Kosmonautas Rimantas Stankevičius: pavojingi viražai tarp žemės ir dangaus, tarp Lietuvos ir Maskvos

Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius – vienas iš trijų kosmonautų (astronautų), kurių vardus Lietuva taria su ypatinga pagarba. Kiti du – lietuviško kraujo turintys Karolis Bobko (gyvena JAV) ir Aleksejus Jelisejevas (pasikeitęs lietuvišką Kuraičio pavardę).
Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius
Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius / Asm. archyvo nuotr.

Tačiau Rimanto Stankevičiaus likimas, ypač vertinant Kovo 11-osios kontekste – tikrai ypatingas ir neeilinis. Šis žmogus, nepaisant didžiulių nuopelnų aviacijai ir kosmonautikai, nuolat turėjo įrodinėti, kad yra aukščiausios klasės profesionalas. O lietuviams – kad yra savo tėvynės patriotas, nes dirbo šalia Maskvos, Žukovskio bandymų aerodrome.

Suprasti akimirksniu

  • Rimantas Stankevičius gimė Marijampolėje 1944 m.
  • 1966 m. baigė Černigovo aukštąją lakūnų mokyklą Ukrainoje. Tarnavo lakūnu kariniuose daliniuose.
  • Skraidė 57 tipų lėktuvais. 1982 m. suteikta 1-os klasės lakūno-bandytojo kvalifikacija.
  • 1977 m. paskirtas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais „Buran“.
  • 1979 m. sausio 19 d. Vyriausioji Medicinos komisija patvirtino jo tinkamumą kosminiams skrydžiams.
  • Skraidė su lėktuvais-laboratorijomis Tu-154 ir MiG-25, kuriuose buvo įrengtos „Burano“ valdymo sistemos.
  • Žuvo 1990 m. rugsėjo 9 d. Italijoje, aviacijos šventės metu.

R.Stankevičiaus nuopelnai – didžiuliai. Pagal jo išbandytą ir sukurtą naikintuvo išvedimo iš suktuko programą iki šiol skraido viso pasaulio Su-27 naikintuvų lakūnai. Jis buvo vienas iš dviejų daugkartinio naudojimo laivo „Buran“ (amerikietiško „Shuttle“ konkurentas) ekipažo narių (treniravosi kartu su Igoriu Volku), į dangų bandomųjų skrydžių metu šį galiūną kėlęs 11 kartų. Iš esmės jis išmokė „Buraną“ saugiai nusileisti. Deja, pakilti į kosmosą Rimantas nespėjo – nei „Buran“, nei kosminiu laivu „Sojuz“.

Rimantas Stankevičius žuvo 1990 m. rugsėjo 9 d. Italijoje, Trevizo provincijos Salgaredos aerodrome aviacijos šventės metu atlikdamas vertikalią pilotažo figūrą naikintuvu Su-27.

Apie šios tragedijos priežastis – antroje straipsnio dalyje. Pirmiausiai norisi pažvelgti į R.Stankevičių kaip į tautietį ir prisiminti, koks jis buvo žmogus, tėvas, lakūnas ir kodėl negrįžo į Lietuvą.

Lietuvos salelė Pamaskvėje ir „lietuviukas“

Kaune gyvena abu R.Stankevičiaus ir jo šviesios atminties žmonos Irenos sūnūs. Jaunėlis Algimantas (aukštalipys, tik per atsitiktinumą netapęs lakūnu) ir Gintaras (buvęs lakūnas, šiuo metu – verslininkas).

Algimantas prisimena tėvo pasakytus žodžius, kurie simbolizavo jo dualizmą: „Vienas sūnus turi gimti Lietuvoje, o kitas – Maskvoje.“ Taip ir nutiko. Algimantas iki 13-os metų, kol buvo gyvas tėtis, gyveno pusiau uždarame lakūnų-bandytojų miestelyje – Žukovskyje, saugotame milicijos.

Asm. archyvo nuotr./Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius
Asm. archyvo nuotr./Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius

Stankevičiams išsaugoti lietuviškas tradicijas buvo kartu ir sunku, ir lengva.
„Jei laidiniu telefonu vienas su kitu kalbėdavome gimtąja kalba, operatorė pokalbį iškart išjungdavo. Tas pats nutikdavo, jei skambindavome į Lietuvą. Tekdavo kalbėti visiems sekliams suprantama rusų kalba“, – prisimena Algimantas. Be to, lakūnų-bandytojų būrys, su kuriuo padangę raižė R.Stankevičius, buvo tikras internacionalas: vienas rusas, lietuvis, estas, ukrainietis, baškiras, totorius... Tikėtina, kad ir jie ne visuomet galėjo kalbėti gimtąja kalba.

TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuviškas šaknis atradęs astronautas Karolis Bobko: atviras kosmosas primena didelį gilų baseiną

Tačiau Stankevičių bute lietuvybės dvasia buvo išsaugota. Nors Algimantas lankė rusišką mokyklą, tėvai mokė lietuvių kalbos ir kelis kartus per metus parveždavo į Lietuvą, pas giminaičius. Namuose visad kabėjo austas drobinis rankšluostis, gintaro vėrinys. O per Kūčias valgyti vakarienės susirinkdavo ir internacionalinis lakūnų būrys – kolegos lietuviškas tradicijas gerbė. Pasak Algimanto, kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą, tėtis visiems pripirkdavo „tautiškų“ dovanų – ženkliukų, pakabukų, ir taip skleidė žinią apie Lietuvą.

Kaip savo knygoje „Lemties kilpa“ rašo Edmundas Ganusauskas, Rimanto mama, gėlininkė, sykį prisiminė: „Jis sakydavo – mamyt, koks aš laimingas, kad esu lietuviukas. Taip ir tardavo – lietuviukas.“

Lietuva buvo jo skausmas. Jautė – reikia grįžti, pasvajodavo apie namą prie Nemuno, tačiau geriau už kitus suprato, jog tai būtų jo, kaip profesionalo, žlugimas. Mamai yra sakęs: „Dabar dar negaliu. Ką aš galėčiau Lietuvoje nuveikti?…“

Algimantas dar buvo vaikas, todėl sako, kad negalėjo jausti įtampos, kuri tvyrodavo tuomet, kai mama su tėčiu kalbėdavo apie grįžimą į Lietuvą. Matydavo tik mamos ašaras. Ir jos bandymą užsimiršti, panyrant į dėliones (stalo žaidimą) iki paryčių. Rimantas aiškindavo, kad į Lietuvą grįš tik tuomet, kai sukaups pakankamai patirties, kuria galėtų pasidalinti tėvynėje.

„Žinoma, tėtis norėjo pakilti į kosmosą, bet tai nebuvo pagrindinis jo tikslas. Jis daug dirbo, treniravosi. Kai išvažiuodavo į kosmonautų rengimo centrą, sakydavo, kad keliauja į „vaikų darželį“. Natūralu, kad jis sunkiai dirbo, būdavo pavargęs. Bet čia gelbėdavo geležinė sveikata“, – prisimena Algimantas.

Geležinė ištvermė

Iš tiesų, lakūnai-bandytojai buvo tikri supermenai. Įsivaizduokite, kokias perkrovas jie patirdavo, jei nuolat tobulindavo naikintuvo išvedimo iš suktuko technologijas. Būdavo taip: krenta lėktuvas nosimi žemyn. O lakūnas bando panaudoti fizikines jėgas taip, kad kaukiantį ir švilpiantį plieninį monstrą išvestų iš suktuko rankiniu būdu. Jei tai nepavyksta, aktyvuoja specialias raketas, pritvirtintas prie sparnų. Sunku suskaičiuoti, kiek tokių manevrų atliko R.Stankevičius, tačiau būtent jis ir ištobulino šią technologiją.

RIA/Scanpix nuotr./Daugkartinio naudojimo kosminis laivas „Buran“
RIA/Scanpix nuotr./Daugkartinio naudojimo kosminis laivas „Buran“

Panašius triukus Rimantas su porininku Igoriu Volku išdarinėjo bandydami daugkartinio naudojimo erdvėlaivio „Buran“ kloną. Pirmas skrydis įvyko 1985 m. lapkričio 10 d. Kaip rašė Edmundas Ganusauskas, plieninis paukštis (lėktuvas-laboratorija Tu-154) su „Buran“ valdymo bloku ir sustiprinta važiuokle būdavo pakeliamas į 10 km aukštį. Ten greitis mažinamas iki 400 km/val. Išleidžiama važiuoklė, įjungiama atbulinė variklių trauka. Tuomet lėktuvas ima smukti žemyn. Kaskart užduotys būdavo vis pasunkinamos, kad lakūnams tektų kuo sudėtingiau manevruoti. Lakūnams nepadėdavo jokie prietaisai, tekdavo pasikliauti savo nuovoka, analizuoti situaciją, akimis ieškoti nusileidimo tako. Žodžiu, tikras kosminis pragaras.

Lyrinis nukrypimas, kuris puikiai atspindi lakūno kovą už būvį:
„Tėčiui nuolat reikėjo įrodinėti savo tiesą, ar net gintis. Ir dėl to, kad buvo bandytojas, darė tai, ko dar nebandė kiti. O paskui vadovybė nagrinėdavo kiekvieną skrydžio epizodą. Papildomų niuansų kildavo ir dėl to, kad buvo lietuvis, Stankevičius. Jis tiesiog privalėjo būti visa galva ar net ir dviem galvom aukštesnis už kitus. Antraip nebūtų galėjęs skraidyti“.

Valdžia kaltę suversdavo lakūnams

Kartą, bandant išeiti iš suktuko, naikintuvas Rimantui nepakluso, teko pasitelkti į pagalbą raketas, palengvinančias šią sudėtingą ir labai rizikingą užduotį. Tačiau, nuspaudus raketos paleidimo mygtuką, suktukas tik suintensyvėjo, R.Stankevičiui teko katapultuotis. Sudužus naikintuvui, pradėtas tyrimas. Žinoma, pirmiausiai buvo apkaltintas lietuvis, kad sudaužė brangų paukštį. Ir vėl teko gintis, įrodinėti, kad pavedė technika. Vėliau nustatyta, kad lėktuvo mechanikai klaidingai pajungė raketų paleidimo laidus – juos supainiojo. Todėl Rimantas ir pateko į spąstus...

Asm. archyvo nuotr./Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius
Asm. archyvo nuotr./Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius

„Apskritai, Sovietų Sąjungos laikais vadai negalėdavo dėl nelaimių apkaltinti technikos. Turėdavo likti kaltas žmogus. O jei jis žūdavo, kaltę nurašyti būdavo dar lengviau: nėra žmogaus, nėra problemos“, – paaiškino Algimantas.

Ar vadovybė siūlė pasikeisti pavardę (kosmonauto A.Jelisejevo-Kuraičio pavyzdys)? Ar tuomet būtų buvę lengviau siekti tikslo? Ne, tokio tiesmuko pasiūlymo nebuvo. Bet, kaip Algimantui pasakojo mama, R.Stankevičiui buvo pasakyta: jei pasižadi niekada neišvažiuoti iš Rusijos, į kosmosą skrisi greitai. Jei ne – lauk kito šanso. Be jokios abejonės, Rimantas nesutiko.

Kasdienė įtampa: santykiai su Igoriu Volku

Skaitant R.Stankevičiaus dienoraščio fragmentus susidarė įspūdis, kad kasdieną jis gyvendavo didelėje įtampoje. Net ir santykiai su Igoriu Volku buvo komplikuoti.

„1985 11 6. Įsibėgėjom iki 200 km/h. Įsibėgėjom iki 250, įsibėgėjom iki 300. Pakėlėm priekinį ratą. Taip daryti nereikėjo. Kairysis ratas sprogo. Kai kėlėm priekinį ratą, vairų eiga buvo labai nedidelė – apie 8 laipsniai pagal prietaisą…

1985 11 7. Įsibėgėjom iki 200 km/h. Tikrinom pavaldumą. Mums svarbiausia, kad ženklai plius minus būtų teisingi. Igoris liepė nuspausti išjungiklį „Nusileidimas“. Užsidegė raudonas tablo. Aš pagalvojau, kad jis susitarė, jog nuspaus. Pasirodo, niekas neleido. Vakare pasakiau Sašai, o jis iš ryto – Igoriui. Šis sakė, jei toliau taip bus, jis mane pakeisiąs. Visai iš proto kraustosi. Nuo jo visa tai nepriklauso. Tegu jis man ačiū sako, kad aš tiek daug dirbu su instrukcijomis ir gilinuosi į konstrukciją. Labai sunkus žmogus.“ (ištrauka iš E.Ganusausko knygos „Lemties kilpa“).

Asm. archyvo nuotr./Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius
Asm. archyvo nuotr./Lakūnas-bandytojas Rimantas Stankevičius

„Tarp tėčio ir Volko visą laiką buvo įtampa. Gal tarp jų buvo ir šiokia tokia konkurencija. Aišku, I.Volkas buvo vyresnio amžiaus, tuo metu jau „nueinantis“, gal nesutarimų buvo ir dėl amžiaus, charakterių skirtumų.“

Slapti „Buran“ bandomieji skrydžiai

Ar Algimantas jautė, kad tėčio darbas buvo itin pavojingas? Ne. Tegul ir perkopęs 10-ties metų slenkstį, į tėčio darbą žiūrėjo kaip į bet kurią kitą profesiją: autobuso vairuotojo ar inžinieriaus. Tik iš mamos nuotaikų jis galėdavo nuspėti, kad tai, ką daro Rimantas, yra ribinė būsena.

„Mama dirbo administraciniame trijų aukštų aerodromo pastate. Ji registruodavo visus bandomuosius skrydžius, rašydavo kompiuterines programas, tad žinojo daugiau detalių – kuo kasdien rizikuoja lakūnai-bandytojai. Mums net ir bandomieji „Buran“ skrydžiai buvo linksmas nuotykis“, – prisimena Algimantas.

Daugkartinio naudojimo kosminis laivas „Buran“
Daugkartinio naudojimo kosminis laivas „Buran“ (vizualizacija)

Tie ypatingi skydžiai buvo labai slapti, jie vykdavo auštant. Ir nors informacija būdavo slepiama, Algimantas su broliu ar kitų lakūnų vaikais sėsdavo į pirmą rytinį autobusą ir važiuodavo iki bandymų aerodromo. Tuomet pievomis dar bėgdavo 3-4 km iki tvoros.

Teritorija buvo saugoma, todėl netrukus prisistatydavo milicija – dažniausiai atbirbdavo motociklu. Liepdavo nešti kudašių. Žinoma, Algimantas meluodavo, kad eina į žvejybą... Bet vis tiek tekdavo pėdinti atgal. Tačiau ir „Buraną“, stovėjusį angare, ir skrydį jiems pavyko pamatyti.

„Priešintis milicijai buvo beprasmiška. Kai vieno lakūno sūnus pradėjo ožiuotis ir girtis, kad yra „tokio ir tokio lakūno vaikas“, pareigūnai be ceremonijų jį supakavo ir išvežė į skyrių. Tėvai atsiėmė jau po darbo“, – prisimena vaikystės žygdarbius Algimantas Stankevičius.

Vakariniai pasivaikščiojimai su tėvu

Prisiminimai apie tėtį – iki šiol ryškūs. Nors, kaip pripažįsta kosmonauto sūnus, tėtis negalėdavo vaikams skirti daug laiko, nes paprasčiausiai jo neturėdavo. Pagrindinis tėčio ir sūnaus ritualas (vyresnis Gintaras tuo metu mokėsi aviacijos mokykloje Kazachstane) būdavo – pastatyti automobilį į garažą ir pareiti namo 2 km besišnekučiuojant. Labai dažnai Rimantas iš pradžių grįždavo po skraidymų į namus pavalgyti su šeima, o tada jau įsisodindavo Algimantą ir abu važiuodavo į garažą.

Taip pat savaitgaliais visi kartu važiuodavo į kolektyvinį sodą – 47 km. Ten Rimantas atsiskleidė kaip visų galų meistras – su vyresniu sūnum Gintaru pastatė rąstinį-karkasinį namą, sutvarkė aplinką. Algimantas prisimena, kad daržovių Stankevičiai užsiaugindavo patys. Apskritai R.Stankevičius buvo darbštus, nagingas žmogus: namuose abiem sūnums sumeistravo dviaukštę lovą.

Dar vienas tėčio bruožas – jis domėjosi fotografija, dalį aparatūros (specialių objektyvų) pasiskolindavo iš darbo. Todėl namuose buvo daugybė ne tik sukonstruotų lėktuvų modelių, bet ir aviafotografijų.

„Kai netekau tėčio, buvau 13-os metų. Todėl sunku pasakyti, ko jis mane išmokė. Bet noru skraidyti tikrai užkrėtė. Norėjau būti lakūnu, net ir mano mažasis 4 metų sūnelis dabar ima apie tai kalbėti, matuodamasis senelio šalmus. Aviacijos virusu užsikrėtė ir mano dukra, brolio vaikai (visi sklando). Tačiau tuo metu, kai rinkausi profesiją, civilinė aviacija Lietuvoje išgyveno ne pačius geriausius laikus, skrydžių mažėjo. Dėl to ir brolis 1995 m. pakeitė profesiją. O aš tapau aukštalipiu, juk reikia išmaitinti šeimą. Šią profesiją rinkausi todėl, kad bijojau aukščio. Tad turėjau tą baimę nugalėti. Pavyko, kai kelis kartu nušokau su guma“, – dalijasi prisiminimais.

Planai grįžti į Lietuvą: planuotas susitikimas su Algirdu Brazausku

Per žiniasklaidą yra nuvilnijusi Rimanto Stankevičiaus citata „Negrįšiu į Lietuvą, kol nepakilsiu į kosmosą“. Kiek šiuose žodžiuose tiesos?

Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Rimanto Stankevičiaus šalmas
Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Rimanto Stankevičiaus šalmas

„Turbūt skrydis į kosmosą tėčiui būtų buvęs lyg vyšnaitė ant torto, vainikuojanti daugelio metų pastangas. Tačiau „Buran“ programa buvo viena iš daugelio, kuriose jis dalyvavo, veiklos tėčiui pakako. Jo gyvenimo tikslas buvo skraidyti. O tuo metu tą jis galėjo daryti tik Maskvoje“, – aiškina Algimantas.

Beje, artėjant 1990-iesiems, Rimanto svajonė grįžti į tėvynę buvo bepradedanti tapti realybe. Jo brolis Vytautas Stankevičius (tuo metu skraidindavęs Lietuvos vadovus) bandė suorganizuoti Rimanto susitikimą su tuometiniu valdančiosios komunistų partijos vadovu (būsimu prezidentu) Algirdu Brazausku. Susitikimo metu turėjo būti aptarta strategija: kaip R.Stankevičius galėtų padėti Lietuvai, pasidalinti milžiniška skrydžių patirtimi. Juk tokie žmonės nepriklausomoje Lietuvoje būtų dirbę tikrai ne instruktoriais, o gerokai atsakingesnį darbą aviacijos srityje.

Tačiau susitikimas taip ir neįvyko, Lietuva neskubėjo prisikviesti R.Stankevičiaus atgal.

Išbandymas JAV: emigrantai iš pradžių nelaikė lietuviu

1990-aisiais Rimantas patyrė dar vieną išbandymą. Jis du kartus lankėsi JAV, šalia Sietlo esančiame Everete. Ten dalyvavo didelėje aviacijos šventėje. Pabandykite įsivaizduoti sovietų naikintuvus, skrendančius virš Amerikos – tikrai neeilinis įvykis ir didelė atsakomybė. Žinoma, tikėjosi pabendrauti ir su tautiečiais, emigravusiais anapus Atlanto. Iš pradžių viskas klojosi puikiai – Rimantą susirado Sietlo lietuvių bendruomenės vadovė Ina Bertulytė-Bray.

Pirmą kartą į Sietlą Rimantas nuskrido su žmona ir sūnum Algimantu. Ir labai aiškiai patyrė, kad užsienio lietuviai jį vertino nevienareikšmiai. Į pirmąjį tais metais vykusį susirinkimą su tautiečiais atėjo tik JAV studijavę Lietuvos studentai – tikri emigrantai lietuvį nutarė ignoruoti, laikė jį Maskvos žmogumi.
„Tada labai aiškiai pajutome tėčio vidinį tragizmą. Nors gal aš ne iš karto tai supratau, bet mama vėliau paaiškino. Tik ar turėjo teisę iš Lietuvos išvykę tautiečiai smerkti mano tėvą, kad jis duonai užsidirba Rusijoje? Juk jie – tokie patys emigrantai“, – neslepia apmaudo kosmonauto sūnus.

Bet po mėnesio, kai tėtis vėl grįžo, susirinko visa bendruomenė. Gal lėmė tai, kad Ina paaiškino situaciją ir emigrantai pagaliau galėjo suvokti, kokio kalibro profesionalas yra R.Stankevičius. Tad nereikia nė sakyti, kad Rimanto pasirodymas aviacijos šventėje Sietle buvo įspūdingas. Tačiau kitas Rimanto pasirodymas tais pačiais metais tapo lemtingu.

Mįslėmis apipinta Rimanto Stankevičiaus mirties kilpa

Apie 1990 m. rugsėjo 9 d. įvykusią aviakatastrofą, nusinešusią Lietuvos kosmonauto ir lakūno-bandytojo gyvybę, kalbėta daug, kelta įvairių versijų. Apibendrindamas Algimantas sako, kad nelaimės priežastis buvo ne viena.

„Jau šventės išvakarėse, repeticijos metu, lėktuvas elgėsi neprognozuojamai, tėčio atliekamos figūros buvo per žemos. Bet jis viską nuleido juokais. Gal tiesiog nenorėjo kelti panikos, galvojo, kad kaip nors išsisuks“, – prisimena R.Stankevičiaus kolegų pasakojimus.

Likimo ironija, tačiau po puikaus pasirodymo JAV, Rimantas turėjo likti Maskvoje, o į Italiją turėjo skristi visai kitas lakūnas. Nes R.Stankevičiaus Su-27 po ilgo skrydžio per vandenyną buvo atliekamas techninis aptarnavimas (kaip vėliau paaiškėjo, aptarnavimas darytas per anksti).

Iš pradžių viskas klostėsi pagal planą. Rusų lakūnas, turėjęs dalyvauti aviacijos šventėje, nuvyko į Italiją apžiūrėti vietos. Nes aerodromas – nedidukas, matomumas ne pats geriausias. Vienas italas pasiūlė rusą apskraidinti virš teritorijos, kad jis geriau įsivaizduotų vietovę ir suvoktų jos ypatumus. Vyrai sėdo į Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvą, pakilo. Ir besileisdami sparnu kliudė sudegusio namo kaminą... Italas žuvo vietoje, o rusą vietiniai medikai šiaip taip prikėlė antram gyvenimui.

Buvo akivaizdu, kad nelaimėlis į šią šventę neskris. Todėl nuspręsta, kad jį turi „pridengti“ Rimantas Stankevičius, ką tik grįžęs iš Amerikos. Žinoma, be galimybės iš anksto apžiūrėti teritoriją iš oro. Bet tai – ne didžiausia blogybė. Ne didžiausia blogybė ir tai, kad, įprastai figūras atlikdavęs poroje, šįkart Rimantas turėjo skristi vienas.

Kur kas didesnė mįslė – kodėl buvo pakeistas R.Stankevičiaus lėktuvas. Į oro šventę jis skrido kolegos Sergejaus Trisviackio „paukščiu“.

Dar svarbesnės kitos aplinkybės. Rimantas į Italiją (skirtingai, nei į oro šventę JAV) skrido be jokio techninio palaikymo, be medicinos personalo, be tokių skrydžių valdymo specialisto, be atsarginių dalių. Užtat su IL-86 į Italiją gerai praleisti laiko skrido aviacijos vadovybė... Gal iš dalies todėl, kad tais laikais buvo labai sunku išvažiuoti iš SSRS į užsienį.

Žuvo, gelbėdamas žmones

Nors galiausiai, analizuojant Rimanto žūtį, pripažinta, kad jis galėjo išsigelbėti katapultuodamasis, prieita prie išvados, kad šios minties pilotas atsisakė, gelbėdamas žmones.

VIDEO: Su-27 crash Salgareda Airshow 1990

„Šventę stebėjusių žmonių tėtis negalėjo matyti. Tačiau jis, be abejo, matė kukurūzų lauko gale stovėjusį namą. Todėl paskutinę akimirką nuspaudė pedalą ir nukreipė lėktuvą, kad po smūgio pilvu į žemę jis nuslystų į šalį, kapodamas kukurūzus“, – papildo Algimantas.

Be jokios abejonės, lakūno šeima tą vakarą Pamaskvyje laukė žinių. Mobiliųjų telefonų ir interneto tuomet nebuvo. Todėl pagrindinis žinių šaltinis buvo TV naujienų laidos. Natūralu, kad laida „Vremia“ nieko nepranešė. Todėl šeimą žinia pasiekė tik kitą dieną. Mama sužinojo iš ryto, o Algimantas tuo metu buvo mokykloje.

„Grįždamas kieme sutikau draugą. Pakviečiau jį užeiti į svečius. Bet jis tiesiog primygtinai liepė man eiti namo – ko gero, jau žinojo. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio, kad kiemas buvo pilnas automobilių. Jau laiptinėje pajutau specifinį kvapą. Žinote, kai būna iškvėpuota, į patalpą susirinkus daugybei žmonių, tvyro toks specifinis kvapas. Vos pravėręs buto duris, pamačiau rankšluosčiais uždengtus visus veidrodžius. Pagal senus lietuviškus papročius taip daroma, kai miršta žmogus. Tik ne iš karto buvo aišku – tėtis ar brolis (tuo metu Gintaras jau skraidė Kazachstane)“, – prisimena lakūno sūnus.

Spekuliacijos alkoholio tema

Tačiau ir po mirties Rimanto Stankevičiaus atminimą bandyta suteršti. Ir darė tai ne italai (nors aviakatastrofos metu žuvo vienas apsaugos darbuotojas, buvo sužeisti keli vaikai), o sovietai. Viskas prasidėjo tuomet, kai Italijos žiniasklaida publikavo išsamų straipsnį apie lietuvį aviatorių ir jo žūtį. Tekste buvo pateiktas faktas, kad po Rimanto žūties kraujyje rasta alkoholio, bet jo nerasta skrandyje. Ir paaiškinta, kodėl taip gali nutikti. Nes streso metu į kraują iš pradžių išsiskiria adrenalinas, o vėliau jis pavirsta alkoholiu. Taip gamta tarsi apsaugo žmogų nuo didelių fizinių kančių.

Tačiau Rusijos žurnalistas pacitavo tik vieną eilutę iš šio straipsnio, per daug į jį nesigilindamas. Ir pareiškė, kad R.Stankevičius skrido girtas. Todėl gerus metus lakūno žmonai teko bylinėtis, kol teismas galiausiai išteisino R.Stankevičių.

Tuo tarpu katastrofą tyrusi pirmoji Rusijos komisija taip pat nustatė, kad katastrofa įvyko dėl lakūno klaidos. Italų išvados – kad skrydis buvo prastai organizuotas ir dėl to susiklostė nepalankios aplinkybės. Galiausiai sudaryta bendra komisija, kuri lietuvį išteisino, o dėl katastrofos apkaltino žmogiškąjį faktorių.

„Skrydžio sąlygos tikrai buvo nepalankios. Salgaredos aerodromas gal net mažesnis už mūsų Sasnavos. Įsivaizduokite didelį kukurūzų lauką, kurio viduryje – pievutė. Pats paprasčiausias aeroklubinis aerodromėlis. Matomumas – labai prastas. Kai atskrendi tokiu dideliu greičiu, tokią vietą sunku net pastebėti – viskas skęsta žalumoje. Todėl lauko gale net buvo uždegta statinė su tepalais, kad pagal dūmus lakūnas galėtų orientuotis“, – dalijasi įspūdžiais Algimantas. Jis su šeima tėčio žūties vietoje lankėsi 2008 m.

2010 m. Algimantas su žmona leidosi į kelionę po buvusią SSRS, norėdami pamatyti visus išlikusius erdvėlaivius „Buran“ (iš viso nuvažiavo 11 tūkst. km). Apsilankė ir Baikonūro kosmodrome, bendravo su žmonėmis, dirbusiais su „Burano“ komanda. Algimantui jų žodžiai, pasakyti apie šio erdvėlaivio bandytojus, iki šiol skamba sieloje: „Tai buvo neeilinių sugebėjimų žmonės: ir sveikatos, ir intelekto. Jie buvo tiesiog antžmogiai“.

Sūnus užaugino Lietuvos patriotais

Po tėčio mirties Maskvoje Algimantas liko dviese su mama. Todėl greitai apsisprendė visam laikui grįžti į Lietuvą. Laimei, DOSAAF (savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) iš Prienų į Maskvą tuo metu sunkvežimiais veždavo sklandytuvus. Todėl atgal į Lietuvą jie grįždavo tušti. Tokiu būdu, per kelis kartus, persivežė savo mantą į tėvynę.

Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Rimanto Stankevičiaus sūnus Algimantas
Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Rimanto Stankevičiaus sūnus Algimantas

Pirmasis į Lietuvą grįžo Algimantas – 1991 m. Metais vėliau – ir mama. Tuo metu Vilniuje buvo atidaryta mokykla „Lietuvių namai“, skirta gimtąją kalbą primiršusiems ir į Lietuvą grįžtantiems tremtinių vaikams.

„Nenorėjau mokytis rusiškoje mokykloje, nes taip buvau auklėtas – Lietuvos dvasia. Lietuviškai kalbėjau neblogai, bet rašyti nemokėjau. Tokie ir buvo lūkesčiai – kalbėti lietuviškai. Ištrauktas iš šiltnamio sąlygų (namuose visą laiką būdavo prikepta kotletų), čia patekau į visai kitą pasaulį, teko mokytis savarankiškumo.

Patyriau didelį kultūrinį šoką. Nustebau, kad daugelis mokinių visai nemokėjo kalbėti lietuviškai. Ypač atvažiavę iš tolimų kraštų, iš Sibiro. Todėl stengėsi kalbėti kaip jiems buvo lengviau – rusiškai. Stengiausi juos perlaužti, kad kalbėtų lietuviškai“, – prisimena pirmuosius metus Vilniuje.

Šiuo metu Algimantas gyvena ir dirba Kaune. Duoną valgo iš aukštalipystės, taip pat darbuojasi Marvelės žirgyne, padeda žmonai Vytautei profesionalioje fotostudijoje. Laisvalaikiu skraido ultralengvuoju lėktuvu. Su žmona augina du vaikus – sūnų ir dukrą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų