„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sofija ir Aurelijus plukdo išskirtiniu laivu: „Kai kuriems lietuviams tai – gelda, o užsieniečiai žavisi“

Mokytoja Sofija bei jūreivis Aurelijus – šeima, kardinaliai pakeitusi savo karjeros kursą. Pasinėrę į turizmo sritį, Armonavičiai vieną dieną iš žymaus Kuršių nerijos menininko sulaukė išskirtinio palikimo – porai patikėta rūpintis kurėnu „Kuršiu“. Pagal autentišką senųjų Kuršių marių žvejų laivų modelį prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus pastatyta burvalte šiandien turistai apžvelgia Nidos kopas.
Sofija ir Aurelijus Armonavičiai
Sofija ir Aurelijus Armonavičiai / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Žymusis Neringos kurortas. Nidos uoste prišvartuotas mūsų laukia dvistiebis, plokščiadugnis kurėnas, kokių Lietuvoje, vis dar plaukiančių, priskaičiuojama vos keletas.

„Kviečiu ant denio“, – kyštelėjęs delną, pasiūlo anksčiau tolimuoju plaukiojimu užsiimdavęs jūreivis Aurelijus.

Jis kilęs iš Klaipėdos, bet jau daugiau nei 30 metų su buvusia lengvosios atletikos rinktinės nare ir pedagoge žmona Sofija gyvenantis Nidoje.

Iš Nidos uosto kopų link ši unikali turistinė pramoga pajuda ne kasdien.

„Kartais prasėdime visą dieną, laukiame, kol kas nors ateis plaukti, o kartais ir po 4–5 kartus paplukdome turistus.

Lietuvos pramogautojui reikia greičio, puošnumo, o čia yra istorija. Užsieniečiai žavisi, kad kvepia derva, kad tai – istorinis laivas. Mes jiems papasakojame istoriją. Vieniems „Kuršis“ – gelda, kietiems...“, – skirtingą Nidos lankytojų požiūrį atskleidė Sofija.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Sofija Armonavičienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Sofija Armonavičienė

Vokiečiams aprodo Nidą

Sofija prasitaria, su vokiečių turistais dirbanti nuo 1989-ųjų. Kodėl būtent vokiečiais? Nes puikiai kalbėjo vokiškai, o ir Nidoje tuomet ėmę vis dažniau lankytis ypatingą sąlytį su Neringa turintys Vokietijos piliečiai.

1994 metais pora Klaipėdoje įkūrė nedidelę individualią turizmo įmonę, o 1996 metais persikraustė į Kuršių neriją.

„Kai mes pradėjome gidauti, nebuvo net turizmo įstatymo. Vėliau tik atsirado gido specialybė“, – prisiminė Aurelijus, mokantis ir gestų kalbą, tad galintis vesti ekskursijas kurtiesiems.

„Dabar mūsų siūlomas turizmas – Kuršių nerijos kurėnas“, – šypteli Sofija.

Lietuvos pramogautojui reikia greičio, puošnumo, o čia yra istorija.

Žengiame ant denio. „Kuršis“ lengvai linguoja. Pasitinka dervos kvapas. Būtent ši medžiaga naudojama kaip geriausias medienos impregnantas.

28-erius metus skaičiuojantį kurėną kasmet remontuoja laivadirbys Simas iš Laučių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu

Suburzgia vokiečių dovanotas variklis. Pajudama į Kuršių marių bangas. Nors jau vakarėja, karšta kaip pirtyje.

Neįtikėtina, bet „Kuršis“ yra dalyvavęs net 9-iose burlaivių regatose.

Pritraukė „finansuotojų“

Skrodžiame bangas. Netrukus išgirstu ir „Kuršio“, kuris panyra į vandenį tik 40 cm, atsiradimo poros turizmo plane istoriją.

Armonavičiai pažinojo žymųjį Kuršių nerijos menininką, istoriką Eduardą Jonušą. Būtent jam ir kilo mintis prieš ketvirtį amžiaus pasistatyti kurėną. 2,5 vasaros statė jį Eduardas kartu su klaipėdiškiu laivų inžinieriumi Henriku Mališausku. Norėjo, pasak Armonavičių, vėl sugrąžinti istoriją į Kuršių marias.

Eduardas Jonušas
Eduardas Jonušas

„Laivą pamatėme pas Jonušą, kai jis jį dar statė. „Kuršis“ į vandenį buvo nuleistas 1993-aisiais. Plaukiojo iš pradžių Eduardas, vėliau padėjo tai daryti jo sūnus. Grodavo Eduardas armonikėle, istorijas pasakodavo – būdavo jo siela šiame kurėne“, – prisiminė Sofija.

Aurelijus papasakojo, kad kurėno statybas E.Jonušas vykdė iš tų pinigų, kuriuos uždirbdavo parduodamas savo paveikslus. Didesni šansai parduoti, žinoma, vokiečių turistui, kurių menininkui „parūpindavo“ Armonavičiai.

„Galime sakyti, kad prisidėjome prie kurėno gimimo. Mūsų su Sofija dėka „ateidavo“ pirkėjai į Eduardo namus. Turėjome raktą nuo Eduardo namų, vedėme juos į ekskursijas. Kas auką palikdavo, kas ką nupirkdavo“, – prisiminė Aurelijus.

Kurį laiką buvo apleistas

2008-iaisiais „Kuršis“ buvo itin prastos būklės, niekur neplaukiojo, nes E.Jonušas neturėjo pinigų remontui.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu

„Su Aurelijumi sulaukėme pasiūlymo pasirūpinti kurėnu, kad jis vėl plauktų. Sutikome. Prižiūrime jį nuo 2009 metų. Apleistą jį perėmėme. Buvo išdažytas netgi dažais, teko juos nudeginti“, – patikino Sofija.

Aurelijus papildė, kad „Kuršis“ yra Eduardo žmonos Vitalijos Jonušienės (ilgalaikė Thomo Manno muziejaus direktorė) nuosavybė, o jie su Sofija tėra jo prižiūrėtojai.

„Šiemet įkūrėme VšĮ „Kuršių legendas“. Šios įmonės vienas iš tikslų – laivo išlaikymas. Pajamų laivo išlaikymui gauti galime ne tik iš plaukiojimų. Taip pat galime priimti paramą, neviršijančią 2,5 tūkst. eurų“, – paaiškino Aurelijus.

Prieš šešerius metus mirė laivo savininkas, kurį Armonavičiai laikė artimu draugu. Atgulė menininkas, kaip garbės pilietis, etnografinėse kapinaitėse.

Kai kuri nors kurėno dalis baigia savo tarnystę, ji keliauja į E.Jonušo namą-muziejų, kuriame galima susipažinti su Eduardo tapyba.

Armonavičiai niekuomet neužmiršta turistams pasiūlyti pasinerti į savo draugo surinktų istorinių bei sukurtų savomis rankomis daiktų lobyną.

„Mus visuomet traukė, traukia ir trauks užeiti pas Eduardą“, – prisipažino Sofija.

Palei pasienio zoną

Viena po kitos išskleidžiamos burės. Jausmas – lyg sėdėtum Karibų piratų nedidukame laive.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu

Judame Parnidžio kopos link, smėlynuose sušmėžuoja kažkoks gyvis.

„Tik kartą esu mačiusi ant kopos briedį. Nors, tiesa, pasitaiko lapių. Gal čia koks pasienietis?“ – prisimerkusi spėlioja Sofija.

Aurelijus tuo metu nukreipia burvaltę tinkama kryptimi.

Paaiškėja, kad „juodulys“ – tai jūrinis erelis. Netrukus jis pakelia savo plačius sparnus.

Niekadėjas vėjas, rodos, sustoja pūtęs taip ir ten, kur reikia. Tenka vėl trumpam birzginti varikliuką.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu

„Silpnėja vėjas, prasideda „tabalavimas“. Kai turistai nori apžiūrėti kopą, tai ne kiekvienam vėjui esant ją gali aprodyti. Nebenervinkime patruliuojančių Lietuvos pasieniečių“, – mostelėjęs Lietuvos ir Rusijos pasienio zonoje marširuojančio laivo link ir sukdamas burvaltę, prasitaria Aurelijus.

Pasitaiko, kad pasieniečiai priplaukia prie kurėno ir paprašo jo įgulos parodyti asmens dokumentus.

Sofija pirštu parodo ribą, skiriančią Lietuvą ir Kaliningrado sritį. Vėliau papučia „ragą“ – pasisveikinimo su kitais laivais ar SOS signalo įnagį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu

Mūsų dėmesį vėl patraukia kopos. Sofija tikina, kad jos kasmet keičiasi – žvelgiant iš Kuršių marių pusės, vis labiau apželia.

Sugirgžda mediena. Bangos skambiai skalauja „Kuršio“ šonus. Sofija pakelia keletą grindlenčių. Tarp jų ir plokščio laivo dugno – nemenkas tarpas.

„Žvejai pripildavo į tą ertmę šviežio vandens ir gabendavo taip sugautą žuvį, kad liktų šviežesnė“, – slaptą kurėno detalę atskleidė Sofija.

Burės – lininės, sušlapus jas reikia kuo skubiau džiovinti, nes pelėsis mėgsta „pagražinti“.

Ten, kur dabar variklio „dėžė“, anksčiau kurėne būdavo laužavietė. Nuplaukus tolėliau – turgų Šilutėje, Karaliaučių, valgį įgula gamindavosi tiesiog ant denio.

Plaukiojo apie 300 kurėnų

Paprašyta paaiškinti, kuo laivyboje išsiskyrė kurėnai, Sofija įvardijo, kad kokį tinklą žvejai naudojo. Taip ir vadindavo burvaltę.

Didieji kurėnai, kaip „Kuršis“, buvo 12 metrų ilgio, stiebas į viršų tįso tiek pat metrų. Gaminant „Kuršį“, sunaudota daug ąžuolo, tik stiebas – iš eglės, nes tam reikia lankstesnio medžio.

„Čia vyraudavo nepastovūs, stiprūs vėjai, tad reikėdavo aukštesnio stiebo ir didesnės burės. Naudojo špritkartę, kiti – gafelį (įstrižas judamas skersinis stiebas, vienu galu pritvirtintas prie laivo stiebo, pakeliamas norint ištempti bures – aut. past.).

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Plaukimas kurėnu

Štai Šturmai turi atstatytą kurėną, tai jis turi gafelį, o „Kuršis“ – špritkartę, – negirdėtus iki šiol žodžius vardijo Sofija. – Žvejyba Kuršių nerijoje buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad kurėnai leisdavo išgyventi“.

Neringos kraštas, anot jos, būdavo labai neturtingas – turėdavo tik žuvies, vieną kitą karvę. Visur – smėlis, niekas neaugdavo, tad reikėdavo parsigabenti net šieno. Čia ir vėl praversdavo kurėnas.

„Egzistavo ir žiemos žvejyba – visi žino „bumsinimą“, kai tinklus po ledu kiša ir deda ilgą lentą, su kuria daužo ritmą. Taip baido žuvį ir jos plaukia į tinklą. Per Stintų šventę girdite tą ritmą „Stinta pūkis, stinta pūkis, stinta, stinta, eik į tinklą“, – uždainavo Sofija.

Burvaltės „pagimdė“ ir legendinių vėtrungių istoriją.

„Vėtrungė – ženklas tos gyvenvietės, kurioje gyveno tam tikro laivo žvejai. Vienu metu Kuršių mariose buvo įvestos taisyklės – kad galėtų kontroliuoti žvejybą, žuvies išteklius. Vėtrungė parodydavo, iš kokio kaimo kilę žvejai. Ženklai gaminti iš skardos, kabinti ant stiebo. Kontroliuodavo, kad neršto metu nežvejotų, kad gaudytų žuvį tik tose ribose, kurios priskirtos konkrečiam kaimui“, – paaiškino Sofija.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vėtrungės
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vėtrungės

Tarnaudavo pusamžį

Pašnekovė nustebino – apie 1870 metus Kuršių mariose buvo priskaičiuojama apie 300 kurėnų.

Apie 1870 metus Kuršių mariose buvo priskaičiuojama apie 300 kurėnų.

„Kuršių mariose kai kur – labai seklu, tad kurėnai itin tiko. O ir uosto tais laikais nebūdavo, nereikėdavo variklio – priplaukdavo prie smėlėto kranto, su arkliais ištraukdavo ant rąstų.

Tais laikais kai statydavo kurėną, vien medieną jam rinkdavo penkerius metus. Ąžuolą reikėdavo laikyti tekančiame vandenyje, kad išbrinktų.

Kurėną, esant geram orui, pastatydavo per 6 savaites. Kadangi anksčiau mediena būdavo gerai paruošiama, plaukiodavo laivai 50–60 metų“, – daugiau intriguojančių istorinių detalių atskleidė Sofija.

Paklausta, kiek kasmet kainuoja kurėno išlaikymas, Sofija tik šyptelėjo – sunku pasakyti, neskaičiavom, tačiau remontuoti tenka kasmet.

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja 14 burvalčių, iš jų – vos keli kurėnai. Ar jų daugės?

„Norint pastatyti kurėną, reikia daug gero ąžuolo. O jį dar reikia ir tinkamai paruošti. Kurėnų statybos kaina – aukšta“, – patikino Sofija.


Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.

Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.

Vasarojam Lietuvoj

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs