Nedideliame namuke, pasisukusiame šonu į Naugarduko gatvę, ne vienerius metus veikė dienos pietų kavinė. Dabar ją pakeitė „Margas kočėlas“ – kavinė, kur galima užsukti pusryčių, pietų, o ir popietės kavos ar kepinių namams.
Skanių kepinių kvapais ji pildosi nuo gegužės 1-osios, būtent tądien ir buvo pirmoji kavinės darbo diena. Nuo pat starto draugės Agnė ir Inga puikiai pasiskirstė įtakos zonomis. Viešoji kavinės patalpa, kurią jos besijuokdamos vadina „svetaine“ – tai Agnės karalija, kur ji ruošia kavą, lankytojams padeda išsirinkti kepinius, nenuilsdama pasakoja „Margo kočėlo“ istoriją, dalijasi vizija, kaip dar išpuoš kavinės vidų ir kiemelį.
Inga karaliauja virtuvėje – maišo, minko, kočioja, formuoja, kepa... Ji yra kepinių idėjų autorė, skanių naujienų sumanytoja, retkarčiais ji kyšteli galvą pažvelgti, kiek lankytojų yra kavinėje, kaip sekasi bičiulei.
Neretai sakoma, jog bendras verslas – išbandymas ir šeimai, ir draugystei. O ką apie tai mano Agnė ir Inga. „Iš tiesų mes labai skirtingos – aš gal plepesnė, galiu nepavargdama pasakot apie kepinius, man tai lengvai pavyksta. Gal kartais Ingai tai net įgrista“, – sako Agnė.
„Virtuvėje vis girdžiu, kaip Agnė pasakoja ir pasakoja mūsų istoriją. Kartais net užsidarau virtuvės duris“, – šypteli Inga, Agnei tuo metu skambiai kvatojantis.
Nei Inga, nei Agnė ilgus metus apie jokią nuosavą kavinę nė nesvajojo, jos buvo susitelkusios į kitas veiklas, karjerą kitose srityse.
Inga yra studijavusi informologiją, dirbusi kaip duomenų analitikė, ragavusi ir programuotojos darbo. Tiesa, kepimas buvo rimtas jos pomėgis nuo senų laikų – tai gali paliudyti ir Agnė, kuri pasakoja, jog draugų rate buvo populiaru iš Ingos užsisakyti skanėstų.
Pati Agnė gali papasakoti apie pačias spalvingiausias patirtis – tarkim, savo ir vyro kelionę motociklu po Pietų Ameriką, trukusią metus. 1,5 metų etapą Londone, kur ji sparčiai kopė karjeros laipteliais viename prekybos maisto gaminiais tinkle. Po to sekė dar viena jos ir vyro kelionė motociklu, šįsyk iš Lietuvos iki Singapūro. Kol galiausiai ji įsisuko į darbus vienoje mažmeninės prekybos norvegų kapitalo įmonėje jau gimtinėje.
Inga jau prieš kelerius metus ėmė suprasti, jog tie darbai, kuriuos dirbo, jai nėra prie širdies. Pernelyg ilgai nebedvejojusi, sulaukusi savo vyro palaikymo, ji nėrė į konditerijos mokslus – 1,5 metų to mokėsi Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre, pabuvojo poroje stažuočių Italijoje ir Vengrijoje. Vėliau darbavosi viename konditerijos ceche, taip pat prancūziškų kepinių kepyklėlėje.
Kol bičiulė Inga mokėsi konditerijos ir darbavosi naujoje srityje, Agnė taip pat ėmė mąstyti, ar tikrai gyvenime veikia tai, ką nori. Ji pripažįsta, jog karantinas taip pat prisidėjo prie tokių apmąstymų. Pagaliau išėjusi iš darbo ir praleidusi kelis mėnesius nuošalioje sodyboje, ji nutarė imtis kai ko naujo. Tuo „kai kuo“ ir tapo bendra judviejų su Inga kavinė „Margas kočėlas“.
Pašnekovės pasakoja, jog nebuvo lengva rasti patalpas Vilniuje, kurios joms būtų tikę. Vienu metu jos net mąstė kurti kavinę viename iš mikrorajonų. „Išgirdęs tokią idėją mano vyras tik ir kartojo – „ne, ne ir ne“, – prisimena Agnė.
Dėl dabartinių patalpų Naujamiestyje – čia Inga ir gyvena – nuomos draugės su jų savininku sutarė pačioje balandžio pradžioje. Tereikėjo vos mėnesio ir kavinė atvėrė duris. „Labai padėjo mūsų vyrai, daugybė dalykų daryta būtent jų rankomis, net viena iš vitrinų“, – didžiuodamasi pasakoja Agnė. Vyrai, be jokios abejonės, padeda ir su Ingos kepinių testavimu, juolab kad Agnė nėra saldžiavalgė, jai net prie kavos norisi ko nors skanaus, bet nesaldaus. O štai Inga saldumynus mėgsta – ir kurti, ir kepti, ir ragauti.
Pažvelgus į „Margas kočėlas“ vitrinas gerai matyti Ingos ir Agnės atsineštos simpatijos bei idėjos – čia yra ir saldėsių, ir nesaldžių užkandžių, ir Prancūzijos, ir Anglijos įtakų.
Pavyzdžiui, prancūziškam repertuarui atstovauja plikytos tešlos skanėstai su kremais – nemažas žiedas, perteptas grietinėle ir naminiu džemu, taip pat mažutis ekleriukas, vadinamas choux (tarti – „šu“ – aut.). Agnė iš savo laiko Londone į kavinę atnešė idėją ruošti rimtus sumuštinius, galinčius tapti pietumis, kepti populiariuosius britiškus scones pyragėlius. Bent jau pastarųjų mažai kur Vilniuje daugiau ir galima gauti.
Lankytojus vilioja ir daugybė kitų kepinių – keksiukai – saldūs ir nesaldūs, mažučiai pyragiukai su miško grybais, dideli sausainiai... Ko gero, ekstravagantiškiausias skanėstas yra ekleras su šonine. Agnė jį įnirtingai reklamuoja, tad vieni susigundo ragauti, kiti atideda kitam kartui.
