Kai susitinkame pasikalbėti pasibaigus pietų piko metui, Lindrė išlenda iš restorano virtuvės. Ji vilki lininį kombinezoną, avi kaubojiško stiliaus aulinukus, lietuviškai kalba su vos vos juntamu žavingu akcentu, tad pirmiausia kalba ir pasisuka ne apie maistą, bet apie pačios „Donde Food & Drink“ savininkės istoriją. „Kaip čia trumpiau papasakoti...“ – šypsosi ji.
Niujorkas – Ostinas – Vilnius
Lietuvoje Lindrė gyvena jau 13 metų, šešerius pastaruosius nė nebuvo grįžusi į JAV, tačiau gimė ir augo būtent šioje šalyje. Visi 4 Lindrės seneliai – lietuviai, dėl Antrojo pasaulinio karo negandų pasitraukę į JAV, jos tėvai gimė jau čia.
Kaip pasakoja pašnekovė, nors ji pati gimė ir pirmuosius metus praleido Niujorke, mieste, kur lietuvių bendruomenė nėra tokia stipri, kaip, pavyzdžiui, Čikagoje, jos šeimoje lietuvybė buvo svarbi. Pavyzdžiui, augdama ji valgė tradicinius lietuviškus patiekalus, šeima šventė Kūčias, niekas nepasikeitė ir šeimai dėl tėčio darbo persikėlus į Teksaso valstiją, Ostiną (Austin), kur Lindrė baigė mokyklą.
Čia ją nuolat supo daugiakultūrė aplinka ir buvo apstu gardaus Tex-Mex (meksikietiško stiliaus patiekalai, ruošiami JAV, labiausiai – Teksaso valstijoje – aut.) stiliaus maisto. „Eidama į mokyklą dažnai pakeliui nusipirkdavau „tacos“ pusryčiams, gamindavom juos ir namie, o neretai tėtis parveždavo jau paruoštų“, – prisimena ji.
Baigusi mokyklą Lindrė įstojo į universitetą, tačiau, kaip dabar sako, ieškojo savęs – studijavo ir fiziką, ir biologiją, ir architektūrą, ir istoriją. „Daug kuo domėjausi, bet niekaip neradau savo vietos“, – prisimena ji.
Maždaug panašiu laiku ji pirmąsyk kartu su tėvais aplankė Lietuvą, Lindrė dabar su šypsena prisimena, kaip einant pro Vilniaus universiteto (VU) rūmus Senamiestyje tėvai mestelėjo, jog ji galėtų studijuoti ir čia. Tąsyk ji tik papurtė galvą ir dabar šis momentas kartais šeimoje vis prisimenamas – maždaug po metų, po savęs paieškų universitete JAV, Lindrė įstojo į VU studijuoti istorijos.
Pusmetis, tada metai, labai greitai užsimezgusios tvirtos draugystės, pažintis su būsimu vyru, studijavusiu antropologiją – štai jau 13 metų Lindrė gyvena sostinėje, čia įsikūrė ir iš JAV sugrįžę jos tėvai.
Iš restoranų virtuvės – į virtuvę ant ratų
Dar studijuodama Lindrė ėmė dirbti restoranų virtuvėse ir tokiose, kurias ne vienas jaunas virtuvės šefas įvardija kaip puikias vietas mokytis – restoranų „Time“ ir „Dine“ (pirmasis jau nebeveikia – aut.). Čia pašnekovė pradirbo net ketverius metus.
Dabar linksma prisiminti, tačiau pirmaisiais ištikimais mano „tacos“ pirkėjais tapo JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai.
2016-aisiais Lindrė ryžosi nuosavam verslui, tiesa, pradžioje viskas atrodė lyg įdomus eksperimentas ar net nuotykis. Paskatinta vyro ji įsigijo autobusiuką, pasirūpino, kad jis būtų pritaikytas maisto gaminimui ir ėmėsi su juo važinėti po Vilnių, tam tikrose vietose stabtelėdama ir pardavinėdama savo pačios ruoštus „tacos“.
„Patyriau daug streso, visų pirma, buvo problema, kaip ir kur pasistatyti tą nemažą mašiną. Aišku, buvo kiek neramu ir dėl to, kas mano paruoštus „tacos“ pirks, – pasakoja Lindrė. – Dabar linksma prisiminti, tačiau pirmaisiais ištikimais mano „tacos“ pirkėjais tapo JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai, važiuodavau netoli ambasados ir išparduodavau nemažai tądien pagamintų „tacos“.
Duris atvėrė karantino metu
Po poros sezonų su autobusiuku Lindrė apsisprendė pagaliau atidaryti stacionarią „tacos“ vietą – ja tapo kampelis kaip tik tuo metu ką tik atsidariusiame „Uptown Bazaar“ Vilniaus Naujamiestyje. Jei ne koronavirusas, toji vieta iki šiol dar veiktų, mat pašnekovė buvo nusprendusi plėstis – išlaikyti ir šią vietą, ir atidaryti didesnį restoraną. Vis tik „Uptown Bazaar“ Lindrės ruošiamų „tacos“ nebeliko, tačiau dabar jie ruošiami gana erdviame restorane T.Ševčenkos gatvėje.
„Donde Food & Drink“ duris atvėrė balandžio viduryje, tad smalsu, ar pašnekovei nekilo nuogąstavimų, jog tai ne pats geriausias laikas atsidaryti. Lindrė pritaria, kad laikas buvo sudėtingas, tačiau jai nė nekilo minčių projektą įšaldyti, viskas jau buvo įrengta, be to, kaip dabar sako, karantino laikas, kai maistas tiektas tik išsinešti, padėjo įeiti į naują ritmą ir maisto gaminimo apimtis.
Kaip vieną pilniausių streso dienų ji prisimena tą, kai jau buvo galima gyvai lankytis restoranuose: užplūdo svečiai, dalis jų – jau iki tol buvę ištikimi pirkėjai, atsirado ir naujų.
Pas mus ateina ir kostiumuoti vyrai, permeta kaklaraiščius už nugaros ir drąsiai valgo „tacos“ – ypatingų įgūdžių tam nereikia.
Kas valgo „tacos“ ir kaip šį patiekalą reikia taisyklingai skanauti, kad viskas neišbyrėtų ant stalo ar krūtinės? Kaip sako Lindrė, ji jau nevadintų savo svečių hipsteriais („nes jau nebežinia, ką išvis tai reiškia“), tai greičiau vadinamieji jauni profesionalai, laisvai samdomi darbuotojai, didžiausią grupę sudaro žmonės tarp 25–35 metų.
Paprastai didžiausia valgytojų banga restoraną užplūsta per pietus, vėliau ji natūraliai nuslūgsta, o tada ateina vakarinių pasisėdėjimų laikas. Ir taip 5-ias dienas per savaitę – nuo antradienio iki šeštadienio.
Gi „tacos“ valgymui ypatingų įgūdžių nereikia – vieni juos labiau mėgsta susuktus į foliją (taip „tacos“ yra pristatomi užsakius į biurą ar namus), kiti – patiektą lėkštėje. Pastaruoju atveju reikia imti tortiliją prilaikant iš apačios ir apgaubiant įdarą iš šonų bei valgyti kiek palenkus galvą į šoną. „Pas mus ateina ir kostiumuoti vyrai, permeta kaklaraiščius už nugaros ir drąsiai valgo „tacos“ – ypatingų įgūdžių tam nereikia“, – šypsosi pašnekovė.
Paklausta, kurie „tacos“ labiausiai visiems patiko ir kaip lietuviai reaguoja į aštrumą, nes kai kurie prie šio maisto patiekiami padažai jo nestokoja, Lindrė mini, jog populiariausias yra „tacos“ su plėšyta kiauliena, svečiai pamėgo ir jos pačios labai mėgstamą „Austin“ „tacos“, pavadintą miesto, kuriame ji augo garbei. Tai pusrytinis (tačiau tinka ir kitam dienos metui) derinys su kiaušiniu, paskrudinta šonine.
O tautiečių tolerancija aštrumui, anot Lindrė, itin skiriasi. Kai kurie sako, jog „labai aštru“, nors nieko aštraus patiekale net nėra, tiesiog ryškus skonis, o kiti junta tikrą azartą valgydami kuo aštriau – tad vienos tendencijos net neįmanoma pastebėti.
Viskas savomis rankomis – nuo tortilijų iki padažų
„Donde Food & Drink“ išskirtinė vieta dar ir tuo, kad visi „tacos“ reikalingi ingredientai ruošiami jų pačių, nors ne taip jau sunkiai būtų galima įsigyti ir paruoštų ar beveik paruoštų, dalį prieskonių restoranas net siunčiasi iš užsienio. Restorane specialiu iš Meksikos atkeliavusiu aparatu gaminamos tortilijos, maišomi padažai, ruošiami prieskonių mišiniai, pupelės atkeliauja iš Ispanijos, šviežios daržovės ir žalumynai, mėsa, žinoma, lietuviški.
Per dieną restorane vidutiniškai pagaminama 400 „tacos“, apie 20 proc. šio kiekio iškeliauja žmonėms užsakius per pristatymo programėles, dar dalis paruošiama išsinešimui, kiti suvalgomi restorane, galinčiame talpinti 30–45 svečius. „Iš tiesų šiuo metu daugiau vargiai ir pagamintume, pavyzdžiui, su maisto pristatytojais galėtume dirbti ir aktyviau, bet nesinori, kad skubant kentėtų kokybė“, – patikslina pašnekovė.
Pasiilgsta nebent Ostino vaibo
Lindrės įkurtame restorane šiuo metu darbuojasi 6 žmonės, ji pati irgi kartais įlenda į virtuvę, dirba su užsakymais, tačiau, kaip prisipažįsta, prie maisto gaminimo dabar prisideda kiek mažiau, nei norėtųsi, nes daug laiko atima darbas su dokumentais, biurokratiniai rūpesčiai. „Dėl to kiek gaila, tačiau dabar toks laikas – mokausi būti direktore“, – prisipažįsta Lindrė.
Jos užnugaris – ne tik nedidelė darbuotojų komanda, bet ir šeima – vyras padeda su komunikacija, tėvai taip pat prisideda prie to, kad restoranas veiktų sklandžiai ir jaukiai atrodytų. „Štai šiandien mama nebuvo užsukusi, būtų pamerkusi gyvų gėlių“, – apžvelgusi restorano salę sako pašnekovė.
Nors Lindrė jau keliolika metų Lietuvoje, ar yra, prie ko dar nebūtų įpratusi, ko galbūt pasiilgsta iš gyvenimo JAV laikų? Ji sako, kad Lietuvoje vis dar vargina biurokratija, to po truputį mažėja, nebėra savotiško priešiškumo smulkiojo verslo atžvilgiu, tačiau popierizmo vis dar netrūksta.
„Jau pripratau prie tariamo lietuvių „šaltumo“, iš tiesų toks tik pirmas įspūdis, vėliau bendravimas tampa nuoširdus, – sako ji. – O iš JAV, aišku, pasiilgstu giminių, draugių, taip pat ir paties Ostino – hipiško, laisvo miesto, kur toks geras vaibas, kur niekas tavęs už nieką nesmerkia.“
