, valymas, elektra) taip pat jos, o ne jūsų galvos skausmas. Ar jūs džiaugtumėtės? Ar jūs iš viso įsivaizduojate save tokioje situacijoje? Aš tikrai ne, bet mes visi į ją įstumti ir tai jau įvykęs faktas.
Akivaizdu, kad žodžiu „koncesija“ čia pridengiama milžiniška afera. Koncesija būtų, jei „BaltCap“ savo lėšomis pastatytų stadioną, 25 metus būtų jo operatorė, prisiimtų rizikas, per tą laiką gautų pajamas, atpirktų investicijas ir periodo pabaigoje uždirbtų pelną. Valstybė savo pinigų nedėtų arba jų dėtų labai mažą dalį, miestiečiai džiaugtųsi stadionu. Tokiu atveju bendrovė turėtų realiai vertinti rizikas, skaičiuoti, planuoti. Bėda, kad tokie objektai kaip stadionai bendrai nėra valstybės ar savivaldybės funkcija, kurią ji gali perleisti privačiam verslui. Jei „BaltCap“ norėtų tokio verslo imtis ir žinotų, kad jis bus pelningas, ji tai galėtų daryti be jokių problemų ir be jokių koncesijos sutarčių.
Jei projektas pelningas, koncesininkų bus visa eilė. Jei jis nuostolingas, koncesija iš viso neįmanoma.
Teoriškai bet kas Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje gali statyti sporto aikštes, stadionus, pramogų arenas ar konferencijų sales. Štai Tauragės savivaldybė dabar per antstolius bando atgauti skolą iš Arūno Pukelio (žinomo Šviniaus pravarde), kurio rankose senasis Tauragės stadionas V.Kudirkos gatvėje. Vilniuje didžiausios arenos yra privačiose rankose. Niekas nežino, kas bus po 15 ar 20 metų. Kaip atrodys konkurencinė aplinka.
Stadionai yra verslo projektai. Dažnai juos stato turtingi futbolo klubai, kurie vėliau uždirba iš bilietų, simbolikos pardavimų, maisto ir gėrimų prekybos, transliacijų teisių ir t.t. O ten, kur akivaizdu, kad atsiperkamumas abejotinas, sporto infrastruktūra rūpinasi pačios valstybės, investuodamos viešuosius pinigus ir būdamos tokių objektų valdytojos, suteikdamos teisę jais naudotis miestų gyventojams priimtinomis sąlygomis, skatindamos sveiką gyvenimo būdą, mėgėjišką ar profesionalų sportą, gaudamos pajamas iš komercinės veiklos.
Jei projektas pelningas, koncesininkų bus visa eilė. Jei jis nuostolingas, koncesija iš viso neįmanoma. Tai tas pats, kas plaktuku konservų dėžutę atidarinėti. Nuostolingi, bet valstybei svarbūs projektai visada bus daromi biudžeto lėšomis, nes joks privatus verslas savo pinigų dėl viešojo intereso nedegins. Ypač tokių sumų.
R.Šimašius visas rizikas ir įsipareigojimus perkėlė ant mūsų pečių, o visas pajamas, kartu ir būsimą pelną atidavė „BaltCap“. Jis tai padarė iš anksto pranešęs, kad daugiau nebesieks Vilniaus mero kėdės, o tai reiškia, kad visą užvirtą košę srėbs jau kiti. Iš pareigų pasitraukė ir šios sutarties architektas Povilas Poderskis, kuris šiuo metu vadovauja privačiai įmonei ir sutartyje aiškiai nurodytus skaičius vadina „pigia manipuliacija“. Ji tikrai nėra pigi, ji mums visiems kainuos šimtus milijonų, kuriuos galėjome sutaupyti ir išleisti prasmingesniems dalykams, nei privačios bendrovės pelno didinimas.
Ar buvo alternatyvų? Taip. Šių metų balandį Vyriausybė vidaus rinkoje pasiskolino 50 mln. eurų su neigiamomis palūkanomis. Prieš mėnesį iki tol taip pasiskolinta dar 40 mln. eurų. Ir poreikis rinkoje Vyriausybės vertybiniams popieriams buvo tris kartus didesnis nei jų pasiūla. Mes galėjome ir galime gauti beprocentę paskolą, kurios daugiau nei pakaktų nacionaliniam stadionui, kuris nuo pirmosios dienos būtų valstybės rankose. Jokių papildomų šimtų milijonų, jokių mokėjimų 25 metus.
„BaltCap“ berniukai
Mero komanda, o ypač patarėjas Karolis Žukauskas, itin supyko, kad savo epizode „Youtube“ kanale pasakiau, jog „Rubicon“ berniukus Vilniuje keičia „BaltCap“ berniukai. Pasakymo kontekstas buvo aiškus. „BaltCap“ kaip koncesininkas pasirinktas be jokio konkurso. Kaip kažkada Vilniaus meras Artūras Zuokas be jokio konkurso į „Rubicon“ rankas nuplukdė 140 mln. litų sklypą, ant kurio išdygo vandens parkas, arena, o dabar ir gyvenamieji namai, nors buvo dievagotasi, kad to niekada nebus.
Dar daugiau, „BaltCap“ investicinio fondo dukterinė įmonė „BaltCap Infrastructure Fund“ 2018 m. Vilniuje investavo 11 mln. eurų į mokyklos ir darželio statybą Kalnėnų mikrorajone. Tai nėra tik statybų, kurias vykdo UAB „Merko statyba“, finansavimas. Ir tai nėra šiaip mokykla bei darželis. Fondas stato Karalienės Mortos mokyklą ir „Vaikystės sodo“ darželį. Tai yra TS-LKD partijos pirmininko šeimos verslas, iš kurio gaunamos pajamos nepalyginamai didesnės nei Seimo nario alga. „BaltCap“ dvidešimčiai metų tapo Austėjos Landsbergienės verslo bendrasavininkiais.
Tai visiškai skirtinga situacija nei eilinė paskola iš banko, kurią nesunkiai gali refinansuoti kitame. Tai visiškai kito lygio abipusiai įsipareigojimai. Lygiai taip, kaip po koncesijos sutarties pasirašymo ateities Vilniaus valdžioms ją keisti ar nutraukti bus beveik neįmanoma, o bandymai tai daryti baigsis tarptautiniuose arbitražuose. Mes statėm, įsipareigojimą įvykdėm, sutarties vertė nurodyta, jei nutraukinėsit, visa tai teks kompensuoti. Ir Vašingtono ar Stokholmo arbitražams tikrai nerūpės, ką prieš kameras kalbėjo R.Šimašius ar jo svita. Visi žiūrės į sutartį. Tokią patirtį jau turim.
Ar tai yra interesų konfliktas? Už koncesijos sutartį balsavo ir TS-LKD frakcija Vilniaus taryboje. Anksčiau viešai R.Šimašių kritikavęs ir net apie korupciją kalbėjęs konservatorius Valdas Benkunskas, grįžęs į Vilniaus vicemero kėdę, problemų nebemato. Dabar jam problema, kad viešai kartoju jo paties kažkada keltus klausimus.
Skvernelio pakalikas
Ką į visa tai atsako dabartinė Vilniaus valdžia? Viskas labai paprasta, esu „Skvernelio berniukas“, nes dirbau jo patarėju ir esu šališkas. Taip, tikrai dirbau patarėju, bet jau pusantrų metų nedirbu. Vienintelis mano pajamų šaltinis yra „Patreon“, turiu daugiau nei 5 tūkstančius mane remiančių darbdavių, kurie išlaiko ne tik mane, bet ir komandą. Skvernelio irgi valdžioje nėra jau metus.
Sutartis buvo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, taip pat prie jos prisijungė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jau metus ir Vilniaus miestui, ir valstybei vadovauja tos pačios politinės jėgos ir joms susitarti neturėtų būti sunku.
Taip pat nesu prieš stadioną. Priešingai, manau, kad Vilniui jis būtinas. Esu vilnietis, per rinkimus parėmiau Laisvės partiją, tai deklaravau dar iki balsavimo. Parėmiau ne tik savo balsu. Laisvės partiją parėmiau ir finansiškai. Taip pat, kaip parėmiau ir nepriklausomą kandidatą Vytautą Baką. Mačiau tai kaip laisvus, nepriklausomus žmones su nauju požiūriu į politiką ir skaidrumą. Pats politikoje nedalyvauju ir manęs tikrai negąsdina mero aplinkos šaukimas – žiūrėkite, jis prieš Vilnių, jis prieš liberalus ir konservatorius, jis melagis. Vienintelis dalykas, kurį tai keičia, požiūris į tokius rėksnius. Kažkada taip elgėsi maršistai ir valstiečiai. Išgyvenau. Išgyvensiu ir šį kartą.
Ką tikrai darau, tai stengiuosi nebijoti ir kalbėti tiesą pasiremdamas faktais. Gali kiek nori kartoti, kad 2 + 2 = 4 yra manipuliacija, bet bent šiek tiek smegenų turintys žmonės supras, kas iš tiesų manipuliuoja. Jiems ir skiriu šį komentarą bei savo epizodus.
