Šią akimirką jūs stovite ant Kartenos piliakalnio. Vieno iš šešių, apjuosusių šį Žemaitijos miestelį. Stovite ir dairotės, matote į Miniją įtekantį Alantą, matote Vyšnių kalną, į kurį netrukus jums teks įkopti – kas žino, galbūt šiandien ta vienintelė diena per 300 metų, kai įmanoma išlaisvinti šiose aukštumose nuo gaisro besislepiančią jauną moterį.
Bet pradėkime nuo kitų dviejų jaunų moterų, kurias karteniškiai žino taip pat gerai kaip ir šią legendą – seniūnės Gintarės ir bendruomenės pirmininkės Irmos. Žinoma, jūs pagalvosite, kad mudu su Irmantu dėl jų ir atvykome į Karteną. Akimirką taip pasirodys ir mudviejų žmonoms.
Tačiau iš tiesų Kartenoje esame ne dėl bendraamžių. Anaiptol. Švęsime solidų jubiliejų. Kieno? Jei šią akimirką tebestovite ant piliakalnio, pasukite žvilgsnį kairėn, šiek tiek prisimerkite ir žiūrėkite tiesiai. Matote rausvą stogą? Štai ten ir švęsime.
„100 Lietuvų“ – pirmą kartą Žemaitijoje. Žemaitėškā? Bus ir žemaitėškā.