Apie 20 tūkst. rūšių gyvūnai atlieka itin svarbų vaidmenį, apdulkindami šimtų milijardų dolerių vertės pasėlius ir plantacijas – nuo vaismedžių ir daržovių iki kavamedžių ir kakavmedžių. Tačiau dviem penktadaliams bestuburių apdulkintojų rūšių, kaip bitės ir drugiai, gresia pavojus išnykti, sakoma pirmojoje tokio pobūdžio ataskaitoje.
Stuburinių apdulkintojų, kaip kolibriai ir šikšnosparniai, padėtis šiek tiek geresnės – pavojus išnykti gresia tik šeštadaliui rūšių.
Blogiausia, kad mokslininkai negali įvardyti kokio nors vieno pragaištingo veiksnio. Tyrėjų nuomone, blogėjančią padėtį veikia įvairių veiksnių derinys.
„Išgyvename nuosmukio laikotarpį, ir pasekmės tik didės“, – sakė pagrindinis šio studijos autorius Simonas Pottsas, Anglijoje veikiančio Redingo universiteto Žemės ūkio ir aplinkos tyrimų centro direktorius.
Šis procesas susijęs ne vien su žmonių laikomomis naminėmis bitėmis: kai kuriais atžvilgiais jų padėtis geresnė negu daugelio jų laukinių giminaičių, kaip kamanės. Mat mįslingų bičių šeimų išmirimo atvejų, pastaraisiais metais skaudžiai smogusių daugeliui Jungtinių Valstijų bitynų, dabar sumažėjo.
Įvairialypiai veiksniai
Blogiausia, kad mokslininkai negali įvardyti kokio nors vieno pragaištingo veiksnio. Tyrėjų nuomone, blogėjančią padėtį veikia įvairių veiksnių derinys – pavyzdžiui, tikėtina, kad dėl pasikeitusio ūkininkavimo sumažėjus kultūrinių ir laukinių augalų įvairovei buvo neigiamai paveikta laukinių apdulkintojų mitybos bazė. Apdulkintojų nykimas taip pat siejamas su pesticidų, ypač prieštaringai vertinamų neonikotinoidų, paveikiančių vabzdžių nervų sistemą, naudojimu; gamtinių buveinių nykimu didėjant urbanizacijai; parazitų ir patogenų išplitimu bei pasaulinio klimato atšilimu.
Naujoji ataskaita paremta ilgiau negu dvejus metus trukusiu mokslininkų darbu visame pasaulyje. Vadovaujant kelioms JT agentūroms, tyrėjams buvo pavesta įvertinti Žemės biologinės įvairovės būklę, pradedant nuo apdulkintojų.
Šis projektas panašus į ankstesnes JT pastangas, susijusias su pasaulio klimato pokyčių studijomis: tuomet irgi buvo parengta didžiulės apimties ataskaita, turinti padėti pasaulio lyderiams suvokti, kas dedasi, ir pasiūlyti galimų sprendimų.
Ataskaita apie apdulkintojų padėtį, kurioje remiamasi daugeliu ankstesnių mokslinių studijų, bet ne naujais tyrimais, buvo patvirtinta penktadienį per 124 šalių mokslinę konferenciją Kvala Lumpūre.
Galimi sprendiniai
„Grėsmių apdulkinimams ir apdulkinimo procesui įvairovė bei daugialypumas kelia pavojų žmonėms ir pragyvenimui, – sakoma dokumente. – Šiuos pavojus labiausiai lemia žemėnaudos ir žemės ūkio sistemų pokyčiai, įskaitant pesticidų naudojimą.“
Vis dėlto šias problemas galima pašalinti, be to šalims, kitaip negu sprendžiant pasaulinio atšilimo problemą, nebūtina susitarti dėl koordinuoto veiksmų plano – tam pakaktų vietinių sprendinių, sako iškilus britų ekologas Robertas Watsonas, ataskaitą parengusios mokslinės komisijos pirmininko pavaduotojas.
Laukiniams apdulkintojams palankiausios sąlygos yra natūraliose pievose, kuriose paprastai auga ne vien varpinės žolės. Tuo tarpu Europoje po Antrojo pasaulinio karo sunyko 97 proc. pievų.
Pasak jo, dauguma siūlomų sprendinių yra susiję su žemėnaudos ir žemės ūkio sistemų modifikavimu.
„Esama gana paprastų, palyginti nebrangių mechanizmų, kad būtų pakeistos vietinių apdulkintojų populiacijų tendencijos“, – sakė Merilando universiteto tyrėjas Davidas Inouye, kai kurių JT ataskaitos skyrių bendraautorius.
Viena didžiausių problemų, ypač Jungtinėse Valstijose – dideli žemės ūkio naudmenų plotai naudojami tik kurios nors vienos kultūros pasėliams, o laukiniai žiediniai augalai nyksta, sako S.Pottsas ir kiti tyrėjai.
Laukiniams apdulkintojams palankiausios sąlygos yra natūraliose pievose, kuriose paprastai auga ne vien varpinės žolės. Tuo tarpu Europoje po Antrojo pasaulinio karo sunyko 97 proc. pievų, pabrėžė S.Pottsas.
Anglijos ūkininkai dabar gali gauti išmokas, jeigu augina bičių lankomus laukinius augalus krūmų juostose tarp dirbamų laukų ir pakelėse, nurodė R.Watsonas.
Nevienareikšmis poveikis
Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad kai kurių pesticidų naudojimas neigiamai veikia daugelį apdulkintojų arba kai kurias jų rūšis.
„Pesticidai, ypač insekticidai, sukelia įvairų mirtiną arba beveik mirtiną poveikį apdulkintojams kontroliuojamomis eksperimentinėmis sąlygomis“, – sakoma dokumente, bet taip pat pažymima, kad reikia daugiau tyrimų apie pesticidų poveikį apdulkintojų populiacijoms natūraliomis sąlygomis. Tyrėjai pridūrė, kad herbicidai naikina piktžoles, tačiau daugelis tų augalų yra svarbūs laukiniams apdulkintojams.
Ataskaitoje ypatingas dėmesys skiriamas neseniai atliktiems tyrimams, kuriuose sakoma, kad plačiai naudojami neonikotinoidai mažina laukinių bičių gebėjimą išgyventi ir daugintis, bet duomenys apie tų pesticidų poveikį naminėms bitėms – prieštaringi.
Tyrėjai pridūrė, kad herbicidai naikina piktžoles, tačiau daugelis tų augalų yra svarbūs laukiniams apdulkintojams.
Tarptautinės chemijos ir farmacijos milžinės „Bayer“, gaminančios neonikotinoidus, pasaulinio apdulkintojų saugumo padalinio vadovas Christianas Mausas savo pranešime nurodė: „Ši ataskaita patvirtina triuškinamos mokslininkų daugumos nuomonę dėl apdulkintojų sveikatos – kad tai yra sudėtinga problema, susijusi su daugeliu veiksnių. Reikalingas bendradarbiavimas, kad būtų apsaugoti apdulkintojai, o gausėjantys gyventojai būtų aprūpinami saugiais, gausiais maisto produktais.“
Pasak S.Pottso, pasaulinio klimato atšilimas yra „labai aiški, reali ateities grėsmė“, nes apdulkintojai ir jų lankomi augalai nebegalės būti toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku. Anglijoje pavojus gresia ketvirtadaliui kamanių rūšių, kurios yra itin jautrios klimato pokyčiams, pažymėjo mokslininkas.
D.Inouye sakė, kad Anglijoje jau išnyko dviejų rūšių laukinės kamanės, Jungtinės Valstijos prarado vieną rūšį.
Tuo tarpu naminių bičių padėtis painesnė. Per pastaruosius 50 metų pasaulyje bitininkų arba augalų apdulkinimo profesionalų laikomų naminių bičių šeimų padaugėjo, bet Šiaurės Amerikoje ir Europoje, kur apie bičių padėtį turima daugiausiai duomenų, jų sumažėjo, rašoma ataskaitoje.
S.Pottsas nurodė, kad Jungtinėse Valstijose žmonių laikomų bičių šeimų 1961 metais buvo 5,5 mln., o iki 2012-ųjų, kai tvyrojo susirūpinimas dėl vadinamojo bičių AIDS arba kolonijų pakrikimo sindromo (Colony Collapse Disorder, CDC), jų beliko 2,5 milijono. Dabar Amerikos bitynai šiek tiek atsigavo – iki 2,7 mln. šeimų.
Merilando universiteto bičių ekspertas Dennisas van Engelsdorpas, neprisidėjęs prie šios ataskaitos rašymo, gyrė ją, suteikiančią platesnį vaizdą apie apdulkintojų padėtį, nesutelkiant dėmesio vien į namines bites.
Jis pabrėžė, kad imtis veiksmų padėčiai pagerinti – labai svarbu.
„Viskas sugrius, jeigu iš žaidimo bus pašalinti apdulkintojai, – aiškino jis. – Jeigu norime tvirtinti, kad sugebėsime išmaitinti pasaulį 2050 metais, apdulkintojų tam taip pat reikės.“