Susipažinkime: kuo ypatingi Lietuvoje gyvenantys estai?

„Kai manęs paklausia, kiek Lietuvoje gyvena estų, paraginu spėti. Dažniausiai spėjimų skaičius prasideda nuo 2–3 tūkstančių – taip manančius aš pataisau ir siūlau orientuotis į šimtus. O išgirdę, kad kiek daugiau nei 300, daugelis nustemba: „Tiek mažai!“. Na, o aš tuomet pajuokauju: „Juk mūsų apskritai nėra daug – tik 1,5 milijono“, – pasakojo Lietuvos estų draugijos pirmininkė Liia Urman.

Ši organizacija – vienintelė estų tautybės žmones ir jų šeimos narius vienijanti organizacija mūsų šalyje.

Kokiais keliais į Lietuvą pateko čia įsikūrę estai? Kuriose šalies vietovėse jų gyvena daugiausia? Kokios jų tradicijos, šventės? Apie tai pasakojame multimedijoje, kuri šįkart skirta mūsų kaimynams estams.

Į Lietuvą estus atvedė trys bangos

Lietuvos estų draugijos pirmininkės pareigas Liia Urman eina nuo 1990-ųjų. O pati draugija įkurta 1988 m. Tuo metu jos vadove buvo Valvi Strikaitienė – estų kilmės diplomatė, gyvenusi Vilniuje nuo 1960-ųjų. Istoriniai duomenys rodo, kad pirmoji estų draugija 1928 m. buvo įkurta Kaune ir gyvavo iki 1940 metų.

Įdomų faktą apie tarpukario Lietuvos ir Estijos santykius atskleidžia knyga „Estija ir estų bendruomenė Lietuvoje“, išleista 2020 m. Pasirodo, daugelis Estijos tarpukario karininkų baigė mokslus būtent Vilniuje.

Lietuvos sostinėje karo mokslų mokykla veikė ir anksčiau. 2006 m. ant Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto sienos buvo atidengta paminklinė lenta estų generolui, Estijos vyriausiajam kariuomenės vadui Johanui Laidoneriui. Šiame pastate veikė Vilniaus pėstininkų junkerių karo mokykla, kurioje 1902–1905 m. mokėsi ir J.Laidoneris. Žinoma, kad Vilniuje generolas J.Laidoneris įgijo pirmąsias karo mokslų žinias bei sutiko būsimą žmoną, vietinę lenkų kilmės bajoraitę.

„Mes esame išskyrę tris didesnes bangas, kaip į Lietuvą pateko estai. Pirmoji – kai į Sibirą ištremti estai, negalėję sugrįžti į Estiją, savo naujais namais pasirinko Lietuvą. Paprastai tai buvo mišrios šeimos, kurios įsikūrė į Estiją geografiškai panašiausiame Klaipėdos krašte“, – pasakojo L.Urman. Antroji banga, pasak pašnekovės, įvyko sovietmečiu. Tuo metu daug estų jaunimo važiavo mokytis į Vilniaus ir Kauno universitetus, nes Estijoje nebuvo specialybių, kurias siūlė Lietuvos aukštosios mokyklos. Beje, lietuviai taip pat vykdavo studijuoti į Taliną, Tartu. Priežastis tokia pati – tik ten buvo galima studijuoti tam tikras specialybes, pavyzdžiui: meninio metalo ar sporto medicinos.

„Baigę mokslus Lietuvoje estai dažniausiai čia likdavo dėl praktinių sumetimų: geresnių sąlygų dirbti arba po studijų gaudavo paskyrimą dirbti Lietuvoje veikiančiose įmonėse. Šiai bangai priskiriame ir pirmosios Lietuvos estų bangos palikuonis – vaikus, anūkus“, – pasakojo L.Urman.

Jos pačios ryšys su Lietuva taip pat prasidėjo nuo studijų tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas – 15min past.).

„Kaune studijavau tekstilę ir dizainą. Su manimi tuo metu ten mokėsi 13 studentų iš Estijos. Tai buvo nuostabus metas, bet, turiu pasakyti, kad su lietuviais mes mažai bendravome – daugiau tarpusavyje. Tačiau taip nutiko, kad studijuodama sutikau savo vyrą, įsimylėjau. Pabaigęs mokslus jis gavo paskyrimą dirbti į Lietuvą. Aš nusprendžiau gyventi kartu su juo. Esu vienintelė iš tos 13 estų grupės, kuri apsigyveno Lietuvoje“, – apie savo jau daugiau nei 20 metų trunkantį ryšį su Lietuva pasakojo L.Urman.

Pasak jos, tokių kaip ji – meilės emigrantų – tarp Lietuvoje gyvenančių estų yra labai daug. „Sakyčiau, kad gal net 90 proc. mūsų draugijos narių yra sukūrę mišrias šeimas. Istorijų ir likimų yra labai įvairių. Štai turėjome draugijoje narį (jis jau miręs – 15min past.), kuris buvo nuo gimimo aklas. Vienoje iš tarptautinių stovyklų jis susipažino su taip pat akla moterimi iš Lietuvos, įsimylėjo ir atsikraustė gyventi į mylimosios šalį. Šis žmogus buvo be galo talentingas muzikantas“, – prisiminimais pasidalijo L.Urman. Labai panaši istorija yra ir apie tai, kaip dar vienas estas, turintis fizinę negalią, sporto stovykloje susipažinęs su taip pat neįgalia lietuve, viską metė ir laimingai Lietuvoje gyveno 30 metų.

NATO kariai ir įmonių darbuotojai

Trečioji banga, atvedusi naujausią estų kartą į Lietuvą – tarptautinių ir estų kompanijų darbuotojai, taip pat kariai, tarnaujantys NATO misijose. Vieni jų čia gyvena ribotą laiką (nuo kelių mėnesių iki kelerių metų), kiti ilgainiui tampa „meilės emigrantais“ – suradę širdies draugą čia lieka gyventi ir sukuria šeimą.

„Daugiausia estų gyvena miestuose, tačiau, pavyzdžiui, žinome, kad viename kaime prie Jurbarko, taip pat gyvena šeimų, kurioje vyras ar žmona – estas“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, suskaičiuoti tiksliai, kiek Lietuvoje yra estų tautybės žmonių, sudėtinga. Lietuvos estų draugijos nariais save laiko (ir nario mokestį moka) 142 žmonės.

Anot jos, jei priskaičiuotume ir tuos, kurie Lietuvoje reziduoja trumpai, išeitų dar didesnis skaičius. „Lietuvoje šiuo metu gali būti galbūt net 1200–1500 estų. Niekas niekur neregistruoja, tačiau kai kurių jų vaikai, pavyzdžiui, lanko sekmadieninę mokyklėlę, kol tėvai gyvena Lietuvoje. Tokios šeimos taip pat ateina į kitus draugijos renginius, kurie yra skirti visiems – ne tik draugijos nariams“, – pasakojo L.Urman.

Ji pati, beje, taip pat nuolat negyvena Lietuvoje. „Esu registruota Taline, kur užaugau, turiu nekilnojamojo turto. Tačiau ten praleidžiu ne visus metus: dalį Estijoje, dalį Lietuvoje, kur yra mano šeima, dalį – dėl darbo – Vokietijoje“, – atviravo pašnekovė, ir šiuo metu esanti Estijos sostinėje.

Kultūrinius skirtumus suformavo skirtinga istorija

Daugeliui žinomi anekdotai apie estus, kuriuose jie vaizduojami lėti (palyginus su lietuviais). Ar tai stereotipas? Pasak Lietuvos estų draugijos pirmininkės, kultūrinių skirtumų iš tiesų yra.

„Lietuviai tikrai daug atviresni už estus. Mes – introvertai. Todėl kartais lietuviai mus laiko išdidžiais. Tačiau nieko panašaus – mes tiesiog uždaresni!“ – tikino daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyvenanti estė.

Tai esą nulėmė istorinės aplinkybės: estus labai paveikė vokiška liuteroniškoji kultūra, iš kurios iki šių dienų išliko didelis dėmesys punktualumui, tvarkai.

„Nemažą istorijos atkarpą Estija priklausė Vokietijai – tuo metu daug estų tarnavo pas vokiečius, tad nori nenori perėmė kai kuriuos jų bruožus“, – teigė pašnekovė.

Dar vienas tautinis bruožas, anot jos, yra užsispyrimas. „Man vyras kartais sako, kad esu kaip trys žemaitės“, – juokėsi moteris. Tačiau, anot jos, būtent tai padėjo svetimoje šalyje sukurtoje mišrioje šeimoje išsaugoti estiškas tradicijas.

„Aš užsispyriau ir pasiekiau, kad mano vaikai ir anūkai kalbės estiškai. Su vaikais pati tik savo kalba ir kalbėjau – norėjau, kad jie galėtų susikalbėti su Taline gyvenusia močiute ir vienoje iš Estijos salų įsikūrusia prosenele. Tuo metu tai nebuvo įprasta – tik dabar atsirado mokslinių tyrimų, įrodančių, kad vaikams naudinga keliakalbystė“, – savo nuomone pasidalino L.Urman.

Ji apgailestavo, kad nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių mišrių estų šeimų nepuoselėja savo tradicijų: jų vaikai jau negali susikalbėti estiškai.

Nuo 2012 m. Lietuvos estų draugija Vilniuje sekmadieniais organizuoja estų kalbos pamokas vaikams. Tačiau to, anot L.Urman, pakanka tik sužadinti smalsumą – visa kita turi būti daroma šeimose.

„Yra daug estų, kurie taip įsiliejo į Lietuvą, kad jiems neįdomi estiška kultūra ir tradicijos. Jie 15–30 metų gyvena Lietuvoje ir su Estija yra nukirtę visus ryšius. Dėl to man labai gaila. Dažniausiai vaikai nekalba tose šeimose, kuriose vyras yra estas“, – kalbėjo Lietuvos estų draugijos vadovė.

Tačiau nemaža dalis Lietuvos estų gyvena panašiai kaip ir jos šeima – paraleliai saugodami ir puoselėdami visų su šeimos nariais susijusių tautų tradicijas, papročius ir kalbą.

„Kalėdos – vienos svarbiausių švenčių tiek lietuviams, tiek ir estams. Tai mūsų šeimoje jos švenčiamos taip: pirmąją dieną, kuri čia yra Kūčios, – lietuviškos tradicijos (be mėsiškų patiekalų ir pan.), antrą – estiškos. Iki šiol minime ir Senelių dieną – tik neseniai sužinojau, kad tai – tarptautinė diena. Pas mus ji nuo seno minima: mane sveikina ir vaikai, ir anūkai. Tiesa, Motinos diena Estijoje yra ne pirmą, bet antrą gegužės sekmadienį. Tai vaikai mane sveikina pagal estišką datą“, – savo šeimos tradicijomis pasidalijo I.Urman.

Žymiausi Lietuvos estai

Didžioji dalis šiandien Lietuvoje gyvenančių estų turi aukštąjį išsilavinimą ir yra veiklūs bei žinomi savo profesinėse aplinkose. Ne ką mažiau veiklūs buvo ir pirmųjų dviejų bangų į Lietuvą atplukdyti estai.

Pavyzdžiui, kartu su pirmąja estų banga į Lietuvą iš Sibiro atvykusi Aili Erlemann. Šiauliuose apsigyvenusi estė dirbo vertėja ir 1964 m. į estų kalbą išvertė garsiausią rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.

Dar viena žymi estė – Tiju Enė Vaivadienė. Ji buvo viena pirmųjų profesionalių metalo dailininkių Lietuvoje. Jos sukurtas pano puošė legendinę Garliavos kavinę „Du milžinai“, dar vienas pano – Tytuvėnų žemės ūkio technikumo eksterjere. Menininkė taip pat sukūrė dekoratyvinę skulptūrą ir frizą Naujosios Akmenės centrinės ligoninės eksterjere; jos kūryba yra pano ir emblema Utenos alaus kombinato pastato eksterjere.

Jau minėta Lietuvos estų draugijos įkūrėja Valvi Strikaitienė – estų diplomatė, vertėja nuo 1960 gyvena Vilniuje. 1990–1992 m. ji buvo Estijos vyriausybės atstovybės Lietuvoje patarėja, o 1992–1996 m. Estijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje.

Be to, V.Strikaitienė į estų kalbą išvertė daug lietuviškų kūrinių, tarp kurių: K.Sajos apysaka „Ei, slėpkitės!, rinkinys „Lietuviškos pasakos“, taip pat B.Sruogos knyga „Dievų miškas“.

Multimedijoje panaudoja medžiaga ir nuotraukos iš Merike Ivask knygos „Estija ir estų bendruomenė Lietuvoje“, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos estų draugijos.