Įsivaizduokite laukines bites ir jų dreves medžių kamienuose. Tų bičių dūzgimą, jų nešamą medų. Įsivaizduokite lietų, patenkantį pro drevių plyšius. Tuomet įsivaizduokite fermentacijos procesą, kuris, kasžin, kaip vyksta, todėl jį ir įsivaizduokite, būdami tikri, kad įsivaizduojate teisingai. O po to nebeįsivaizduokite nieko. Arba, pavyzdžiui, šakotį, nustebdami, kodėl įsivaizduojate būtent jį.
Seniausias pasaulyje alkoholinis gėrimas – midus – galėjo atsirasti po to. Po bičių ir lietaus. Tačiau kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, populiarinti midaus nesiekiame. Tiesiog šįkart esame Prienų rajone, Stakliškėse. Kaime, kurio pavadinimas nori nenori kaipmat susiejamas su midumi, gaminamu čia jau šešis dešimtmečius.
Įsivaizduokite dvi jaunas moteris – Jolitą ir Rasą. Po to įsivaizduokite Edviną ir Rimvydą. Jiedu – dar jaunesni. Bet tai nėra dvigubas pasimatymas, nors pirmąsias ir antruosius teskiria keli šimtai metrų. Įsivaizduokite, kad Jolita ir Rasa kepa šakočius. Pila tešlą ant krosnyje besisukančio strypo, ir ta tešla šakojasi. O tuo pat metu automobilyje sėdi Edvinas ir Rimvydas. Sulaukę klausimo, ką jie čia veikia, jiedu nesišakoja. Sėdime automobilyje, sako Edvinas ir Rimvydas.
O dabar įsivaizduokite Eleną. Jai – 75-eri. Vajei vajei, sako Elena, išgirdusi apie „100 Lietuvų“. Vajei vajei, ištariame ir mudu su Irmantu, sužinoję, kad Elena yra dalyvavusi televizijos laidoje „Duokim garo!“ Įsivaizduokite, kaip Elena noriai pasakoja apie Stakliškes, tačiau nesutinka filmuotis. Vajei vajei, guodžiamės mes. Vajei vajei, šypsosi Elena. O jūs įsivaizduokite taip:
Irmantas: Ponia Elena, mes tik truputį pafilmuosime, ir viskas.
Elena: Bet aš esu paprasta moterukė. Kam čia mane filmuoti?
Mindaugas: Kad galėtumėm parsivežti į Vilnių, o po to kitiems parodyti.
Irmantas: Mes su Mindaugu čia tokį projektą darome, apie Lietuvos kaimus ir panašiai.
Elena: Vajei vajei, ir mano sūnus yra Mindaugas. Tai kaip aš dabar galiu atsisakyti.
O kaip jūs įsivaizduojate Eleną? Kaip matote jos senatvę? Kur mes kalbamės? Jos sodyboje, gatvėje? Ar Elena jaudinasi? Ar ji ryši skarą? Ką ji pasakoja apie Stakliškes? Kaip ji kalba – beria žodžius, lėtai ir ramiai dėlioja sakinius? Įsivaizduokite, kad šiandien Eleną dar pamatysite. Todėl dabar apie ją nebegalvokite. Dabar jums nieko nebereikia įsivaizduoti. Dabar viskas yra iš tikrųjų.